Su vyru „susirašėme“ Lietuvoje. Ceremonijoje dalyvavo tik artimiausi draugai bei giminės. Tačiau jau planuojant ceremoniją Lietuvoje, teko dalyvauti „derybose“ su vyro tėvais dėl vestuvių jo gimtojoje šalyje Turkijoje. Žinoma, laimėjo tėvai, juk reikėjo, kad jie pasijustų laimingi. Bent jau išsiderėjau, kad vestuves švęsime vieną dieną, nes pagal turkų papročius turėtų būti dvi dienos, kurias skirtų savaitė, dvi ar trys savaitės. Taigi viskas prasidėjo nuo pakvietimų svečiams. Mano vyrui bet ką labai sunku išsirinkti, ne išimtis buvo ir pakvietimai. Galiausiai po ilgų paieškų radome jam tinkamą variantą tiek turint omeny išvaizdą, tiek piniginę išraišką. Pasirodo, tų pakvietimų reikia 400 vienetų... Štai tada aš pradėjau nerimauti – kas gi manęs laukia tose didelėse turkiškose vestuvėse...
Pirmiausia nusprendėme, kad vestuvės vyks Izmiro mieste, nes ten gyvena mano vyro tėvai; juk vestuvės buvo rengiamos, galima sakyti, dėl jų... Izmiras – trečias pagal gyventojų skaičių Turkijos miestas. 2020 metų duomenimis, šiame mieste gyveno beveik 4,5 milijono gyventojų. Izmiras yra Turkijos vakaruose ir visa šio miesto provincija išsidėsčiusi Egėjo jūros regione. Man šis miestas asocijuojasi su palmėmis, plačiomis gatvėmis bei dideliu uostu (Izmiro uostas yra septintas pagal dydį Turkijos uostas).
Vestuvių ceremonijos vietą išsirinkome kartu su vyru, nes šiuo klausimu nelabai sutarėme su tėvais: jie norėjo uždaros erdvės, mes – atviros; nors vestuvės vyko rugsėjo pabaigoje, bet dieną temperatūra pakildavo iki 30 laipsnių karščio. Vietos paieškos nebuvo labai sudėtingos, nes 400 svečių pagal turkiškus papročius – tai mažai, vidutinio dydžio vestuvės prasideda nuo 600 svečių. Šiaip mane baugino ir šis „mažu skaičiumi‘“ laikomas 400...
Dažniausiai turkiškose vestuvėse nebūna daug maisto, tik gaivieji gėrimai ir kokie nors užkandžiai, pavyzdžiui sausainiukai, saldainiukai. Mes pageidavome, kad vestuvės būtų su užkandžiais bei karštuoju patiekalu. Tikriausiai labiausiai prajuokinęs dalykas – vyro tėvų pastangos sudaryti svečių sėdėjimo planą... Pasirodo, ne tokie jau gražūs ir pūkuoti kai kurių giminių bei draugų santykiai: tas negali sėdėti su tuo, mat jie prieš porą metų susipyko, o štai tas negali sėdėti su tuo, nes jie nebendrauja ir neturės apie ką kalbėti... Tikriausiai išgirdau daugiau istorijų, nei buvo planuojamų susodinti svečių. Sudaryti sėdėjimo planą užtruko porą dienų.
Taigi išaušo ta graži diena. Papusryčiaujame su vyro šeima ir keliaujame į viešbutį (gavome viešbučio kambarį jaunavedžiams kaip dovaną iš vestuvių organizatorių). Automobilių grūstys Izmire beveik tokios pat kaip ir Stambule. Iki viešbučio, kuris yra už 15 kilometrų, važiuojame pusantros valandos. Viešbučio kambaryje manęs jau laukia kelios makiažo meistrės bei keli kirpėjai. Kai jų darbas baigtas, ateina lietuviškos vestuvinės suknelės eilė, ir aš jau pasiruošusi. Išvykstame į tėvų gyvenamąją vietą ir vėl įstringame didelėje automobilių grūstyje. Pas tėvus praleidžiame maždaug 15 minučių, visas tėvų butas pilnas kaimynų, su jais visais reikia pasisveikinti, paklausti, kaip sekasi. Pagaliau pajudame link šventės vietos, bet... vėl įstringame automobilių spūstyje ir visą fotosesijai skirtą laiką praleidžiame kelionėje į savo šventę... Na, kaip sakant, dėkui Dievui, kad nepavėlavome į savo pačių vestuves.
