Birželio 22 d. Etiopijoje bandyta įvykdyti perversmą. Nužudytas karo vadas ir vieno iš devynių šalies regionų Amharos prezidentas. Paprasti Etiopijos piliečiai iš paskutiniųjų stengėsi išsiaiškinti, kas nutiko – o tada vyriausybė išjungė internetą. Atėjus vidurnakčiui 98 proc. Etiopijos vietovių internetas nebeveikė.
„Žmonės girdėjo klaidinančias naujienas ir niekaip negalėjo suprasti, kas iš tiesų vyksta... Tuo metu nebuvo išvis jokios informacijos“, – pasakoja valstybės valdomos naujienų agentūros „Amhara Mass Media Agency“ žurnalistas Gashaw Fentahun. Jis su kolegomis bandė parašyti straipsnį, tačiau užuot kėlę garso ir vaizdo įrašus į internetą, turėjo siųsti juos į agentūros būstinę lėktuvu, todėl naujienos smarkiai vėlavo.
Praeitais metais interneto veikimą bent kartą sustabdė 25 šalių vyriausybės. Atėmus galimybę komunikuoti žmonės niršta, o ekonomika smarkiai nukenčia, tačiau autokratai mano, kad taip elgtis verta, ypač tada, kai įvykus krizei norima sustabdyti plintančią informaciją.
Šį mėnesį Indijos vyriausybė ginčytinoje Kašmyro teritorijoje internetą išjungė jau 51‑ąjį kartą šiais metais. „Nėra jokių žinių, išvis nieko“, – teigia Delyje įstrigęs Kašmyro gyventojas Aadil Ganie. Vyras pridūrė, kad net nežino, kur jo šeima, nes neveikia ir telefonai. Prieš kelis mėnesius Sudane užblokuoti socialiniai tinklai, kad protestuotojai negalėtų organizuoti demonstracijų, Konge išjungtas mobilusis ryšys, kad būtų galima paslapčiomis klastoti rinkimų rezultatus, o Čade siekiant sustabdyti protestus prieš prezidento planą valdyti iki 2033 m. sutrikdyta socialinių tinklų veikla.
Užkimštos burnos
Žodžio laisvę sunku išsikovoti ir lengva prarasti. Prieš metus Etiopiją valdant tariamai liberaliam ministrui pirmininkui Abiy Ahmed žodžio laisvė klestėjo. Iš kalėjimo paleisti visi žurnalistai, nustota blokuoti šimtus tinklalapių, tinklaraščių ir palydovinės televizijos kanalų. Tačiau vėliau vyriausybė apsigalvojo. Nebelikus priespaudą vykdančios diktatūros, ėmė plisti smurtas prieš etnines grupes. Fanatikai galėjo laisvai naudotis socialiniais tinklais ir per juos skatino vykdyti etninius valymus. Beveik 3 mln. Etiopijos gyventojų turėjo palikti namus.
Etiopijoje padėtis kritiška, todėl daugelis etiopų mano, kad vyriausybė turi teisę nutildyti smurtą skatinančius asmenis. Tačiau nepavykusio perversmo laikotarpiu vyriausybė padarė dar daugiau – nutildė visus. Kaip pasakė žurnalistas ir aktyvistas Befekadu Haile: „Tamsoje visas istorijas pasakoja tik vyriausybė.“
Kai kas baiminasi, kad netrukus grįš gūdūs prieš Abiy Ahmed atėjimą valdžiusios vyriausybės laikai, kai nepaklusnūs tinklaraštininkai būdavo kankinami. Režimo atstovai vis dar turi gausybę šnipinėti ir cenzūruoti gyventojus skirtų elektroninių priemonių, daugiausiai pirktų iš Kinijos. Be to, planuojama „neapykantą kurstančias kalbas“ pradėti laikyti nusikaltimu ir įvesti įstatymą, leidžiantį naudoti masinio sekimo priemones ir kruopščiai tikrinti žinutes socialiniuose tinkluose. Daugelis nerimauja, kad įstatymas bus panaudotas prieš taikius protestuotojus.
