1971 m. ne pagal amžių daug pasiekęs vokiečių akademikas (32‑ejų jis jau turėjo penkis mokslinius laipsnius inžinerijos ir ekonomikos srityse) surengė konferenciją. Ji vyko ką tik atidarytame kongresų centre Šveicarijos kurorte Davose, labiausiai garsėjančiame sanatorijomis sergantiems tuberkulioze ir tuo, kad jame plėtotas Tomo Mano romano „Užburtas kalnas“ siužetas. Simpoziumą surengęs Klausas Schwabas norėjo paskatinti Europos verslininkus galvoti ne tik apie savo akcininkus, bet ir apie kitas suinteresuotąsias šalis bei supažindinti juos su amerikietiškais valdymo metodais. 450 dalyvių sumokėtas mokestis atnešė 25 tūkst. Šveicarijos frankų pelno (šių laikų valiuta – apie 75 tūkst. JAV dolerių), kuriuos K. Schwabas panaudojo remti Europos vadybos forumą.

1987 m. jis pervadintas Pasaulio ekonomikos forumu (PEF), o šios organizacijos pagrindinis metinis susitikimas laikui bėgant tapo svarbiausiu aukščiausio lygio plutokratų vakarėliu. Į jį kasmet atvyksta beveik 3 000 verslininkų, politikų, rimtomis pasirodyti norinčių garsenybių ir laiko dvasią pajusti besitikinčių žurnalistų. Kartais leidimo patekti į pagrindinę salę negaunantys lankytojai buriasi į atskiras diskusijų grupes ir vakarėlius viešbučiuose arba „pakraščiuose“ – vis augančioje neoficialioje Davoso susitikimo dalyje, kuri vyksta pagrindinėje miesto gatvėje („The Economist“ siunčia žurnalistus į PEF, o jo patronuojančioji įmonė gauna pelną už vykstant susitikimui klientams organizuojamus renginius).

Dabar 81‑erių sulaukęs K. Schwabas vis dar išlieka svarbiausiu vadovu, todėl sausio 21 d. 50‑ąjį metinį susitikimą pradės jis. Šiais metais be itin svarbių pažinčių rato plėtimo dalyviai planuoja pradėti daug suinteresuotųjų šalių turinčių iniciatyvų, tarp jų ir miško atkūrimo projektą, pavadintą „Trilijonas medžių“. Tarp susitikime apsilankysiančių garsenybių bus prezidentas Donaldas Trumpas, kuris vėl grįžta, nors 2019 m. susitikime nedalyvavo, bei Greta Thunberg, kuri kartu su būreliu paauglių aktyvistų pakviesta padėti konferencijos dalyviams „žvelgti į ateitį“. Pasak dabar įmonei „S4 Capital“ vadovaujančio buvusio reklamos milžinės WPP vadovo sero Martino Sorrello, nė vienai PEF pamėgdžioti bandžiusiai organizacijai (kurios į Davoso susitikimą panašius renginius organizavo įvairiausiose vietose – nuo Aspeno iki Boao) nepavyko taip suburti tiek viešojo bei privačiojo sektoriaus įtakingųjų.

K. Schwab

K. Schwabas mėgsta kartoti, kad PEF „visų pirma skirtas gerinti pasaulį“. Tačiau su juo sutinka ne visi. Daugelio nevyriausybinių organizacijų nuomone, jis skirtas gerinti pasaulio grietinėlės gyvenimą ir skatinti nelygybę didinančią politiką. Dėl to šią ir kitą savaitę visoje Šveicarijoje vyks protestuojančiųjų prieš PEF mitingai.

Tačiau dar labiau stebina, kad susitikimo kritikų galima rasti ir K. Schwabo barikadų pusėje. „Jis neapsisprendžia, ar nuoširdžiai nori atnešti pasauliui taiką ir gerovę, ar paprasčiausiai nori bendrauti su turtingaisiais ir įtakingaisiais“, – teigia reguliariai Davose besilankantis dalyvis. Tą patį galima pasakyti ir apie jo organizaciją. Duodami interviu „The Economist“ Davoso gerbėjai ir su PEF bendradarbiaujantys dalyviai pabrėžė susitikimo įtaką tiek pačiose Alpėse, tiek neseniai pradėtuose rengti regioniniuose susitikimuose, tarp jų ir „vasaros Davose“ Kinijoje. Tačiau jie pripažino, kad ambicijos pakeisti pasaulį kartais pamirštamos, nes bijoma suerzinti Davosą tokiu svarbiu paverčiančius verslo ir politikos lyderius. PEF iš politikos kūrėjų susirinkimo virtus politikos kūrimo susirinkimu atsirado nemažai skeptikų. Be to, beveik visi interviu davę dalyviai svarstė, ar PEF sugebės išlaikyti savo žavesį ir tada, kai jam nebevadovaus K. Schwabas.

