Viktoras Orbanas primena blogiuką iš Džeimso Bondo filmų – jis negali susilaikyti neišpasakojęs savo planų. Vengrijos ministras pirmininkas niekad neslėpė troškimo suteikti sau beribių galių. 2010 m. prieš įžengdamas į ministro pirmininko postą jis nerimą keliančiu tonu pareiškė: „Laimėti reikia tik vieną kartą, bet tinkamai.“ Jis savo žodžio laikėsi – Vengrijos rinkėjams suteikus jam pakankamai didelę daugumą, susilpnino vyriausybę, perrašė konstituciją, atliko politinius valymus teismuose ir persekiojo spaudą. 2013 m. interviu ėmusiam žurnalistui jis pareiškė: „Kilus krizei institucinės valdžios nereikia.“ Savo žodį jis ir vėl ištesėjo. Kovo 30 d. įvestas įstatymas suteikia V. Orbanui teisę iki koronaviruso krizės pabaigos valdyti pateikus įsaką – t. y., be parlamento sutikimo. Filmuose savo planus išplepėjusį blogiuką paprastai sustabdo. Tačiau V. Orbnas kovoja ne su Džeimsu Bondu, o su Europos Sąjunga, todėl jam savo planus įgyvendinti pavyksta.
Niekas negali sakyti, kad apie artėjančias bėdas nebuvo perspėta. V. Orbano karjera (jis atstovavo tiek sovietams besipriešinusiems liberalams, tiek dešiniesiems nacionalistams, tiek krikščioniams demokratams) buvo skirta ne siekti politinių principų, o gauti ir išlaikyti valdžią. Gerai jį pažinoję asmenys suprato, ko laukti. 2009 m. kritišką ministro pirmininko biografiją parašęs Jozsefas Debreczeni įspėjo: „Kartą gavęs konstitucinę daugumą, jis iš jos susikurs nepažeidžiamą galios tvirtovę“. Sujungus kruopščią strategiją, politinį gudrumą ir žiupsnelį sėkmės, ši prognozė išsipildė.
Pastarąjį dešimtmetį jį sustabdyti teisėtomis priemonėmis bandžiusių žmonių nelaimei, V. Orbanas buvo gudresnis, negu jiems atrodė. Jo „reformos“ priartėjo prie teisėtumo ribų, bet jų neperžengė. Jei V. Orbanas pakeliui sutinka kliūtį, dalį išlošto laimikio atiduoda, tačiau didžiąją dalį pasilieka sau (Vengrijos vadovas šiam teisiniam valsui netgi turi sugalvojęs pavadinimą – „Povo šokis“).
Opozicijos atstovai, pilietinių teisių gynėjai ir komentatoriai visame pasaulyje paskutinį jo įstatymą pavadino dideliu žingsniu link diktatūros. Tačiau Europos Komisija tik pasižadėjo įstatymą ištirti. Taip tuščiai kalbama todėl, kad Europos Komisijos teisininkai įstatymo formuluotėse neranda akivaizdžių blogybių. Teoriškai teigiama, kad vyriausybei peržengus ribas Vengrijos parlamentas galėtų nepaprastąją padėtį nutraukti. Tačiau praktiškai tai greičiausiai niekada nenutiktų. V. Orbano partija „Fidesz“ (kurioje jis jau maždaug tris dešimtmečius turi beveik absoliučią galią) kontroliuoja du trečdalius parlamento. V. Orbano sėkmė priklauso nuo teisinės teorijos ir politinės realybės neatitikimo.
V. Orbanui įgauti trokštamą valdžią padėjo ir sėkmė. Vengrija – nedidelė šalis. ES valdininkams kur kas labiau rūpi (jei ne teoriškai, tai bent praktiškai) teisinės valstybės principų silpnėjimas 40 mln. gyventojų turinčioje Lenkijoje. Dėl to V. Orbanui jau keletą metų leista laisvai pulti ES institucijas (kurios jo šaliai suteikia iki 6 proc. BVP) ir nesulaukti rimto Briuselio pasipriešinimo. O kai lyderiai užsiėmę kitais dalykais, pavyzdžiui, pandemija, Vengrijos reikalai darbotvarkėje atsiduria dar žemiau. Be to, V. Orbanui pasisekė gauti tinkamus priešininkus. 2006 m., kai V. Orbanas priklausė opozicijai, išaiškėjo, kad tuometinis ministras pirmininkas juodino savo paties vyriausybę („Akivaizdu, kad per pastaruosius pusantrų ar dvejus metus mes melavome, kiek tik galėjome“, – teigė jis.) Netrukus po to V. Orbano partija įgijo didžiulę parlamentinę daugumą. Kitoms Vengrijos opozicijos partijoms nepavyko susijungti. Tačiau kai sutarti pavyksta, jos pasiekia neblogų rezultatų. Praeitais metais jos laimėjo Budapešto vietinius rinkimus.