Pasak žodžio laisvę serginčios organizacijos „Freedom House“, per pastarąjį dešimtmetį teisė į žodžio laisvę susilpnėjo visame pasaulyje. Griežčiausi režimai tapo dar griežtesni – 28 proc. organizacijos „nelaisvų“ šalių kategorijai priskirtų šalių per paskutiniuosius penkerius metus priespaudą sustiprino, o sušvelnino tik 14 proc. „Pusiau laisvų“ valstybių kategorijai priskirtose šalyse buvo vienodai tikėtina tiek kad padėtis pagerės, tiek kad pablogės. Tačiau „laisvų“ šalių kategorijoje padėtis pablogėjo. Per paskutiniuosius penkerius metus 19 proc. „laisvų“ šalių (16 valstybių) tolerancija žodžio laisvei susilpnėjo, o sustiprėjo tik 14 proc.
Taip atsitiko dėl dviejų priežasčių. Pirma, daugelyje šalių valdančiosios partijos rado naujų būdų neleisti plisti jiems nepatinkantiems faktams ir idėjoms. Antra, jos tomis priemonėmis naudojasi drąsiau – iš dalies dėl to, kad parama žodžio laisvei susilpnėjo visame pasaulyje. Nepanašu, kad kuri nors iš galingiausiųjų pasaulių valstybių imsis ją ginti. Kinija be gailesčio tramdo vyriausybei drįstančius pasipriešinti asmenis savo šalyje ir eksportuoja cenzūrą įvesti padedančias technologijas į užsienį. O kažkada žodžio laisvę gynusias Jungtines Valstijas dabar valdo žmogus, kuris kalba taip:
„Mes tikrai nenorime slopinti žodžio laisvės, bet... Nemanau, kad vyraujanti žiniasklaida – tai žodžio laisvė... Nes ji negarbinga. Taigi, aš nemanau, kad žodžio laisvė – tai pamatyti ką nors gero ir tada tyčia parašyti, kad buvo blogai. Man atrodo, kad tokia kalba labai pavojinga, tad dėl jos ima pyktis.“
Nejaugi? Pažvelgti į tai, kas, pasak vyriausybės, yra gerai, ir parodyti trūkumus – svarbiausia žurnalistų pareiga. Be to, tai – viena svarbiausių priemonių apsaugoti demokratiją. Prezidentas Donaldas Trumpas negali cenzūruoti Amerikos žiniasklaidos, tačiau jo pasisakymai stiprina pasaulyje vyraujančią panieką nepriklausomai žurnalistikai. Cenzūrą įvedę autoritarai kitose šalyse dažnai cituoja Trumpo žodžius ir svarbius žiniasklaidos pranešimus vadina „netikromis naujienomis“, o iškiliausius žurnalistus – „visuomenės priešais“.
Mintis, kad kai kurias pažiūras reikėtų cenzūruoti, populiari ir tarp kairiųjų. Jungtinėje Karalystėje ir JAV studentai atsisako klausyti kalbėtojų, kuriuos laiko rasistais ar transfobais, o socialinio tinklo „Twitter“ vartotojų minios reikalauja atleisti iš darbo tuos, kas pažeidžia vis ilgesnį tabu sąrašą. Daugelis radikalių pažiūrų vakariečių mano, kad jei tam tikri pasisakymai juos įžeidžia, taip kalbėti negali niekas.
Su jais sutinka ir autoritarai. Objektyviai įvertinti, kokie pasisakymai yra įžeidžiantys, neįmanoma, todėl įvedus „neapykantą kurstančią kalbą“ draudžiančius įstatymus galima panaudoti juos opozicijai tramdyti. Kovo mėnesį Kazachstane už „neapykantos etninėms grupėms kurstymą“ suimtas Serikzhan Bilash (jis pasisakė prieš masinį uigūrų įkalinimą Kinijoje, kuri yra svarbi Kazachstano prekybos partnerė). Ruandos vyriausybė beveik kiekvieną kritišką pasisakymą laiko raginimu vykdyti dar vieną genocidą.
