Tai yra ištrauka iš Beno Wilsono knygos „Metropolis. Miesto istorija – nuo senovės iki šiandien“, kurią iš anglų kalbos vertė Tadas Juras, išleido leidykla „Kitos knygos“.
Tokia yra Woody Alleno filmo „Manhatanas“ (Manhattan, 1979) pradžia. Jo veikėjui Aikui balsu skaitant įvairias įžangos į savo naują romaną apie Niujorką versijas, regime miestą visa savo dangų siekiančia šlove ir apšviestą neoninių lempų naktį skambant įkvepiančiam „Rhapsody in Blue“ garso takeliui. Betoninės Manhatano atodangos atšiaurios ir grėsmingos, bet taip pat – kerinčios. Tai tvirtovė, kurią dera šturmuoti. Aikas jaudinasi, kad pirmas jo sakinys pernelyg banalus. Ar miestą apskritai galima taip smarkiai idealizuoti, o gal tai tik „šiuolaikinės kultūros smukimo metafora?“ Niujorkas – nežemiškas svajonių ar šiukšlių ir gaujų miestas? Aukštesniosios kultūros ar „gražių moterų ir gatvės mokyklas išėjusių vaikinų, kurie, regis, žinos, kaip pasielgti bet kokioje situacijoje“? Galiausiai Aikas apsistoja ties idėja, kad jo veikėjai atspindi dantytą miestą, kurį jis taip myli ir kuris jį padarė tvirtą ir romantišką.
Įžanginis epizodas sugrąžina mus tiesiai į pirmąsias kino dienas: nuo pat pradžių kino žvilgsnis krypo į aukštyn išstypusius XX amžiaus pastatus. Kino hipermodernizmas negalėjo atsiriboti nuo daugiaaukščių namų hipermodernizmo. Ankstyvajam Holivudui miestas buvo Niujorkas, o Niujorkas buvo miestas – viso kas miestiška ir futuristiška sinekdocha.