Didžiąją praėjusio dešimtmečio dalį paklausę eurokrato: „Apie ką galvojate?“, būtumėte sulaukę labai dramatiško atsakymo. Dešimtmečio pradžioje euras buvo atsidūręs ant bedugnės krašto. Viduryje iš sąjungos vos neišmesta Graikija. Vėliau kilo krizė iš Sirijos ir kitų neramumus patiriančių vietovių atvykus beveik 3 mln. prieglobsčio prašančių pabėgėlių. Netrukus po to antrą pagal dydį ES ekonomiką turinti Jungtinė Karalystė nubalsavo pasitraukti iš sąjungos neturėdama rimto plano, kaip tai padaryti. Tuo tarpu patogią tvarką, kurią bandė sukurti Briuselio politikai, aukštyn kojomis stengėsi apversti visų politinių pažiūrų populistai. Kitaip tariant, gyvenimas Briuselyje buvo įdomus. Anksčiau daugelį metų valstybės pareigūnai į Briuselį žvelgė kaip į apsilankymą pas proktologą – nemalonu, bet būtina. Tačiau vėliau ES de facto sostinė staiga tapo politiniais amerikietiškais kalneliais – varančiais siaubą, bet ir keistai jaudinančiais.
Tačiau tie laikai praėjo. Briuselis vėl tapo paguodžiančiai nuobodus. Paklauskite pro šalį einančių eurokratų, ką jie veikia, ir sulauksite kasdieniško atsakymo – ginčijasi dėl ES biudžeto. Kai valstybių vadovai sausio 20 d. vėl susirinks Briuselyje, jie aptarinės sąjungos išlaidas. Pasitraukus Jungtinei Karalystei, ES finansavimas sumažėjo 60 mlrd. eurų, tačiau padalinus šią sumą septyneriems metams ir paskleidus po 27 šalis, jos pasekmės ne tokios skaudžios. Gera žinia – kad ES išlaidos liktų maždaug tokios pačios, valstybėms narėms reikės skirti tik 1–1,1 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų – vos truputėlį daugiau, negu praeitais metais.
Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charlesas Michelas, kuriam teko užduotis prižiūrėti susirinkimą, grasino derybų neužbaigti, kol nebus pasiektas susitarimas. Deja, niekas jo grasinimais netiki. Graikijos krizės įkarštyje Donaldas Tuskas kartą privertė vadovus pasilikti susitikime ir sudaryti susitarimą dėl paramos, kad išvengtų rizikos, jog Graikija pasitrauks iš sąjungos. Tačiau šį kartą vadovai puikiai žino, kad gali paprasčiausiai grįžti po kelių mėnesių ir pabandyti iš naujo. Politikai dažnai reikia laiko. Anksčiau Ch. Michelas buvo Belgijos ministras pirmininkas, o kad įsitvirtintų tame poste, prireikė 138 dienų.
Gali pasirodyti, kad tokie ginčai dėl smulkmenų atskleidžia blogiausią ES pusę. Užuot sprendę svarbius valstybinius klausimus, ES vadovai gaiš laiką ginčydamiesi dėl kelių skatikų. Ši fiskalinė kova – beveik tobulas pagal JAV politologą Wallace Stanley Sayre pavadinto Sayre dėsnio pavyzdys: „Bet kokiame ginče emocijų intensyvumas atvirkščiai proporcingas aptariamo reikalo svarbai.“ Jei taupioji ketveriukė kiekviename žingsnyje bus sutriuškinta arba pasiduos, biudžetas sieks maždaug 1 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų. O jei taupioji ketveriukė triumfuos, biudžetas sieks maždaug 1 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų.
Tačiau į visa tai galima pažvelgti ir iš teigiamos pusės. Įsivyravus vidiniam stabilumui ES turi laiko ginčytis dėl smulkmenų. Paskubomis ir be sistemos per finansinę krizę sukurta ekonominė politika pasirodė esanti gana patvari. Euro grupės (finansų ministrų klubo, kažkada spręsdavusio valstybių likimus) susitikimai dabar tokie nedramatiški, kokie ir turėtų būti susitikimai, kuriuose dalyvauja Suomijos ir Liuksemburgo finansų ministrai. Migracijos krizės metu vykdyti veiksmai siekiant sumažinti Europą pasiekiančių žmonių skaičių (pavyzdžiui, kišti Turkijai pinigus ir paversti Graikijos salas de facto kalėjimo stovyklomis) buvo siaubingi, bet veiksmingi. Dabar pernelyg savimi pasitikintys ES pareigūnai į galimybę, kad 2015–2016 m. migracijos krizė pasikartos, žvelgia paniekinamai. O kažkada schizma Vakarų šalių sąjungoje ir pirmaisiais populizmo liūties lašais laikytas „Brexit“ dabar tapo sausomis diskusijomis apie duomenų perdavimą, finansinių taisyklių atitikimą ir žuvis. Tačiau nuobodulys tikrai geriau negu krizė.
Jei nuobodu – viskas gerai
Iš Europos Komisijos nesitikima jokių teisinių netikėtumų. ES jau liovėsi kas maždaug penkerius metus keisti pamatines sąjungos taisykles numatančias sutartis, kaip keldama rinkėjų pyktį ir sumišimą elgdavosi dešimtajame dešimtmetyje. Tokie dideli projektai dabar jau nebe universali žemyno elito misija, o kelių Europos Parlamento federalistų darbas. Tokie projektai kaip Europos Komisijos „Europos žaliasis kursas“ (aplinkosaugos įstatymų rinkinys, kurį planuojama užbaigti kovo pradžioje) atrodo ne kaip drąsios revoliucijos, o kaip įprasta ES veikla – bendrai kurti politiką spręsti bendroms problemoms.
Į kasdienes sąjungos gyvavimo smulkmenas dėmesį atkreipti galima todėl, kad ES problemos pasikeitė. Daugelį metų jos buvo vidinės – nuo žlungančios valiutos iki prastai apgalvotos migracijos strategijos. Pavojaus sirena sklido iš vidaus. Tačiau dabar pavojai kyla išorėje. ES supa nestabilių šalių žiedas – nuo Rusijos iki Afrikos šalių ir Turkijos. Dėl geopolitinės vidurio amžiaus krizės prie jų galima priskirti ir Jungtinę Karalystę. Valstybių sostinėse teisė priimti užsienio politikos sprendimus akylai saugoma, tad Briuseliui lieka ne pagrindinis politikos patiekalas, o tik likučiai.
Planų, kaip „vėl paversti Europą didžia“, nedaug. Tačiau eurokratai džiaugiasi tuo, kad vėl pavertė Europą nuobodžia. Geriau susikumščiuoti dėl biudžeto, o ne rimtesnių pasekmių turinčių klausimų. Kaip puikiai įrodė praėjęs dešimtmetis, jaudulys – ne toks jau ir smagus dalykas. Be to, jis gali grįžti su trenksmu. Praėjusio dešimtmečio problemos prislopintos, tačiau dar neišspręstos. Tad kol dar galite, mėgaukitės nuoboduliu.