Indijoje pasiūlytos naujos taisyklės, kuriose būtų reikalaujama, kad skaitmeninės platformos blokuotų bet kokį neteisėtą turinį – o tai būtų sudėtinga, nes Indijoje draudžiama skatinti nesantaiką „dėl religijos, rasės, gimimo vietos, gyvenamosios vietos, kalbos, kastos, bendruomenės ar bet kokios kitos priežasties“.
Vienas galimas būdas nuslopinti nepatinkančias kalbas – tai nužudyti kalbantįjį. Pasak Žurnalistų apsaugos komiteto (CPJ), 2018 m. darbe nužudyti mažiausiai 53 žurnalistai – šiek tiek daugiau, negu per praeitus dvejus metus. Jų žudikai suimami retai. Pavojingiausia žurnalistams šalis – Afganistanas, kur nužudyta 13 žurnalistų. Vienu atveju džihadistas apsimetė žurnalistu ir įsimaišęs į minią nužudė po savižudžio atakos į įvykio vietą atskubėjusius žurnalistus ir medikus.
Ko gero begėdiškiausiai 2018 m. nužudytas Saudo Arabijos režimą kritikavęs žurnalistas Jamal Khashoggi. Žudikų komanda atskrido į Turkiją lengvai atpažįstamais privačiais lėktuvais, prabangiais automobiliais atvyko į Saudo Arabijos konsulatą Stambule ir konsulato patalpose į gabalus supjaustė žurnalisto kūną. Nužudymą užsakęs asmuo greičiausiai manė, kad supjausčius „Washington Post“ rašantį žurnalistą jokių rimtų pasekmių nesulauks. Ir neklydo. Nors Vokietija, Danija ir Norvegija nustojo pardavinėti ginkluotę Saudo Arabijai, D. Trumpas pareiškė, kad Amerika karalystei išliks „patikima partnere“.
2018 m. gruodžio 1 d. CPJ suskaičiavo, kad už savo veiklą pasaulyje įkalinti daugiau kaip 250 žurnalistų: bent 68 Turkijoje, 47 Kinijoje, 25 Egipte ir 16 Eritrėjoje. Tačiau gali būti, kad iš tiesų šis skaičius gerokai didesnis, nes dauguma žurnalistų sulaikyti paslapčiomis ir nepateikus kaltinimų. Tačiau Ertirėjoje skaičius gali būti ir mažesnis, nes nuo tada, kai prezidentas Issaias Afwerki 2001 m. uždraudė nepriklausomą žiniasklaidą, beveik visi suimtieji buvo kalinami siaubingomis sąlygomis, todėl gali būti, kad kai kurie iš jų neišgyveno.
Užuot varginęsi ir rizikavę sulaukti kritikos, kai kurie režimai žurnalistų neteisia, o bando juos išgąsdinti, kad paklustų. Kai Pakistano karo vadai paskambina redaktoriams pasiskųsti straipsniais, redaktoriai paprastai nusileidžia – vienas apie kariuomenės vaidmenį politikoje išdrįsęs parašyti žurnalistas Ahmad Noorani judrioje sostinės Islamabado gatvėje buvo užpultas neatpažintų asmenų ir beveik mirtinai sumuštas laužtuvu.
Indijoje valdančiąją „Bharatiya Janata“ partiją kritikuojantys žurnalistai socialiniuose tinkluose nuolat sulaukia induistų nacionalistų grasinimų antplūdžio. Žurnalistėms taip pat grasinama, kad bus išprievartautos. Internete dažnai platinamos žurnalistų šeimų nuotraukos ir raginama juos užpulti. Televizijos žurnalistei Barkha Dutt teko pateikti skundą dėl trolių, siuntusių jai grasinimus nužudyti ir paviešinusių jos telefono numerį bei paskelbusių, kad juo teikiamos seksualinės paslaugos. Kovo mėnesį suimti keturi įtariamieji.
O kartais baisiausi indų žurnalistams siunčiami grasinimai įgyvendinami, todėl išgirdus kitą grasinimą juo patikėti siaubingai lengva. Pavyzdžiui, 2017 m. prie namų nušauta induistų nacionalizmą dažnai kritikavusi redaktorė Gauri Lankesh. Valdančiosios partijos šalininkai džiūgavo. Gaiduką paspaudęs vyras teigė policijai, kad jam pasakyta, jog turi taip pasielgti, kad „išgelbėtų“ savo religiją.
