Bono gynybos kalba – įprastas nacionalinis karo šūkis Airijoje, kuriuo siekiama užčiaupti nepatogius klausimus apie didžiųjų technologijų kompanijų mokesčių tvarkymą. Ji nė kiek neįtikina.
Kai 2016 m. Europos Sąjunga nutarė, kad taip, „Apple“ apmokestinimo tvarka yra neteisėta valstybės parama ir, taip, Airijai teks surinkti iki 13 milijardų eurų (14 mlrd. dolerių) atgalinių mokesčių, Airijos lyderis Enda Kenny tokį sprendimą atmetė. Jis apkaltino Briuselį per dideliu kišimusi ir pažadėjo kartu su „Apple“ ginti savo tautos ekonominį gerbūvį.
Dabar Dublino apeliacija dėl ES sprendimo keliauja per teismus ir primena, kaip nevykusiai atrodo šis šalies argumentas. Airija išleidžia milijonus eurų viešųjų pinigų apeliacijai, siekdama užkirsti kelią milijardų eurų srautui – prilygstančiam „Apple“ trijų mėnesių pelnui – į valstybės iždą. Dublinas tvirtina tiesiog norįs atplauti savo vardą. Tačiau iš tikrųjų jis kovoja už praktiką, kuri „Apple“ Airijos padaliniui 2014 m. leido sumokėti mokesčius 0,005 proc. tarifu. Nors įstatymų spraga, kuri tai įgalino, jau uždaryta, dėl tarptautinio spaudimo jos vietoje atsirado kitų.
Ar tikrai tai – nacionalinis Airijos interesas? Daugiataučių technologijų kompanijų pėdsako Airijos ekonomikoje išties sunku nepastebėti: visos tos spindinčios būstinės Dublino „Silicio dokuose“ – investicijų ir darbo vietų įrodymas. Airijos ekonomika pernai išaugo 8,2 proc., o nedarbo lygis šalyje yra mažesnis nei 5 proc.
Tačiau šios mažų mokesčių ir didelės prekybos ekonomikos klestėjimas kartais gali atrodyti šiek tiek pernelyg priklausomas nuo kaprizingų pasaulinių korporacijų. 2015 metais „Apple“ restruktūrizavus savo airišką mokesčių sistemą (iš esmės tai reiškė intelektinės nuosavybės perkėlimą į šią šalį), Airijos BVP išaugo visais 26 proc. Bendrosios nacionalinės pajamos (visos Airijos žmonių ir įmonių iš tikrųjų uždirbti pinigai) sudaro vos 80 proc. BVP. Ekonomistas Paulas Krugmanas tai vadina „leprekono ekonomika“.
Negana to, į Airiją suplaukiantys pinigai yra išsiurbiami iš kitur. Remiantis tyrimų grupės „Missing Profits“ duomenimis, per metus iš aukštesnių mokesčių jurisdikcijų į šalį buvo pervesta maždaug 117 milijardų dolerių korporacijų pelno. Kai kurios iš tų jurisdikcijų yra Airijos partnerės Europos Sąjungoje – tos pačios, kurios turėtų apginti Dublino interesus „Brexit“ metu. Praėjusių metų Davoso viršūnių susitikime ekonomistas Josephas Stiglitzas asmeniškai iškoneveikė Airijos finansų ministrą Paschalį Donohoe už „vogimą“ iš likusios ES.
Airija teisi dėl vieno dalyko: ji negali vienašališkai tapti pasaulio „teisingąja“ mokesčių rinkėja. Norint kovoti su korporacijų gudrybėmis, reikia tarptautinio bendradarbiavimo. Pakeitus Airijos politiką, kompanijos tiesiog perkeltų savo pinigus į kitą mokesčių rojų. Kitos ES narės, Liuksemburgas ir Nyderlandai, apskundė panašius Briuselio sprendimus dėl „Starbucks Corp.“ ir „Fiat Chrysler Automobiles NV“ mokamų mokesčių.
Tačiau Dublinas, regis, taip pat nelabai nori daugiašalių sprendimų. Jis nepritarė ES planams apmokestinti skaitmenines paslaugas, priešinosi ES sumanymui įvesti bendrą mokesčių kodeksą daugiatautėms įmonėms ir atidėlioja kai kurių agresyvių spragų galutinį užlopymą, nors ir pasirašė naujoms Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) mokesčių reformoms. Liepos mėnesį EBPO mokesčių politikos vadovas Pascalis Saint-Amansas pareiškė, kad tai „nebuvo gudru“, Airijos atsaką į visuotinį susidorojimą apibūdindamas taip: „Ne, ne, ne“.
Daugybė Airijos žmonių pasisakė prieš „Apple“ apeliaciją – nuo Žaliųjų partijos politikų iki akademikų. Jie turėtų būti išklausyti. Jei visuotinė banga iš tikrųjų ketina sukilti prieš agresyvias mokesčių schemas, vertėtų paruošti kelią kitokio tipo ekonominei politikai. Bono – senstanti roko žvaigždė; jis nebepataiko į nūdienos ritmą.