PEF turi daugybę girtinų savybių. Pasak buvusio kolegos, K. Schwabo genialumas padėjo paversti forumą „į JT panašiu viešojo ir privačiojo diskurso ir bendradarbiavimui skirtu susitikimu, alternatyviu forumu, itin reikalingu, kai globalinis valdymas netikęs“. Pats K. Schwabas pateikia vieno sėkmingo viešojo ir privačiojo sektoriaus bendradarbiavimo pavyzdį – prieš 20 metų Davose pradėtą Pasaulinį vakcinacijos ir imunizacijos aljansą (GAVI), kuriam Davoso forumas „atliko pribuvėjos vaidmenį“.
Politikams Davosas patinka dėl to, kad čia susirenka įmonių generaliniai direktoriai. Tony Blairas ten vyko reklamuoti verslo galimybių Jungtinėje Karalystėje, o Binyaminas Netanyahu – garsinti Izraelio kaip technologijų centro reputacijos. Davosas – tai mažiau rizikinga vieta sudarinėti sandorius tarp vyriausybių. Pasak knygos apie PEF bendraautorės Adrienne Sörbom, 2009 m. sužlugus deryboms dėl kovos su klimato kaita, Davose lyderiai atsipalaidavo ir sugebėjo pakloti pamatus vėliau sudarytam Paryžiaus susitarimui.

Davos

Tuo tarpu verslininkai mėgaujasi galimybe bendrauti su pasaulio lyderiais, išgirsti istoriškai svarbias kalbas (pavyzdžiui, 1992 m. prieš tampant Pietų Afrikos prezidentu Nelsono Mandelos pasakytą kalbą) ir dalyvauti kuriant garsius kompromisus, pavyzdžiui, Izraelio ir Palestinos 1994 m. dėl Gazos ruožo 1994 m. sudarytą susitarimą.

Be to, visiems patinka, kad PEF galima lengvai plėsti pažįstamų įtakingųjų ratą. Forumo dalyviai per kelias dienas labai daug nuveikia ir sutaupo tūkstančius mylių kelionių. O Davoso kurortas tinkamas dėl to, kad jį pasiekti nelabai sunku, tačiau atkeliavus išvykti ne taip paprasta – negalima valandėlei pasirodyti, o tada patraukti į kitą Londono ar Niujorko galą papietauti su savo teisininku.

PEF pasirodė esantis sėkmingas ir finansiškai. PEF – tai pelno nesiekianti organizacija. Maždaug 42 proc. jo gaunamų stabiliai augančių pajamų, kurios praeitais finansiniais metais pasiekė 345 mln. Šveicarijos frankų (356 mln. JAV dolerių), skiriama 800 darbuotojų, tarp jų ir tiems, kas dirba prie Ženevos ežero įkurtoje jo būstinėje. PEF turi ypatingą statusą, panašų į Raudojo Kryžiaus, todėl Šveicarijos vyriausybė apmoka dalį apsaugos išlaidų (kurios dėl itin garsių svečių būna nemenkos). Didžioji dalis likusio PEF pelno skiriamas „veiklai“, taip pat ir Davoso konferencijai. O likusios lėšos kaupiamos fondo atsargose arba strateginiuose rezervuose, kurie siekia beveik 300 mln. Šveicarijos frankų. Tačiau daugiau informacijos gauti sunku – Ženevos įmonių registre pateikiamoje informacijoje visuomenei tėra svarbiausių valdybos susitikimų protokolų ištraukos ir skelbimai apie paskirtus ir atsistatydinusius direktorius.

Iš pradžių PEF turėjo 50 proc. Davoso konferenciją organizuojančios įmonės akcijų. Tačiau vėliau jos parduotos. Karts nuo karto laikraščių reportažuose dvejota, ar galimas pelnymasis suderinamas su pelno nesiekiančios organizacijos statusu. Šveicarijoje net buvo surengtas oficialus PEF tyrimas, tačiau nerasta jokių pažeidimų. Tiek PEF, tiek K. Schwabas teigia, kad išskyrus savo atlyginimą, jokio papildomo uždarbio jis negavo. Nuo 1995 m. Davoso konferenciją rengia „Publicis Groupe“ priklausanti įmonė „PublicisLive“. Buvęs šios prancūzų milžinės vadovas ir patariamosios valdybos pirmininkas Maurice Lévy anksčiau priklausė PEF valdybai. Pasak buvusio „PublicisLive“ darbuotojo, kontraktas rengti konferenciją jo įmonei buvo „didžiausias pasiekimas“.