Tačiau išgąsdinti pavyksta ne visada. Rusijos žurnalistas Ivan Golunov tyrė už nedeklaruotas milijonines pajamas namus perkančius Maskvos pareigūnus ir su mafija sandėrius darančius teisėsaugos pareigūnus. Jo straipsniai buvo spausdinami mažai žinomame tinklalapyje „Meduza“. Birželio 6 d. policija pačiupo žurnalistą, įkišo jį į automobilį, nuvežė į vyriausybės pastatą, sumušė ir pareiškė, kad jo kurpinėje rasta narkotikų. Vidaus reikalų ministerija paviešino devynias nuotraukas, kuriose matomi tariamai žurnalisto namuose rasti narkotikai, tačiau vėliau aštuonias iš jų pašalino pareiškusi, kad jos darytos kitur ir paskelbtos netyčia.
I. Golunov šalininkai mano, kad narkotikus jam pakišo. Vyriausybės nuostabai, istorija greitai paplito „Facebook“ ir „Twitter“ socialiniuose tinkluose (Rusija neturi tokios stiprios cenzūros sistemos kaip Kinija, todėl sustabdyti nenorimas žinutes socialiniuose tinkluose sunkiau). Gatvėse susirinkę protestuotojai ėmė reikalauti, kad I. Golunov būtų paleistas. Istorija patraukė užsienio žurnalistų dėmesį ir užgožė net tą savaitę vykusį V. Putino susitikimą su Kinijos prezidentu Xi Jinping. Sugėdintas Kremlius įsakė I. Golunov paleisti. O kai po kelių savaičių šis tinklalapyje „Meduza“ išspausdino naują straipsnį, jį perskaitė 1,5 mln. žmonių – keliskart daugiau, negu anksčiau.
Žiniasklaidos papirkinėjimas
Nepriklausomą žurnalistiką anksčiau išlaikiusios pajamos iš reklamos senka, todėl daugelis vyriausybių suprato, kad norint iškraipyti naujienas lengviau pasinaudoti sunkiai uždirbtais mokesčių mokėtojų pinigais. Paprasčiausias metodas – skirti dideles sumas valstybinei žiniasklaidai, kad ši pataikautų valdančiajai partijai. Taip elgiasi dauguma autoritarinių režimų. Kinija ir Rusija žengia dar vieną žingsnį ir remia demokratijai pakenkti siekiančius žiniasklaidos atstovus iš viso pasaulio. Tačiau, autokratų nuomone, valstybinė žiniasklaida turi vieną trūkumą – dažnai ji nuobodi.
Todėl kitas metodas – naudotis vyriausybės reklama ir taip apdovanoti už paklusnumą bei bausti už įžūlumą. Daugelyje šalių daugiausiai reklamos užsako vyriausybė, todėl laikraščiai ir televizijos stotys mirtinai bijo ją suerzinti.
Subtilesnis metodas – ugdyti nuo vyriausybės suteikiamų leidimų ir kontraktų priklausomus verslo magnatus, o tada paskatinti juos pirkti žiniasklaidos įmones. Tokie verslininkai išsiskiria tuo, kad nesirūpina, ar jų žiniasklaidos įmonės gaus pelno. Verslininkams vyriausybės skiriamos statybos įmonių sutartys atsveria bet kokius nuostolius iš vergiškai nuolankių televizijos stočių. Be to, jie gali nukonkuruoti nepriklausomą žiniasklaidą pasunkindami dėl mažėjančių pajamų iš reklamos, griežtų mokesčių auditų, pernelyg aukštų rinkliavų ir kt. kylančias finansines bėdas. Nuskurdusią nepriklausomą žiniasklaidą prezidentams ir jų pakalikams nesunku nusipirkti ir sutramdyti.
