Save ateities vizijų kūrėjais laikantys arba itin pižamas mėgstantys žmonės jau daugelį dešimtmečių tvirtina, kad daugumą darbo, kurį atliekame didžiuliuose biuruose, geriau galėtume atlikti namie. Prasidėjus covid 19 pandemijai, jų idėjos išbandytos atlikus milžinišką (nors ir ne atsitiktinių imčių) tyrimą. Aiškėja pirmieji rezultatai: taip, nemažai darbo iš tiesų galima nudirbti iš namų; be to, panašu, kad daugeliui žmonių dirbti namuose patinka labiau.
Vis dėlto tai nereiškia, kad biurų era baigėsi. Bet reiškia, kad šia tema verta padiskutuoti. Kai kurios įmonės į darbą iš namų žvelgia palankiai. Pavyzdžiui, rugpjūčio 28 d. socialinių tinklų įmonė „Pinterest“ sumokėjo 90 mln. dolerių, kad galėtų nutraukti finansinės nuomos sutartį biuro patalpoms San Fransiske ir sukurti „plačiau pasiskirsčiusią darbo jėgą“. O kitos įmonės priešinasi. „Facebook“ tą patį mėnesį pasirašė naują finansinės nuomos sutartį dideliam biurų pastatui Manhatane. Teigiama, kad „Bloomberg“ siūlo darbuotojams iki 55 svarų (75 JAV dolerių) per dieną premiją, kad grįžtų dirbti į biurų pastatą Londone. Vyriausybės (kurios bus kaltinamos, jei pandemija tęsis ir toliau) taip pat suka panašia kryptimi ir ragina žmones „grįžti į darbą“ – o tuo neabejotinai nori pasakyti „grįžti į biurą“.
Tačiau bus nelengva, nes panašu, kad daugeliui biuro darbuotojų dirbti iš namų patinka. Sušvelninus karantino priemones žmonės vėl išėjo į pasaulį – turtingose šalyse labai išaugo mažmeninė prekyba bei rezervacijos restoranuose. Tačiau nors atsidarius mokykloms dirbantys tėvai vėl turi galimybę grįžti į biurą, daugelis to daryti neskuba. Remiantis naujausiais duomenimis, penkiose didelėse Europos šalyse kiekvieną darbo dieną biure leidžia tik 50 proc. žmonių. Ketvirtadalis visą darbo dieną dirba namuose.
Gali būti, kad taip yra dėl to, jog žmonės vis dar baiminasi užsikrėsti covid 19, be to, dirbti mažiau žmonių galinčiuose sutalpinti biuruose nepatogu. Kol nebus atsisakyta nurodymų palaikyti saugų atstumą, biurai įprastu tempu dirbti negalės. Tarp žmonių palaikant 2 m atstumą, daugelyje biurų telpa tik 25–60 proc. darbuotojų. Keliuose aukštuose įrengti biurai gali veikti tik su liftais; tačiau kai į liftą vienu metu leidžiama lipti tik dviem žmonėms, eilė gali nusidriekti per visą kvartalą.
Kai kuriuose biuruose stengiamasi, kad dirbti būtų saugiau. Naujojo „22 Bishopsgate“ dangoraižio Londone valdytojai išjungė oro kondicionierius, kuriuose cirkuliuoja tas pats oras. Kituose biuruose pristatyta stotelių su dezinfekuojamuoju skysčiu rankoms ir įrengtos plastikinės užtvaros. Tačiau net jei biurai saugesni, gali būti sunku iki jų nusigauti. Daugelis darbuotojų viešuoju transportu naudotis nenori arba klauso raginimų taip nedaryti – o ketvirtadalis darbuotojų Niujorke gyvena daugiau kaip 24 km atstumu nuo biuro, tad tiek eiti pėsčiomis, tiek važiuoti dviračiu per toli.
