Verslininkų ir Kauno nusikaltėlių ryšys laukiniais 90-taisiais: „Daktarai“ įsijautė į paslaugas siūlančiųjų vaidmenį

Sakoma, kad stipriausios Kauno kriminalinės grupuotės – „Daktarai“ ir „Daškiniai“ – pradėjo kurtis apie 1980-uosius, kai visa jėga įsiplieskė gatvių mūšiai tarp dviejų rajonų – Vilijampolės ir Žaliakalnio. Jėgos sportą kultivavę vaikinai iš šių rajonų, ginkluoti grandinėmis, lazdomis ir metaliniais strypais, susitikdavo Ąžuolyno parke arba kur nors Eiguliuose. Tada užvirdavo kruvinos muštynės be jokių taisyklių.

Tai yra ištrauka iš Arvydo Stašaičio knygos „Kaip kūrėme kapitalizmą. Tikra Lietuvos verslininko 1980–2000 m. istorija“, kurią parengė Darius Pocevičius, išleido leidykla „Kitos knygos“.

Kai ėmė rastis pirmieji nelegalūs, pusiau legalūs ir legalūs verslininkai, tokiose kovose užsigrūdinę vyrukai užčiuopė lengvą pasipelnymo šaltinį. 1989-ųjų pavasarį „Kauno tiesa“ rašė: „Kai dailiai nuaugę, ištreniruotais raumenimis žaliūkai pareikalauja mėnesinės duoklės, ne kiekvienas užpultasis skuba garsiai piktintis, šauktis pagalbos. Kur tau! Sumoka nustatytą sumą ir tylutėliai guodžiasi viltimi, kad gal gobšuoliai pasisotins, apeis jį kitąsyk. Kodėl? Ogi todėl, kad ne vienas gana sėkmingai vertėsi savo verslu, kai šitai ne tik nebuvo skatinama, bet, atvirkščiai, – baudžiama. Nenoras lįsti milicijai į akis toks gajus, kad ima ir nugali priešinimosi reketui pareigą.“

Lapės ir tiuningas

Henriką Daktarą pravarde Henytė ir Vidmantą Gudzinską pravarde Guzas pažinojau seniai, nuo lapių auginimo laikų. Kai tik atėjau į šį verslą, ėmė sklisti kalbos, kad Kauno banditėliai persirengia milicininkais ir reketuoja brangiakailių žvėrelių augintojus. Skriaudžia juos dvigubai: ne tik ima duoklę, bet ir apiplėšinėja. Tokios kalbos vėliau pasitvirtino 100 procentų.