Visi svečiai jau susėdę prie stalų, kai mes atvykstame. Pasirodo, tėvai suorganizavo dar 20 kėdžių, nes esamų neužteko... Pagal planą kartu su vyru turėjome eiti link stiklinio lieptelio ir ten vienas kitam pasakyti priesaiką, tačiau įpynėme lietuviškų motyvų ir mane prie vyro atvedė mano dėdė.
Priesaika, plojimai ir keliaujame link scenos, kur manęs laukia... dvi valandos šokio. Pirmieji du šokiai lėti, tad viskas buvo gerai, tačiau po jų užgroja muzikantai... Na ką – keliu rankas į viršų ir judu pagal muziką. Iki šiol dar nelabai suprantu, kaip tiksliai turėčiau šokti pagal jų vestuvinę muziką. Šokam ilgai, man atrodo, visą amžinybę. Šokių aikštelėje scena padalyta į dvi dalis – vienoje dalyje šoka vyrai, kitoje – moterys.
Šokant svečiams patiekiamas karštas patiekalas, vyro brolio žmona mane nusiveda prie stalo, tačiau tik spėju į burną įdėti pirmą kąsnį, ir vyro tėvas vėl mane kviečia į šokių aikštelę... Atsisakyti negaliu, taigi suprantu, kad liksiu alkana per savo vestuves. Šokiai tęsiasi iki dovanų įteikimo ceremonijos. Per šią ceremoniją tiek jaunajai, tiek jaunajam per pečius permetamos juostos, ant kurių svečiai kabina vestuvines dovanas. Man permetama raudona, vyrui balta, ir prasideda dovanų įteikimo ceremonija, kuri, man atrodo, truko ilgiau nei šokių maratonas. Sustoja ilgiausia eilė sveikintojų. Arčiausiai stovi tėvai, giminės, toliausiai – kaimynai. Ceremoniją pradeda tėvai, jie man ant rankos suneria auksines apyrankes, tada sveikina giminės – ant juostos pritvirtina aukso medaliukus. Pagal turkiškas tradicijas ant vyro juostos turi atsidurti jo giminių bei draugų dovanos, ant mano – mano artimųjų dovanos. Dėl šios priežasties vyro juosta labai sparčiai pilnėja. Žinoma, su kiekvienu reikia pasisveikinti, išklausyti palinkėjimus, pagyvenusiems svečiams negali spausti rankos, turi padėkoti pagal turkų tradicijas, nusipaveiksluoti.
Man atrodo, per visą savo gyvenimą nebuvau per dieną sutikusi tiek nepažįstamų žmonių, kiek per savo vestuves. Po ilgos sveikinimų ceremonijos keliaujame į kambariuką, ten nusiimame visas dovanas ir atiduodame jas tėvams. Tėvai vėliau žiūrėdami filmuotą vestuvių medžiagą turės sudaryti sąrašą, kas kiek padovanojo, nes, pasirodo, eidamas į dovanotojo vestuves negali jam įteikti mažiau, nei jis dovanojo tau.