Tokiais metodais naudojasi kelios valdančiosios partijos. Indija, Rusija ir Turkija naudoja beveik visus minėtus būdus. Izraelio ministras pirmininkas Binyamin Netanyahu kaltinamas žadėjęs telekomunikacijų įmonei priimti jai naudingus reglamentus, jei ši savo tinklalapyje išspausdins jam palankių straipsnių. Sausio mėnesį populiariausias Nikaragvos laikraštis pirmąjį savo puslapį paliko tuščią, protestuodamas, kad išspausdinus kelis valdančiąją „Sandinista“ partiją kritikavusius straipsnius, importuojamas rašalas, popierius ir kitos medžiagos dėl neaiškių priežasčių sulaikytos pasienyje.
Tokių gudrybių dabar imamasi ir tariamai demokratiškose Europos šalyse. Vengrijos valdančioji partija Fidesz naudojasi mokesčių mokėtojų pinigais, kad galėtų dominuoti nacionalinėje žiniasklaidoje. Pataikūnų pilna valstybinė žiniasklaidos agentūra siūlo pinigų neturinčioms žiniasklaidos įmonėms informacinius pranešimus teikti už dyka. „Jei klausantis nepriklausomos roką grojančios radijo stoties staiga išgirstate žiniasklaidos pranešimą, žinokite, kad tai – propaganda... Nes ji nemokama“, – skundžiasi vietos žurnalistas.
2010 m. į valdžią atėjus ministrui pirmininkui Viktorui Orbanui Vengrijos vyriausybės biudžetas reklamai labai išaugo, o jo pakalikai nupirko anksčiau atkakliai besipriešinusius transliuotojus ir tinklalapius. „Šis procesas nesustabdomas, – teigia nepriklausomo laikraščio redaktorius. – Vengrai pripratę, kad internete žinias gali skaityti už dyka. Todėl žiniasklaidos įmonės tampa priklausomos nuo savininkų pinigų. O daugelis pilietiniame gyvenime dalyvaujančių verslininkų susiję su vyriausybe.“
Praeitais metais 476 žiniasklaidos įmonių savininkai ir praktiškai visi vietinių laikraščių savininkai be mokesčio perdavė įmones naujam didžiuliam V. Orbano draugui priklausančiam fondui. O rimti žurnalistai be finansavimo nebegali dirbti. „Praktiškai nebeįmanoma ištirti net didžiausių istorijų apie korupciją, nes jų per daug“, – teigia žiniasklaidos serginčios organizacijos „Mertek“ atstovė Agnes Urban.
Tuo tarpu brandžių demokratijų gyventojai, ypač jaunesni, vis mažiau remia žodžio laisvę ir vis labiau jai priešinasi. Ko gero aiškiausias to pavyzdys – JAV universitetai. „Gallup“ instituto atliktos apklausos duomenimis, 61 proc. amerikiečių studentų mano, kad dėl universitete tvyrančios atmosferos žmonės nebegali išreikšti savo nuomonės (praeitais metai taip manė tik 54 proc.). Kiti tos pačios apklausos duomenys gali padėti paaiškinti, kodėl. 37 proc. studentų mano, kad šaukti ant nepatinkančių kalbėtojų ir taip juos nutildyti „priimtina“, o neįtikėtinai daug (net 10 proc.) mano, kad norint juos nutildyti galima naudoti smurtą.
Daugelis studentų teisinasi tvirtindami, kad kai kurie kalbėtojai yra rasistai, homofobai arba priešiškai nusiteikę kitų neprivilegijuotų grupių atžvilgiu. Kartais tai tiesa. Tačiau kartais universitetuose užsipuolami ir rimti, gerbiami mąstytojai. Pavyzdžiui, Heather Mac Donald, kuri pareiškė, kad dėl „Black Lives Matter“ judėjimo surengtų protestų rajonuose, kur nusikalstamumas aukštas, sumažėjo policininkų ir padaugėjo žmogžudysčių, iš Kalifornijos Klermonto McKenna koledžo turėjo išvykti policijos automobilyje. Įniršę demonstrantai teigė, kad leisti jai kalbėti buvo tolygu „smurtui“, kuris „atima iš juodaodžių teisę egzistuoti“.
