Didysis biznis: sovietinėje muitinėje apie tokias apgavystes veikiausiai žinojo, bet saugumas davė įsakymą prietaisus įsileisti

Pirmąjį kompiuterį pardaviau dar dirbdamas kooperatyve „Informservisas“. Atradome jį Vakarų Ukrainoje, prie sienos su Lenkija, ir pardavėme už kosminę kainą valstybinei įmonei Lietuvoje. Paskui atradau Vokietiją ir gabenau kompiuterius iš jos kaip jaunimo klubo „Diskas“ atstovas. O dar vėliau įsteigiau bendrą Vokietijos ir Lietuvos įmonę „Interlita“, kurios kompiuterių prekybos apyvarta jau siekė milijonus.

Tai yra ištrauka iš Arvydo Stašaičio knygos „Kaip kūrėme kapitalizmą. Tikra Lietuvos verslininko 1980–2000 m. istorija“, kurią parengė Darius Pocevičius, išleido leidykla „Kitos knygos“.

Deficitas, draudimai, kosminės kainos

Kodėl kompiuteriai tada buvo tokie brangūs? Pirmoji priežastis – labai paprasta. Įmonės pinigų turėdavo, tačiau įsigyti už juos ką nors vertingo būdavo labai sunku, praktiškai neįmanoma. Nauja technika, spausdintuvai, o ypač kompiuteriai – baisus deficitas. Ir, aišku, labai brangus, įgyjamas tik už valiutą, o tvirtų invaliutinių rublių, dolerių arba markių turėjo labai reta įmonė.

Perestroikos laikais personalinių kompiuterių (PK) Sovietų Sąjungoje iš esmės nebuvo.