Ir jau nežinai žmogus, atsidūrei tinkamu ar netinkamu laiku tinkamoje ar netinkamoje vietoje. Ir nežinai žmogus, ar toks buvimas iš reikalo su šeima peraugs į pagarbius santykius, ar dar labiau paklaidins ir taip painiuose šeimos keliuose. Prisimenu kažkur skaitytą pasakojimą, kaip audros nutrauktas elektros tiekimas padėjo vienos šeimos nariams surasti vienam kitą, nes reikėjo pakelti akis nuo TV ekranų, kompiuterių, telefonų – ELEKTROS NĖRA.
Elektros nėra, bet gyvenimas sustojo tik tiems, kurie norėjo, kad jis sustotų. Tie, kurie norėjo prasmigai gyventi, ieškojo, kuo pakeisti elektrą. Ir rado. Gal tai labai naivus palyginimas, bet ir šios grėsmės akivaizdoje privalėsime ieškoti, kaip pakeisti gyvenimą, kaip surasti vienas kitą. Nes mes likome vieni. Ir kaimynas, ko gero, į pagalbą neateis– nes gal tu jau užsikrėtei? Tai išbandymas santykiams tarp sutuoktinių, tarp tėvų ir vaikų, tarp anūkų ir senelių, tarp artimųjų ir draugų, tarp gyvenančių čia ir emigracijoje... Tai išbandymas verslui, darbdaviams ir darbuotojams, medicinai ir politikams... Ar gebėsime įrodyti, kad esame stipresni už virusą?
Panika, versijos ar grėsmės suvokimas?
Interneto platybėse, gatvėje, net parduotuvėje vis dar gali išgirsti, kad viruso grėsmė gerokai perdėta, kad politikai šios tariamos grėsmės akivaizdoje kelia savo reitingus, kad panika skleidžia tie, kurie iš to siekia naudos. O ir FB sklinda versijos apie tai, kad „valdžia sugalvojo aferą, slystant valdžiai iš rankų“, kad virusas – žiniasklaidos biznis, o žurnalistai – tautos priešai...
Žinoma, baimės akys didelės, žmonės stveriasi už bet kokio šiaudo, ypač, jei tas šiaudas cukruje pavoliotas: ieško ne tik kaltųjų, bet ir išganingojo dezinfekcinio skysčio ar medicininių kaukių. Beje, kalbant apie dezinfekcinį skystį kyla įdomi mintis: parduotuvėse lentynos apsunkusios nuo degtinės butelių gausos, o vaistinės kabo skelbimas, informuojantis, jog skysčio nėra ir siūloma rankeles plautis muilu. O prieš kelias dienas visus pasiekė informacija, jog leidimai šiam skysčiui gaminti išduoti bendrovėms: „Valentis“, „Eko pirk“, „Ruvera“, „Retrorega“, „Lesta“, „Danushis Chemicals“, „Cosmoway“, inovacinei firmai „MKDS“, „BIOK laboratorija“, „Vilniaus degtinė“, „Koslita“, „Italiana LT“, „Aconitum“ ir „Kurana“. Įdomu, kas svarbiau– degtinėlės buteliukas ar dezinfekcinis skystis? Beje, vaistinės tarpduryje sutikta pažįstama pasakė: „Jei skysčio, tai jo nėra. Aš einu nusipirkti pigiausios degtinės ir tai bus mano dezinfekcinis skystis. Aišku, kainuos brangiau, bet ką darysi“. Gal šioje vietoje sąmokslo teorijos ir turi pagrindo, nes kam parduoti pigiai, jei gali parduoti brangiai? Ir tikrai, šluoja žmogeliai degtinėlės lentynas...