Be to, atrodo, kad dirbdami iš namų žmonės laimingesni. 2017 m. akademiniame žurnale „American Economic Review“ paskelbtas tyrimas, kuriame teigta, kad darbuotojai sutiktų gauti 8 proc. mažesnį atlyginimą vien tam, kad galėtų dirbti iš namų – tad galima spėti, kad toks darbas teikia ne finansinių privalumų. Pavyzdžiui, susirinkimai vidutiniškai trumpesni. Be to, žmonėms rečiau reikia arba išvis nereikia važiuoti į darbą. Visa tai puikiai veikia jų sveikatą. 2004 m. Princetono universiteto tyrėjo Danielio Kahnemano ir jo kolegų atliktame tyrime pastebėta, kad važinėti į darbą – vienas nemėgstamiausių kasdienių užsiėmimų. Jungtinės Karalystės nacionalinis statistikos biuras teigia, kad „nuolat į darbą važinėjantys žmonės ne tokie patenkinti gyvenimu... jie jaučiasi ne tokie laimingi ir patiria daugiau nerimo negu į darbą nevažinėjantys žmonės“.
O laimingesni iš namų dirbantys darbuotojai gali dirbti produktyviau. Daugelyje šalių darbuotojai teigė, kad karantino laikotarpiu vidutiniškai nudirbdavo daugiau negu biure. Vis dėlto dabartinėmis sąlygomis pasakyti, ar veiksmingiau dirbti biure, ar namuose, sunku. Daugelis žmonių, ypač moterų, turėjo dirbti tuo pačiu metu prižiūrėdamos vaikus, kurie įprastomis sąlygomis būtų buvę mokykloje. Dėl to gali pasirodyti, kad darbas iš namų ne toks produktyvus, koks galėtų būti teoriškai (jei vaikai tuo metu būtų mokykloje).
Iš lovos į virtuvę
Vis dėlto yra tam tikrų būtent karantino nulemtų veiksnių, dėl kurių dabartinis darbas namuose gali pasirodyti produktyvesnis. Gali būti, kad karantino laikotarpiu daugelis darbuotojų labiau stengėsi, nes bijojo, kad juos atleis – duomenys iš JAV leidžia spėti, kad prarasti darbą dėl pandemijos baiminasi daugiau kaip pusė darbuotojų. Dar viena problema – kad daugelis karantino laikotarpiu atliktų tyrimų paremti pačių darbuotojų pateiktais duomenimis apie jų produktyvumą, o jie dažnai ne itin patikimi.
Aiškesnių duomenų gali suteikti tyrimai, kurie buvo paskelbti prieš pandemiją. 2015 m. Stanfordo universiteto tyrėjo Nicholaso Bloomo ir jo kolegų atliktame tyrime tirtas Kinijos skambučių centro darbuotojų produktyvumas. Pastebėta, kad dirbusieji iš namų buvo produktyvesni (jie atlikdavo daugiau skambučių). Trečdalis išaugusio produktyvumo paaiškinta ramesne aplinka. O likę du trečdaliai – ilgesnėmis darbo valandomis. Dėl ligos darbuotojai nedirbdavo gerokai rečiau. Panašūs buvo ir kito tyrimo, kuriame tikrintas JAV patentų ir prekės ženklų tarnybos darbuotojų produktyvumas, rezultatai. 2007 m. JAV darbo statistikos biuro atliktame tyrime paaiškėjo, kad iš namų dirbantys darbuotojai gauna šiek tiek didesnį atlyginimą, negu tas pačias pareigas biure atliekantys darbuotojai, tad galima spėti, kad dirba našiau.
Pasak dangoraižio „22 Bishopsgate“ vystytojo Harry Badhamo, karantino priemonės paprasčiausiai paspartino jau egzistuojančias tendencijas. Tačiau gali būti, kad iš tiesų buvo ne visai taip. Nors prieš pandemiją iš namų dirbančių žmonių daugėjo, bendras jų kiekis buvo mažas. Yra manančių, kad iki šiol dirbti biuruose taip įprasta buvo todėl, kad toks darbas veiksmingesnis tiek įmonėms, tiek darbininkams. Laikantis tokios logikos galima teigti, kad patikrinti, ar šalis atsigavo po karantino, galima pažvelgus, kiek žmonių grįžo į biurus.
