Suprantama, jog universitetai daugiausia dėmesio skyrė tam, kad studentams būtų užtikrinamas studijų tęstinumas, o tam daugeliu atvejų reikėjo pasikliauti jau esamais ir naudotis paruoštais kursais iš kitų institucijų. Pavyzdžiui, koledžai gali pasinaudoti daugybe prieinamų nuotolinio mokymo įrankių, kuriuos per organizaciją „Creative Commons“ platina geriausi universitetai. Verta pažvelgti ir į bendradarbiaujant Duke universitetui ir Uhano universitetui sukurtą Duke Kunshan universitetą Kinijoje – COVID 19 pandemijos pradžioje šiame universitete pradėta mokyti nuotoliniu būdu naudojant „Coursera for Campus“ programą. Tačiau nors šios priemonės ir veiksmingos, jos laikinos.
Nors krizė sušvelnėjo, normali padėtis dar negrįžo, tad aukštojo mokslo institucijoms reikės siekti daugiau. Tikėtina, kad kokia nors virtualaus mokymosi forma ilgam taps švietimo dalimi. Todėl aukštojo mokslo įstaigoms reikia susikurti sistemą, apimančią daugiau negu dabar vykdomos būtiniausios krizės švelninimo priemonės. Jos turi pasirengti pereinamajam laikotarpiui ir užtikrinti, kad bus pasiruošusios viskam, ką atneš ateitis.
Kaip kurti brandžias skaitmenines mokymosi ekosistemas
Aukštojo mokslo ekosistemos tobulėja vykstant „pertrūkstančiai pusiausvyrai“ – t. y. ilgus laikotarpius, kuriais pokyčiai vyksta lėtai, pertraukia trumpi greitų pokyčių laikotarpiai. Dabar kilusi pandemija – tai būtent tokia greitų pokyčių akimirka. Kilus niekad neregėtai krizei, iš visų jėgų stengiamasi mokyti ir mokytis naudojantis technologijomis, inovacijomis ir bendradarbiavimu.
Universitetai nori – ir privalo – savo pačių fakultetams kurti savą internetinę medžiagą. Tačiau daugelis fakulteto darbuotojų niekad nėra nei kūrę, nei vedę kursų internete. Universitetai privalo bendradarbiaudami su fakultetais priimti keletą svarbių sprendimų – kurias programas reikia perkelti į internetą ir kokia mokymo medžiaga neprarandant svarbiausios mokymosi patirties gali būti perduodama tiesiogiai?
Fakultetų darbuotojai privalo iš naujo pergalvoti seminarus ir tobulinti savo mokymo metodus internete. Pavyzdžiui, dviejų valandų trukmės paskaita gali būti sudaryta iš kelių skirtingų užduočių, o ne vieno ilgo vaizdo įrašo. Galų gale universitetams pereinant prie tvirtesnės skaitmeninės infrastruktūros, skaitmeninį mokymąsi paversti šiuo tuo daugiau nei paprasčiausia vaizdo konferencija padės virtualizacija, su vadovais atliekami projektai ir žaidimizacija. Universitetams pradėjus didinti savo skaitmeninius gebėjimus, tai, kas iš pradžių tebuvo trumpalaikė išeitis, gali tapti ilgalaike aukštojo mokslo skaitmenine transformacija.
Skirtingi universitetai pasiekė skirtingus skaitmeninės transformacijos etapus. Kuo skaitmeniniai naujokai skiriasi nuo labiau pažengusių institucijų? Kokių veiksmų reikėtų imtis švietimo įstaigų vadovams, kad užtikrintų, jog jų institucija žengs į priekį? Norėdami padėti universitetams suprasti, kaip suderinti skaitmeninį mokymąsi su jų švietimo ekosistema ir kaip pasinaudojant šiuo supratimu bei reaguojant į COVID 19 krizę transformuoti mokymą ir mokymąsi, sukūrėme toliau pateikiamas gaires. Jos paremtos visų mūsų patirtimi vadovaujant skaitmeninių strategijų kūrimui Mičigano universitete, Londono imperatoriškajame koledže, Duke universitete ir platformoje „Coursera“.
SKAITMENINIAI NAUJOKAI. Institucijoms, kurios neturi reikiamų pagrindų internetiniam mokymuisi ir nuotoliniam mokymui, kyla labai sunkus uždavinys. Tokiose institucijose internetu dėstoma mažiau kaip 3 proc. kursų, darbuotojai neturi mokymo internetu patirties, o tirti ir plėsti internetinę medžiagą nepaskirta nei komanda, nei biudžetas. Tačiau problemų kyla ne tik dėl mokytojų ir administracijos. Tokiose mokyklose mokiniai ir fakulteto darbuotojai ne visada turi prieigą prie programinės įrangos (bendradarbiavimo įrankių, vaizdo konferencijų programų) ir aparatinės įrangos (nešiojamųjų kompiuterių, internetinių kamerų). Interneto ryšis prastas arba jo išvis nėra. Kartais tokios institucijos turi mobilųjį internetą ir belaidį ryšį, tačiau negali juo naudotis dėl pernelyg didelių kainų.