Grįžtame į šokių aikštelę, šokiai tęsiasi dar gal kokią valandą ir pagaliau atkeliauja dideeelis tortas, tiksliau, netikras didelis tortas, kurį mes pjauname, o svečiams dėl esančios kaitros patiekiama ledų. Na, bent jau ledų man tenka paskanauti. Ir vėl šokiai, dabar jau šokama pagal turkų tradicijas. Stoviu nuošalyje, scenos pakraštyje, ir stebiu. Scena pusiau tuščia, nes pagal šią muziką pasilieka šokti tik pagyvenę svečiai. Pasirodo, jaunimas jau nebesimoko ir nebesilaiko visų vestuvinių tradicijų. Vestuvių trukmė – 5 valandos, svečiai jau pradeda skirstytis 22–23 valandą, nes didžioji dalis svečių – tėvų giminės, draugai bei kaimynai. Jaunimas dar pašoka iki 24 valandos, ir viskas – šventė baigėsi. Beje, pamiršau paminėti, kad vestuvėse nebuvo jokio alkoholio. Keliaujame į viešbutį. Ryt mūsų laukia ankstyva kelionė – su artimiausiais draugais aplankysime kelias labai įdomias ir labiausiai lankytinas vietas Izmire.
Turkijoje labai populiarūs vienos dienos turai. Žinoma, tai būna varginanti diena, tačiau pamatai daug nuostabių vietų, išgirsti tų vietų istorijų, pasivaikščioji istoriją menančiomis gatvėmis ar keliukais. Kai mes su vyru rinkome turą draugams po savų vestuvių, aš iškart pirštu bakstelėjau į vieną iš jų – keliausime į Efesą, pakeliui aplankysime ne vieną lankytiną vietą...
Mergelės Marijos namai
Mergelės Marijos namai yra viena iš nedaugelio svarbių vietų pasaulyje, kur užsuka turistai, ypač norėdami tapti piligrimais. Tai aukšto dvasingumo vieta, ten žmonės gali atlikti savo religines pareigas. Gidas mums trumpai papasakojo apie Mergelės Marijos bažnyčios ir namų istoriją. Iki Jėzaus nukryžiavimo šv. Jonas kartu su Marija atvyko į Efesą, didžiausią ir taikiausią amžiaus miestą, nes šv. Jonui pasirodė, kad Mergelei Marijai nepatogu likti Jeruzalėje dėl romėnų persekiojimų. Turėdamas šventą pareigą skleisti krikščionišką religiją, šv. Jonas paslėpė Mariją nuo visuomenės slaptoje, tankiais medžiais apsodintoje trobelėje, Nightingale kalne. Manoma, kad Marija paskutines dienas praleido Mergelės Marijos namuose, juos šventais paskelbė Vatikanas – administracinis krikščionybės religijos centras. Krikščionių istorikai teigia, kad Mergelė Marija gyveno Bulbulo kalno vietoje iki 101 metų ir kad jos kapas taip pat yra toje vietoje, kur tiksliai – niekas nežino.
Judame į bažnyčią pro suvenyrų parduotuves. Didelio sodo viduryje mus pasitinka rakto formos krikšto baseinas. Krikščionys dar kūdikystėje buvo krikštijami šiame baseine. Apsilankęs čia, mano vyras dabar supranta, kodėl vaikai krikštijami. Prie pat krikšto baseino yra nedidelė Mergelės Marijos statula iš bronzos. Tuo metu, kai mes vaikštinėjame, vyksta šv. Mišios. Norėdami patekti į Mergelės Marijos namus, turime užsidėti galvos apdangalus. Viduje praleidžiame kelias minutes, nes turistų labai daug. Išėję iš Mergelės Marijos namų uždegame kelias žvakutes. Žvakučių galima nusipirkti paaukojus arba tiesiog pasiimti. Toliau keliaujame link trijų fontanų, krintančių laiptais žemyn, kur akmens blokais teka geriamasis vanduo. Kai kurie tiki, kad tekantis vanduo gydo ir pildo norus, tad prisipila šalia esančius butelius šio vandens. Prie pat fontanų – popieriaus, servetėlių gabalėliai, jie tęsiasi palei visą sieną – tai maldos bei norai, pakabinti čia atvykusių žmonių. Tikrai įdomi vieta.