Tačiau yra ir kita interpretacija. Kiti teigia, kad darbas iš namų produktyvesnis negu biure, ir kad biuro aukso amžius baigėsi. Juk biurai atsirado tada, kai darbe reikėdavo rūšiuoti daugybę popierių. Gali būti, kad taip ilgai šis darbo metodas dominavo tik dėl rinkos klaidos. Galbūt iki covid 19 pandemijos pasaulyje vyravo „bloga pusiausvyra“, todėl darbas namuose nebuvo toks paplitęs, koks turėtų būti. Pandemija tapo didžiuliu šoku, kuris suteikė pasauliui naują, geresnę pusiausvyrą.
Čikagos universiteto profesorius Brentas Neimanas spėja, kad iki šiol darbui iš namų populiarėti trukdė trys veiksniai. Pirmasis susijęs su informacija. Vadovai paprasčiausiai nežinojo, ar dirbti biuruose būtina, ar ne. Per pastaruosius šešis mėnesius jie gavo galimybę išsiaiškinti. Antrasis veiksnys susijęs su darbo koordinavimu – vienai įmonei leisti visiems darbuotojams dirbti iš namų sunku, nes tai gali pasirodyti keista tiekėjams ir klientams. Tačiau pandemija dirbti iš namų daugelį įmonių privertė vienu metu. Kilus tokiai masinei migracijai į namus žmonėms tai nebeatrodė keista.
O trečiasis veiksnys susijęs su investicijomis. Gali būti, kad nuo eksperimentų įmones atgrasė didžiulės išlaidos, reikalingos norint perkelti veiklą iš biuro į namus. Apklausų duomenys leidžia spėti, kad pastaruosius kelis mėnesius įmonės daug išleido įvairiai įrangai (pavyzdžiui, nešiojamiesiems kompiuteriams), galinčiai suteikti darbuotojams galimybę dirbti iš namų – iš dalies dėl to pasaulinė prekyba dėl pandemijos sumažėjo ne taip smarkiai, kaip tikėtasi. Tokios investicijos matomos ir namų lygmeniu. Daugelyje turtingų šalių namų vienai šeimai paklausa didesnė negu butų. Iš to galima spėti, kad žmonės nori papildomos erdvės – galbūt tam, kad įsirengtų namų biurą.
Ambicijos dirbant namuose
Ar darbas namuose išliks populiarus ir po pandemijos, priklauso nuo to, kaip pavyks susitarti įmonėms ir darbuotojams, tačiau ir nuo to, ar įmonės priims, ar atmes prieštaringai vertinamą teoriją, kad dirbant iš biuro produktyvumas mažėja. Nuo pat aštuntojo dešimtmečio fizinį artumą (t. y., atstumą, kurį darbuotojams reikia įveikti, kad galėtų bendrauti akis į akį) tyrę mokslininkai nesutaria, ar jis bendradarbiauti padeda, ar trukdo. Nesutariama, ar po vienu stogu subūrus daug žmonių jie skatinami kurti naujas idėjas, ar paprasčiausiai švaistyti laiką plepant.
Ši nežinomybė aiškiai matoma 2017 m. Masačusetso technologijų instituto (MIT) tyrėjo Matthew Claudelo ir jo kolegų atliktame tyrime. Jie ištyrė MIT tyrėjų rašomus darbus ir pateikiamus prašymus patentams bei atsižvelgė į tyrėjų geografinį pasiskirstymą. Pastebėta, kad tarp fizinio artumo ir bendradarbiavimo egzistuoja teigiamas koreliacinis ryšis. Tačiau ištyrę MIT pastatus mokslininkai beveik nerado statistinių įrodymų paremti hipotezę, kad „centrinėje vietoje įkurtos daug žmonių pritraukiančios ir daugelį disciplinų apimančios erdvės taps aktyviais bendradarbiavimo taškais“. Kitaip tariant, artumas gali padėti kurti naujas idėjas, tačiau tam nebūtinai reikalingas biuras.