Dabartinė padėtis technologijų srityje puiki, o platformų pasirinkimas didelis, todėl universitetai turi galimybę nedelsiant imtis veiksmų. Dabar plačiai paplitusi prieiga prie plačiajuosčio ryšio ir nesunku rasti patikimų komunikacijos įrankių bei vartotojams pritaikytos vaizdo konferencijų įrangos, be to, plačiai paplitę išmanieji telefonai. Institucijos gali nesunkiai ir pigiai gauti licencijas studentams, o fakulteto darbuotojai negaišdami imti bendrauti internetu. Pirmasis žingsnis – tai užtikrinti, kad fakulteto darbuotojai ir studentai patogiai jaučiasi naudodamiesi skaitmeniniais įrankiais, todėl, jei tik įmanoma, patartina paprašyti kitų institucijų, konsultantų ir įmonių pagalbos išmokyti darbuotojus, kaip veiksmingai mokyti internete.
PRADEDANČIOS PRISITAIKYTI INSTITUCIJOS. Tai – universitetai, kurie jau anksčiau sėkmingai eksperimentavo su internetiniu mokymu. Jie jau turi veikiančius svarbiausius komunikacijų ir bendradarbiavimo įrankius, o keletas katedrų jau dėsto programas internete. Fakulteto darbuotojai ir dėstytojai jau suprato, kaip naudinga mokyti internetu ir pasiruošę naudotis šiuo metodu. Tokioms institucijoms reikėtų pagreitinti skaitmeninę transformaciją skiriant tam institucijos dėmesį ir sukuriant interneto strategijos darbo grupę.
Reikėtų pasinaudoti katedrose, fakultetuose ir darbuotojų tarpe anksčiausiai mokyti internetu pradėjusių darbuotojų patirtimi ir juos paskirti kitų darbuotojų mokytojais ir svarbiausiais strategijos kūrėjais. Tam būtina suteikti jiems galios, išteklių ir laisvę priimti svarbiausius sprendimus. Taip pat reikia pradėti greičiau kurti internetines mokymo programas, kurios prireikus būtų papildomos atvira kitų institucijų medžiaga. Žmonių darbo krūvį galima sumažinti naudojantis mašinų mokymosi įrankiais – pavyzdžiui, „CourseMatch“ programa, kuri padeda rasti svarbiausius kursus konkrečiai mokymo programai. Universitetai taip pat gali išbandyti virtualias ir namuose naudoti pritaikytas laboratorijas kursams, kuriuose mokytis reikia praktiškai, nes sunku pasakyti, ar artėjančiais mėnesiais bus įmanoma naudotis tikromis laboratorijomis. Galų gale reikia greitai atnaujinti programinės ir aparatinės įrangos infrastruktūrą mokymuisi universiteto patalpose ir už jų bei sukurti alternatyvaus mokymosi planus studentams, neturintiems patikimo interneto ryšio.
PAŽENGUSIOS INSTITUCIJOS. Pažengusios institucijos turi tvirtą techninę infrastruktūrą, didelį skaitmeninio turinio pasirinkimą ir gerai internete mokyti pasiruošusius fakultetų darbuotojus. Jų skaitmeninę strategiją paprastai kuria tam skirti akademinių inovacijų centrai. Tokioms institucijoms būtina padidinti infrastruktūros mastą visose programose.
Tačiau pažengusios institucijos taip pat turėtų skatinti inovacijas, kad padėtų iš skirtingų socialinių ir ekonominių sąlygų kilusiems internetinių bendruomenių nariams bei paskatintų kurti kūrybingą ir visiems prieinamą mokymosi aplinką ragindamos grupių diskusijas, gyvas komisijų diskusijas ir studentų pristatymus. Bendruomenės įsitraukimą taip pat galima skatinti kuriant bendrus konspektus, mokymosi grupes, virtualias kavos ar kokteilių valandėles ir srautiniu duomenų siuntimu transliuojamus renginius. Pažengusios institucijos turi geriausią galimybę mokant medicinos ar inžinerijos išbandyti tokias technologijas kaip papildytoji ar virtuali realybė, kaip daro, pavyzdžiui, Londono imperatoriškasis koledžas.
Skaitmeninė transformacija padeda mažinti riziką ateityje
Kadangi aukštosios mokyklos vis dar neatmeta galimybės, kad dar bus ilgų laikotarpių, kuriais studentai negalės mokytis tradiciškai, greičiau vykdyti skaitmeninę transformaciją, kad galėtų ir toliau priimti ir mokyti studentus, paskatins ir noras apsisaugoti nuo rizikos. Skaitmeninius gebėjimus pagerinę universitetai bus pasiruošę ištverti bet kokią krizę – tiek ilgai užsitęsusią COVID 19 pandemiją, tiek kitas ateities nelaimes.