Efeso antikinis miestas
Pietvakarinėje Turkijos pakrantėje įsikūręs architektūros ir kultūros požiūriu puikus miestas, išlikęs nuo senovės Efeso. II a. pr. Kr. Efesas buvo vienas iš 4 didžiausių Rytų Romos imperijos miestų. Tuo metu jis garsėjo Artemidės šventykla, Celso biblioteka ir medicinos mokykla. Remiantis archeologiniais kasinėjimais ir istorikų raštais, pastebėta, kad Efeso miestas buvo įsteigtas ir dar bent du kartus perkeltas iki dabartinės jo vietos, šiandieninis Efesas yra trečioji miesto vieta. Tai buvo turtingas miestas. Jame sukauptas turtas atsispindi ir architektūroje. Jo įspūdingumą atskleidžia ir dar kartą eksponuojama Celso bibliotekos didybė. Sakoma, kad ji konkuruoja su Roma.
Celso biblioteka – bene gražiausias pastatas Efese. Nors biblioteka iš išorės atrodo dviejų aukštų, tai yra vieno aukšto pastatas su aukštomis lubomis iš vidaus.
Efeso senovės teatras. Tai yra didžiausias senovės laikotarpio lauko teatras, čia telpa 24 000 žmonių. Deja, teatro scena apgriuvusi, tačiau sėdimos vietos geros būklės.
Garsiausia miesto struktūra – Artemidės šventykla, vienas iš 7 pasaulio stebuklų, pastatytas Lydijos karaliaus Croeso 550 m. pr. m. e. prieš miestą užkariaujant romėnams. Deja, šiandien iš šventyklos liko tik keli akmens gabalai ir kolona, kuri vėliau buvo sujungta. Manoma, kad graikų deivė Artemidė yra Anatolijos vaisingumo deivės Cybele tęsinys ir buvo susintetinta į graikų kultūrą.
Man Efesas – tai antikinio paveldo muziejus po atviru dangumi, kur gali vaikštinėti visur nesibaimindamas, kad tave sustabdys STOP linijos. Visiškas laisvės bei tave supančios istorijos jausmas. Jeigu kada Jums tektų keliauti šioje Turkijos dalyje, būtinai aplankykite šią vietą, tikrai nepasigailėsite.
Širindžės (Şirince) miestelis
2012 metais gruodžio mėnesį mažą Turkijos miestelį Širindžę netikėtai užplūdo milijonai žmonių. Vietiniai gyventojai nelabai suprato, kas vyksta... Išaiškėjo, kad interpretuojamajame majų kalendoriuje šis miestelis paminėtas kaip vieta, kuri bus apsaugota nuo pasaulio pabaigos (miestelis įsikūręs didelio kalno viršūnėje). Taigi visi buvo „išgelbėti“, miestelis iki šiol gausiai lankomas žmonių, o senieji gyventojai virto prekybininkais. Siauros gatvelės grįstos akmenimis, mažos kavinukės – su tradiciniais turkiškais patiekalais, o aplinkui – prekybininkai, prekybininkai... Gali nusipirkti visko – pradedant kokios tik nori rūšies rankų gamybos muilu ir baigiant tikrai prabangiais vyno dekoro daiktais ar net vyno statinėmis.
Mes pirmiausia keliaujame degustuoti vyno. Širindžė – vaisinio vyno gimtinė. Degustuojame visokiausių rūšių vyną – vyšninį, melioninį, ananasinį ar tiesiog baltąjį vynuogių. Kadangi tai yra graikų kaimas, čia klesti vyno kultūra, tik dabar populiaresni vaisiniai. Sakoma, kad dauguma jų nėra tikri vaisiniai, bet aromatizuoti. Vynas – skonio reikalas, tačiau nė vienas iš degustacijos neišeina tuščiomis, kiekvienas atranda savo skonį. Toliau kopiame į aukščiausiame taške esančią kavinę, geriame turkišką kavą, mėgaujamės vaizdu. Po poilsio pertraukėlės leidžiamės į apsipirkimo maratoną... Tuščiomis namo grįžti juk negalime.
Po tokios nuostabios dienos, pilnos įspūdžių, pamiršau net tai, kad likau alkana per savo vestuves. Artimiausi draugai buvo laimingi, o mes irgi laimingi iškeliavome kopinėti medaus...