Vis dėlto dirbti iš namų gali būti ir nemalonu. Liepos mėnesį Harvardo, Stanfordo ir Niujorko universiteto ekonomistų atliktame tyrime atrasta, kad vidutiniškai darbo diena dirbant iš namų tapo beveik 50 minučių ilgesnė negu biure, be to, žmonės ėmė dažniau siuntinėti el. laiškus pasibaigus darbo valandoms. Paklausti, ar mėgsta dirbti iš namų, žmonės pateikia labai skirtingus atsakymus. Konsultacijų personalo klausimais įmonė „Leesman“ ištyrė daugiau kaip 100 000 turtingų šalių biuro darbuotojų darbo namuose patirtį. Atrasta, kad pasitenkinimas darbu dažnai priklauso nuo to, ar žmogus turi darbui skirtą erdvę ir savą stalą.
Artėja pokyčiai
Be to, net ir norėdami galimybę dirbti iš namų turi ne visi. Balandžio mėnesį Čikagos universiteto profesoriaus B. Neimano ir Jonathano Dingelio atliktame tyrime teigiama, kad turtingose šalyse savo pareigas prie virtuvės stalo galėtų atlikti tik 40 proc. visų darbuotojų. Susitarimai dėl darbo pandemijos laikotarpiu šį spėjimą patvirtina. Pasak Stanfordo universiteto tyrėjo Eriko Brynjolfssono ir jo kolegų atlikto tyrimo, kuriame peržvelgti duomenys iš JAV, gegužę iš namų dirbo maždaug pusė prieš pandemiją įsidarbinusių žmonių.
Be to, neaišku, ar darbo iš namų privalumai ilgalaikiai. N. Bloomo tyrimas, kuriuo tirtas Kinijos skambučių centro darbuotojų produktyvumas, tėra vienas iš nedaugelio tyrimų, atsižvelgiančių, kaip produktyvumas kinta iš namų dirbant daugelį mėnesių. Jis su kolegomis pastebėjo, kad po kiek laiko daugelis žmonių labai norėdavo bent retkarčiais grįžti į biurą – iš dalies dėl to, kad jautėsi vieniši. Praeityje kelios didelio masto nuotolinio darbo programas vykdžiusios įmonės galų gale nusprendė jas nutraukti, pavyzdžiui, interneto įmonė „Yahoo“ 2013 m. „Kartais geriausi sprendimai ir įžvalgos gimsta diskutuojant koridoriuje arba valgykloje, susitikus su naujais žmonėmis arba rengiant neplanuotus komandų susitikimus“, – teigiama paviešintoje vidinėje įmonės žinutėje.
Taigi vadovams reikia rasti būdų išsaugoti ir padidinti darbuotojų pasitenkinimą ir išradingumą net tuo atveju, jei dažniau tektų dirbti iš namų. Vienas galimas sprendimas – visus į biurą sukviesti po kelias dienas per mėnesį. Laikotarpis, skirtas darbuotojams praleisti laiko kartu su kolegomis kuriant naujas idėjas, gali pasirodyti produktyvesnis negu anksčiau.
2017 m. paskelbtas Šiaurės vakarų universiteto tyrėjo Christopho Riedlo ir Carnegie Mellono universiteto tyrėjos Anitos Williams Woolley tyrimas atskleidžia, kad „veržli“ komunikacija, kai žmonės idėjomis keičiasi greitai ir trumpai, padeda rezultatus pagerinti labiau, negu nuolatinė, bet ne tokia intensyvi komunikacija. Tuo tarpu nors įrodymų, kad inovacijas kurti padeda laimingi atsitiktinumai, nedaug, daugelis priima šią mintį kaip neginčijamą tiesą. „Nemažai žmonių užsidirbo daug pinigų pardavinėdami idėją, kad geniali mintis gali šauti kalbantis prie vandens aparato“, – teigia MIT tyrėjas M. Claudelsas. Jis taip pat pamini išpopuliarėjusius atviro plano biurus, bendradarbiavimo erdves ir madingus „inovacijų centrus“.
Tačiau veržlią komunikaciją galima kurti ne tik karts nuo karto ateinant į biurą. Tą patį galima padaryti organizuojant įmonių renginius ir išvykas. Programinės įrangos įmonėje „Gitlab“ nuotoliniu būdu dirbama nuo pat jos susikūrimo 2014 m. Biuro neturinčioje įmonėje dirba 1 300 „komandos narių“, gyvenančių 65 skirtingose šalyse ir mažiausiai kartą per metus susitinkančių stiprinti komandos ryšius renginiuose.