Grėsmės akivaizdoje visi esame lygūs, žinoma, kai kurie yra lygesni, bet realus grėsmės suvokimas – tai ne panika. Panika traktuojama, tada, kai šio reiškinio suvokimas yra labiau pagrįstas mitais nei realybe. Šiuo atveju – tai baimė, o baimės akivaizdoje žmonių elgesys yra kitoks nei įprasta. Ir močiutė prekybos centre stumianti pilną vežimaitį prekių, ir eilės prie kasų, kažin ar tai panika, baimė ar tiesiog rūpestis rytojaus diena: kuo ilgesniam laiko tarpui apsirūpinti produktais, kad sumažinti kontaktų riziką, užsitikrinti normalią rytojaus, savaitės ar mėnesio izoliacinį laikotarpį. Kitaip sakant, bandymas pasiruošti grėsmei ar ją kontroliuoti. Juk paskelbus, kad artinasi audra, žmonės raginami uždaryti namų duris, langus, langines, užgesinti ugnį krosnyse ir židiniuose, išjungti dujas, elektros energiją, o prasidėjus audrai nestovėti prie langų, pasirūpinkite žibintuvėlių ir žvakių... Ar tai darantys žmonės panikuoja ar tiesiog bando apsaugoti save ir savo turtą? Manau, niekas nesiginčys, kad jie realiai reaguoja į situaciją. Tai kodėl matydami, kad žmonės šluoja parduotuvių lentynas, mes juos įvardinami panikieriais?
Žinoma, būtų idealu, jei pilnas prekių vežimaitis, dezinfekcinio skysčio gausa, tikras ar tariamas politikų rūpestis išgąsdintų virusą ir jis prabėgtų pro šalį...
Kovoti, negalima pasiduoti
Šiandien, kaip niekada aišku – mūsų laikmetyje migracijai įgaunant masinį pobūdį, juda ne tik žmonės, bet ir ligos, kurios nepaiso valstybių sienų ir joms nebaisūs jokie kontrolės punktai, jokios muitinės, jokios patikros... Juoda neganda karūnuoto viruso pavidalu įsėlino į mūsų šalį. Kaip nuo jos apsisaugoti, kaip jai pasipriešinti ir ką su ja daryti moko visi, kas nori, moka ir gali. O ką iš tikrųjų daryti man, paprastam žmogeliui? Aš noriu stoti prieš tą marą, noriu pasakyti, kad jo nebijau, bet nežinau, ką turiu daryti?
Aišku, galiu prisipirkti kruopų, druskos, cukraus, tualetinio popieriaus, užsidaryti namuose, užsitraukti užuolaidas ir niekur dvi savaites, o gal mėnesį niekur neiti. O jei reikės išeiti, stengsiuosi nė vieno žmogaus arčiau nei per metrą ar porą neprisileisti, vengsiu masinio susibūrimo vietų, uždarų patalpų, plausiu rankas gal dešimtį kartų per dieną, vėdinsiu gyvenamąsias patalpas, atsisakysiu visų kelionių viešuoju transportu, bet... Žmogus negali būti vienas, žmogui reikia žmogaus, reikia jausmo, kad nesi vienas. Mane labai sujaudino italai, šio viruso akivaizdoje išėję į balkonus ir dainavę, giedoję, groję bei ispanai, balkonuose plojimais dėkoję medikams. Nežinau, ar pas mus atsiras daugiabučių namų bendrijose, privačių namų teritorijose žmonių, kurie bandytų tam tikrą dieną ir valandą pakviesti žmones į balkonus ir parodyti sau bei valstybei, jog mes dar gyvi ir pasiduoti nežadame. Na, ne kaip šamanai su egzotiškais apdarais, būgnais ir nesuprantamais žodžiais, bet galbūt su šypsena veide ir giesme, daina lūpose ar su armonika rankose. Nežinau, ar kas imsis ir jei imsis, ar pasiseks. Galbūt.
Na, o aš klausiu tremtinės Bronislavos patarimų, kaip išlaikyti šį išbandymą.