Šio užsakymo, apimančio programos formavimą, salių rengimą, rūpinimąsi apgyvendinimu ir panašias užduotis, ilgai troško ir WPP, tačiau, pasak sero M. Sorello, įmonei „nepavyko nė priartėti“. Kontrakto vertė neskelbiama. Pasak buvusio darbuotojo, pelno marža kartais viršydavo 30 proc. Tačiau „PublicisLive“ tikina, kad kontrakte numatoma, kad grynojo pelno marža negali „viršyti labai kuklios ribos“. Esamas kontraktas baigiasi 2022 m. Pasak PEF, tada organizacija paskelbs viešą konkursą.

Įtakos kaina

Visos lėšos gaunamos daugiausiai iš „narių“ mokamo metinio 25 tūkst. Šveicarijos frankų mokesčio ir trijų tipų „partnerių“, daugiausiai didelių įmonių, mokančių nuo 120 tūkst. frankų. Už 600 tūkst. frankų maždaug 120 aukščiausio lygio („strateginių“) partnerių gauna iki penkių pakvietimų į Davosą ir didesnę galimybę gauti vietą konferencijos diskusijų grupėse.

Gavusi pinigų iš įmonių PEF gali pasikviesti akademikų, aktyvistų ir kitų ne tokių pasiturinčių svečių už dyka – tačiau sulaukiama kritikos, kad organizacija stengiasi įtikti įmonėms. Buvęs JT (ir, trumpą laiką, PEF) vadovo pavaduotojas Markas Mallochas‑Brownas teigia, kad organizaciją nuolat kamuoja nerimas, kad įžeis partnerius: „Organizacija laiko save katalizatoriumi, tačiau iš tiesų ji dažnai atsargesnė už JT“, – teigia jis, ypač kalbant apie politikos reformas. Tačiau PEF teigia, kad trumpalaikiams įmonių interesams prieštarauja „daugybė“ organizacijos iniciatyvų.

K. Schwabas taip pat kritikuojamas, kad ilgai pernelyg švelniai elgiasi su politikais. Kai 2018 m. Davose pirmą kartą pasirodė D. Trumpas, šeimininkas gyrė jo „stiprią“ lyderystę. Turint omenyje, kad K. Schwabas tikina esąs susirūpinęs klimato kaita, „buvo galima tikėtis, kad jis bent pabandys rasti būdą pasipriešinti Paryžiaus susitarimą sužlugdžiusiam vyrui“, – teigia vienas buvęs PEF vadovas.
Tačiau pats K. Schwabas tikina, kad PEF palaiko pusiausvyrą tarp draugiškumo pasaulio lyderiams ir radikalumo, be to, visada skatina išgirsti „kitaip manančiųjų balsus“. 1976 m. Davose kalbėjo vartotojų teisių aktyvistas Ralphas Naderis. 2000 m. pradžioje kilus pirmajai didelei antiglobalizmo bangai, PEF padidino renginyje dalyvaujančių nevyriausybinių organizacijų atstovų skaičių.

Kita problema kyla dėl PEF veiklos sričių. Norint, kad PEF būtų ne tik susirinkimų vieta, imta ruošti visus metus vykdomas iniciatyvas. Dabar jų skaičius jau siekia 100. „Ketvirtosios pramonės revoliucijos“ (kaip PEF vadinama skaitmenizacijos įtaka visuomenei) iniciatyvai paskirtos atskiros patalpos San Fransiske. K. Schwabas ilgai tikėjosi už savo darbą šioje ir suinteresuotųjų šalių kapitalizmo srityje gauti Nobelio premiją, kuri papildytų kitus jo gautus apdovanojimus – Britanijos garbės riterio titulą, 17 garbės daktarų laipsnių ir visą krūvą nacionalinių medalių.

K. Schwabas tikina, kad dauguma PEF iniciatyvų buvo sėkmingos. Vis dėlto jos retai laikytos itin pažangiomis. Pasak Pasaulio verslo darnaus vystymosi tarybos prezidento ir buvusio logistikos grupės TNT vadovo Peterio Bakkerio, PEF nekuria naujų idėjų, o „sustiprina ir patvirtina“ esamas. Vienas ekspertas PEF tyrimus vadina „mąstymo pakaitalu“. Tačiau PEF tikina, kad būta ir itin pažangių tyrimų – pavyzdžiui, Ataskaita dėl lyčių nelygybės pasaulyje.

