Pašnekesio centre – aktorystės fenomenas ir teatro gyvenimo subtilybės. Kiek aktorius gali būti matomas viešai, kad žiūrovai spektaklyje matytų ne aktorių, o personažą? Režisieriaus ir aktorių konfliktas – koks būtų idealus jų santykis? Ar skiriasi darbo kine ir teatre specifika? Kokie procesai vyko Lietuvos teatre 10-ajame dešimtmetyje? Kaip teatras išgyveno šį laikotarpį? Ar galima teigti, kad Lietuva turi išskirtinę ir užsienyje pripažįstamą teatro tradiciją?
2020.08.21 09:28
Esminiai dalykai. Pokalbis su Liubomiru Laucevičiumi
(1)VDU
FOTO:
„Spektaklis turi duoti ne informaciją, o mintį. Jis turi žiūrovą truputį pajudinti, nes kiekvienas žmogus personažuose randa keletą sakinių, kurie atitinka dabartinę jo situaciją. Kada tie tekstai pasakomi jausmingai ir su mintimi, jie tikrai pradeda veikti. Tada žmogus pradeda ir susimąstyti. Jis net gali pamiršti, kas toliau eina spektaklyje“, – pasakoja Liubomiras Laucevičius.