Bronislava:
„Žinai, vaikeli, pokaryje, kai siautėjo stribai, mūsų tėvai buvo į du maišus sudėję mantą: šiltų rūbų, apavo, duonos, rūkytų lašinių, keletą butelių vandens ir ši manta buvo pakavota po lova. Vandenį buteliuose keisdavome kas antrą dieną. Atėjo ta juoda diena ir mes buvome išvaryti iš Lietuvos. Buvome ištremti, maišus stribai leido pasiimti, bet išgyvenome ir šaltuose traukiniuose, ir tremtyje.
Taip, dabar ši neganda juodoji atėjo staiga, bet ne staigiau nei stribai, todėl turime išgyventi. Reikia klausyti, ką sako sveikatos specialistai ir viską daryti pagal jų nurodymus, nes šiandien kaip niekada iki skausmo aiškiai suprantame, kad norint išsaugoti valstybę, turi pradėti nuo savęs ir savo šeimos. Reikia labai atsakingai elgtis, nes jei ne tu, tai tave gali ši bjaurastis pasigauti.
Kovoti, negalima pasiduoti. O kovos bastionų bei ginklų šioje kovoje tikrai yra. Pirmiausias bastionas – šeima. Jums dabar suteiktas dabas namuose ar atostogos? Pasidžiaukite tuo ir rytą pradėkite su gera nuotaika – šiandien visi esate namuose. Kepkite blynus pusryčiams ir negąsdinkime savo vaikų, paleistų iš mokyklų blogais virusais, mirtimis ar kitokiais baisumais, bet pabandykite tiesiog šį laiką praleisti drauge su jais. Ir ne prie TV, kompiuterių ar mobiliųjų telefonų, o kartu skaitydami knygas, gamindami valgį ar tiesiog kalbėdami. Žinau, dabar tėvai nebemoka kalbėtis su vaikais, bet gal dabar yra jums duota ta vienintelė galimybė atnaujinti ryšį su jais, išsišnekėti, įsiklausyti arba tiesiog pabūti. O pabūti su šeima juk galima ne tik namuose, galite išeiti pasivaikščioti ar pasivažinėti dviračiais ar kokiais paspirtukais. Išnaudokite šį laiką ne tik sau, bet ir savo šeimai. Sako, neveiks kirpyklos, tad bandykite savo šeimos nariams atidaryti kirpyklą, skaityklą, maisto gaminimo mokyklą ar žaidimų kambarį. Tai tikrai veikia. Ir kuo daugiau geros nuotaikos, kuo daugiau gerų emocijų, nes piktoji dvasia bijo šypsenos. Būkite su savo šeimomis, raminkite juos, guoskite ir viskas bus gerai. Turi būti gerai, jei norime ir tikime.
Užsidarė mokyklos, universitetai, kolegijos ir grįžo studentai namo, tai gal duokime jiems užduotį: tegu skleidžia gerą žinią ir gerą nuotaiką – mes gyvi ir pasiduoti nežadame: tegu aplanko vienišius, tegu groja ar dainuoja balkonuose ar savo namų kiemuose, tegu parodo gyvastį. Ir dar. Dabar mūsų daktariukams yra labai sunkios dienos: skambučiai, iškvietimai ir t.t. Neužpulkime jų savo kasdienėmis bėdelėmis, savo bezdalais ar patarimų prašymais – jie šiandien gelbsti valstybę ir nevalia jų trukdyti niekais. Na, o jei tikrai ištiko bėda ir turi tam įrodymų – skambink ir klausk. Taip, ši karūnuota baidyklė yra tikras išbandymas kiekvienam žmogui atskirai ir kartu paėmus visai šaliai. Bet mes turime kovoti, negalima pasiduoti, ką jau ne kartą įrodėme. Dabar labai daug informacijas apie to viruso glėbyje atsidūrusius, bet labai mažai apie išsivadavusius. Aš iš savo jaunystės Igarkoje prisimenu savo tėvuko žodžius: „Ieškokime gerų žinių, ne vien blogų ir žinokite – pragyvensime Staliną ir grįšime namo“. Pragyvenom ir grįžom. Pragyvensim ir šį išbandymą, nes privalome sau ir visiems įrodyti, kad mes esame stipresni už virusą.“