Taip kalbėti tarp kairiųjų tapo įprasta. Daugelis radikalų teigia, kad neprivilegijuotas grupes žeminantys žodžiai – tai „smurtas“. Kiti priduria, kad visi, kas leidžia kitus įžeidžiantiems asmenims kalbėti, remia jų pavojingas idėjas. Be to, Amerika dabar taip susiskaldžiusi politiškai, kad daugelis ėmė pasaulį supaprastintai skirstyti į „gerus“ žmones (tuos, kas su jų mintimis sutinka) ir „blogus“ žmones (tuos, kurie su jų mintimis nesutinka). Dėl to kyla labai keistų vaidų.
Oregono valstijos Portlando mieste Reedo koledže maišytos rasės, homoseksuali ir potrauminio streso sindromą patirianti dėstytoja apkaltinta nusistatymu prieš juodaodžius, nes pasiskundė, kad šalia jos stovėję agresyvūs studentai šaukė per paskaitas apie senovės graikų lesbiečių poeziją (studentams paskaita nepatiko, nes poetė Sapfo šiais laikais būtų laikoma baltaode). Kaip knygoje „The Coddling of the American Mind“ teigia Greg Lukianoff ir Jonathan Haidt:
„Kai kurie studentai mano, kad primitina smogti fašistui arba baltųjų viršenybės šalininkui, tačiau jei kiekvieną su jais nesutinkantį žmogų galima vadinti fašistu arba baltųjų viršenybės šalininku, aišku, kad dėl tokios retorikos išsakyti bendrai nuomonei prieštaraujančias mintis ryžtasi ne visi.“
Įprotis nutildyti kitokį požiūrį išsakančius kalbėtojus, o ne atremti jų argumentus, plinta ir už universiteto ribų. Oregono valstijos Portlando mieste kraštutinių dešiniųjų ekstremistai planuoja surengti demonstraciją. Spėjama, kad „antifa“ (antifašistų) grupė bandys juos sustabdyti, tad abi pusės ruošiasi kautis. Kai tos pačios grupės susigrūmė birželį, konservatyvių pažiūrų žurnalistą Andy Ngo taip stipriai sumušė, kad jis buvo paguldytas į ligoninę dėl kraujosrūvos smegenyse.
Panaši netolerancija išplito ir Europoje. Prancūzų „geltonųjų liemenių“ atstovai daug kartų sumušė televizijų komandas. O Jungtinėje Karalystėje bet kokios diskusijos apie transseksualus sukelia tikrą sąmyšį. Pavyzdžiui, rugsėjį Lidso miesto savivaldybė uždraudė feminisčių grupei „Woman’s Place UK“ rengti susirinkimą, nes aktyvistai apkaltino grupę „transfobija“ (Feministės nemanė, kad vien pasakius „aš esu moteris“, vyrai turėtų gauti teisę patekti į moterims skirtas erdves, pavyzdžiui, persirengimo kambarius ir prieglaudas išprievartavimo aukoms).
„Šia tema beveik neįmanoma laisvai pasikalbėti. Anksčiau taip niekada nebūdavo“, – teigia viena iš „Woman’s Place UK“ įkūrėjų Ruth Serwotka. Kur vyks susirinkimai, grupės nariams imta pranešinėti iki jų likus tik kelioms valandoms, kad būtų išvengta suirutės. Feministėms, nesutinkančioms su „savanorišku lytinės tapatybės pasirinkimu“ (mintimi, kad asmenys, pasakę, jog yra moterys, gali būti automatiškai teisiškai laikomi moterimis) nuolatos grasinama išprievartavimu arba mirtimi.
Kai kam teko susidurti su asmenimis, organizuojančiais kampanijas atleisti juos iš darbo, uždrausti naudotis „Twitter“ arba suimti. Pavyzdžiui, kovo mėnesį katalikę žurnalistę Caroline Farrow apklausė policija, nes kažkas padavė skundą, jog kreipdamasi į transseksualią mergaitę ji pavartojo netinkamą įvardį. O kitą 60‑ies sulaukusią feministę Maria MacLachlan transseksualus palaikantis aktyvistas sumušė Londono „Kalbėtojų kampe“ (Speaker’s Corner) – vietoje, kur žodžio laisvė laikoma šventa.