Keletas ankstesnių PEF bendradarbių teigia, kad iš paskutiniųjų norint įrodyti, kad PEF svarbus, imta kištis į kitus projektus. Vienas tokį kišimąsi patyręs dalyvis tvirtina, kad PEF „naudojasi savo gebėjimu pritraukti žmones, kad įsibrautų į grupę ir imtų jai vadovauti“, nors ir neturi tam tinkamų gebėjimų. Dalyvis teigia, kad Davose pradėjus vandens valdymą skurdžiuose regionuose pagerinti turėjusį projektą Vandens išteklių grupę (WRG), netrukus jam ėmė vadovauti PEF, ir projektas prarado savo jėgą. Taigi dabar kai kurios nevyriausybinės organizacijos gerai pagalvoja prieš imdamos bendradarbiauti su PEF.

K. Schwab

PEF su tokia kritika nesutinka. Organizacija tikina, kad į WRG buvo pakviesta, o 2017 m. parašytoje Harvardo universiteto mokslininkų ataskaitoje šis projektas pavadintas puikiu viešojo ir privačiojo sektoriaus bendradarbiavimo pavyzdžiu. Tačiau galima spėti, kad neseniai pakeista organizacijos strategija atskleidžia, jog ji pripažįsta, kad vadovauti iniciatyvoms – ne pati stipriausia jos ypatybė. Pasak K. Schwabo, nuo šiol PEF daugiau dėmesio skirs „jungti taškus“ kitų žmonių projektuose arba veiks kaip tarpininkė. PEF Pasaulinio viešųjų gėrybių centro atstovas Dominicas Waughray teigia, kad vienas tokios veiklos pavyzdys – sveikatos apsaugos ir aplinkosaugos projektai. Pavyzdžiui, norint padėti mažinti taršą plastiku, PEF paskatino „Coca-Cola“ ir „Nestlé“ dalyvauti valstybių valdomoje iniciatyvoje, kurią rėmė Jungtinė Karalystė ir Kanada.

Artėjant penkiasdešimtmečiui PEF turi įveikti tris iššūkius. Pirmasis – konkurencija. Anksčiau PEF buvo beveik vienas. Tačiau dabar organizacijai dėl įmonių dėmesio reikia varžytis su TED, Milkeno institutu ir įspūdingais „Bloomberg“ renginiais, pavyzdžiui, Naujuoju ekonomikos forumu Kinijoje. Netrukus jie gali imti varžytis su Davoso šlove.

O galimybė, kad taip nutiks, bus daug didesnė, jeigu PEF ims atrodyti kaip praėjusių laikų atgyvena. Tai – antrasis organizacijai kylantis iššūkis. K. Schwabas tikina, kad Davose pradėta populiarinti suinteresuotųjų šalių kapitalizmo idėją, o dabar ji tampa vis svarbesnė. Gal ir taip. Tačiau daugelio nuomone, Davosas – tai geriausias globalistinio kapitalizmo, kuris jau stumiamas lauk, pavyzdys.
O paskutinis iššūkis – rizika, kurią su K. Schwabu besibičiuliaujantys generaliniai direktoriai vadina „pagrindinio žmogaus rizika“. Nors jis ir atrodo liūdnokas, K. Schwabas atkaklus ir visai neketina pasitraukti. Tačiau amžinai vadovauti jis negali. Kartą jis yra pasakęs: „Iki šiol forumas priklausė nuo vieno žmogaus, o dėl to gali kilti problemų“. Jo postui ruošti net keletas pavaduotojų, tačiau visi arba išėjo patys, arba buvo išstumti. Buvęs Kosta Rikos prezidentas José María Figueres 2004 m. atsistatydino iš PEF vadovo pareigų, nes neatskleidė, jog gauna atlygį už konsultacijas. K. Schwabas teigia, kad jau sukurtas „atsarginis“ planas, tačiau nepateikia jokių smulkmenų. Kai kas spėlioja, jog vieną dieną svarbesnį postą gali gauti PEF veiklos vadovu dirbantis jo sūnus Olivieris. Jei profesorius nusiaus slides, prisikviesti į Davosą svarbiausių verslo ir politinių lyderių gali būti sunku – net jei jis ir paliks didžiausią pasaulio vizitinių kortelių kolekciją.