O tokios įmonės kaip „Teemly“, „Sococo“ ir „Pragli“ siūlo naudotis „virtualiais biurais“, padedančiais bendradarbiauti su kolegomis be papildomų pastangų, reikalingų surengti vaizdo skambutį. Naudojantis „Loom“ vaizdo žinučių programėle, darbuotojas gali įrašyti savo kompiuterio ekrano vaizdą, balsą ir veidą ir iškart pasidalinti įrašu su kolegomis – o tai patogiau, negu įprastas vaizdo skambutis, nes įrašą galima pagreitinti arba atsukti atgal. „Gitlab“ darbuotojai laikosi „netolygios“ dienotvarkės – t. y., darbą karts nuo karto keičia laisvalaikio laikotarpiais. Užuot kalbėjęsi su kolegomis gyvais vaizdo skambučiais, jie naudoja „nesinchronišką komunikaciją“ – t. y., siunčia kolegoms įrašytas vaizdo žinutes.
Dažniau dirbant iš namų reikės dažniau naudotis nauja įranga, o senosios įrangos bus atsisakyta. Šiuo metu daugelis įmonių turi didelius duomenų centrus, tačiau žmonėms dirbant iš namų jie pasirodė ne tokie veiksmingi. „Goldman Sachs“ prognozuoja, kad 2019–2025 m. investicijos į tradicinę duomenų infrastruktūrą kasmet kris po 3 proc. Tikėtina, kad įmonės daugiau išleis technologijoms, suteikiančioms darbuotojams galimybę atkartoti buvimo toje pačioje fizinėje vietoje patirtį (pavyzdžiui, aukštesnės kokybės kameroms ir mikrofonams). Labiau utopijas mėgstantys technologijų analitikai mano, kad po penkerių metų žmonės galės užsidėti virtualiosios realybės akinius ir pasinerti į virtualų biurą – net klausytis zyziančių biuro lempų.
Geresnio gyvenimo beieškant
Visa tai gali smarkiai atsiliepti viešajai politikai. Šiuo metu neaišku, ar dirbant iš namų derėtis su darbdaviu dėl atlyginimo ir sąlygų gerinimo bus lengviau ar sunkiau, nors akivaizdu, kad mintis, jog reikės vaizdo skambučiu prašyti pakelti algą – ne itin maloni. Gali būti, kad darbdaviams nuotoliniu būdu dirbančius darbuotojus atleisti bus paprasčiau, negu kalbantis akis į akį. Jei taip bus iš tiesų, gali padaugėti reikalavimų, kad vyriausybė užtikrintų, jog dirbantieji iš namų bus apsaugoti.
Kaip tvirtina Oksfordo universiteto profesorius Jeremias Adamsas-Prasslas, dar viena problema kils dėl darbo teisės. Atsiradus vadinamajai „užsakomajai“ ekonomikai, iškilo daug vėliau teismuose spręstų klausimų – pavyzdžiui, ką reiškia būti darbuotoju arba laisvai samdomu darbininku. Išpopuliarėjus darbui namuose taip pat kils nesusipratimų, nes dabartiniai įstatymai sukurti manant, kad žmonės dirbs biuruose. Iki šiol niekas gerai neapgalvojo, kaip įmonėms matuoti darbo sutartyje numatytą laiką, jei niekas fiziškai neateina į biurą, arba kaip etiškai stebėti darbuotojų veiklą namuose.
Kovos dėl darbdavių atsakomybės namuose dirbantiems darbuotojams – jau ne už kalnų. Ar verslai turėtų mokėti už darbuotojų internetą arba šildymą viduryje žiemos? Atsakyti į tokius klausimus bus nelengva. Tačiau įmonės ir vyriausybės privalo pasinaudoti proga. Nors pandemija ir atnešė daugybę nuostolių, ji gali suteikti retą galimybę pakeisti darbinį gyvenimą.