V. Orbanui sekėsi ne tik sulaukti gerų priešininkų, bet ir dar geresnių sąjungininkų. Jo partija „Fidesz“ vis dar priklauso Europos liaudies partijai (EPP) – visos Europos centro‑dešiniųjų partijų grupei, kuri pasidalija aukščiausius ES postus. Tai grupei priklauso ir dabartinė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen bei Angela Merkel. EPP prieglobstyje į Vengrijos valstybės pamatus griaunantį V. Orbaną žiūrėta ne kaip į Europos visuomenei pavojų keliantį auglį, o kaip į nepaklusnų paauglį (viename viršūnių susitikime tuometinis Europos Komisijos prezidentas Jean-Claude Junckeris jį juokais pavadino „diktatoriumi“). 2019 m., kai V. Orbano nepagarba teisinės valstybės principams tapo pernelyg įžūli, „Fidesz“ dalyvavimas grupėje laikinai sustabdytas, tačiau EPP lyderiai lauk jos išspirti nesiryžo. Italijoje ir Prancūzijoje žlugus centro‑dešiniosioms partijoms „Fidesz“ parlamento narių delegacija grupėje tapo trečia pagal dydį. Politiniai vėjai V. Orbanui palankūs. Galima tiesiai pasakyti, kad V. Orbanas nebuvo pašalintas, nes didžioji grupės dalis norėjo, kad jis liktų. V. Orbano veiksmais baisėjosi tik vis mažėjanti liberalų grupelė. O dabar grupėje kur kas daugiau nacionalistų, kurie iš esmės pritaria V. Orbano idėjoms, pavyzdžiui, norui neįsileisti pabėgėlių. Vengrijos vadovas prie kitų EPP narių dera kur kas geriau, negu atrodo.
Laimingos pabaigos nebus
Tarptautinės bendruomenės kritikos lavina (V. Orbanas buvo išvadintas tiek autokratu, tiek šių dienų Hitleriu) nei Vengrijos vadovo, nei jo padėjėjų negąsdina. Jie tokios kovos net nori. Jų manymu, artėjanti krizė – tik dar viena proga įrodyti, kad kritikai klysta. Jie juos laiko tais pačiais žmonėms, kurie kilus 2015 m. migracijos krizei kritikavo V. Orbano vyriausybę už tai, kad ši pastatė tvorą ir kovojo (dažnai ir fiziškai) su į Vengriją patekti bandančiais migrantais ir pabėgėliais. Nuo tada panašią politiką ėmė vykdyti daugelis ES šalių (nors fizinių kovų buvo nedaug). Pavadintas diktatoriumi V. Orbanas nesupyksta. Kol dar neėmė vykdyti akivaizdaus teroro, jis gali vadinti priešininkus isterikais. Be to, gali pareikšti, kad kitose demokratiškose šalyse susidarius nepaprastajai padėčiai vyriausybėms taip pat suteikiama papildomų galių, ir tvirtinti, kad jo norai visiškai tokie patys.
Sutramdyti V. Orbaną sunku, bet įmanoma. „Jis supranta tik valdžios ir pinigų kalbą“, – teigia tyrimų instituto „Policy Solutions“ atstovas Andras Biro-Nagy. Briuselis neturi daug galios sustabdyti jį teisiškai, tačiau turi pinigų. Nutraukti V. Orbano vyriausybei plūstantį pinigų srautą būtų skausminga. Dėl to ES turėtų tai padaryti. Visą dešimtmetį jo nuodėmes ignoravusiai EPP metas liautis Budapešto chuligano nuodėmes dangstyti figos lapeliu.