Darbo kodekso 139 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad darbo užmokestis privalo būti mokamas pinigais. Tačiau jau kitas šios dalies sakinys nustato išimtį: darbdavio ar kitų asmenų perduoti daiktai ar suteiktos paslaugos negali būti laikomi darbo užmokesčiu, išskyrus Darbo kodekso 140 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Taigi kas yra tie kiti nurodyti atvejai?
Remiantis Darbo kodekso 140 straipsnio 6 dalimi, įgyvendinant darbuotojų lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais principus, darbuotojo darbo užmokestis be diskriminavimo reiškia nediskriminacinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius pinigais arba natūra, kuriuos darbuotojas tiesiogiai ar netiesiogiai gauna iš darbdavio už savo darbą. Ši nuostata skamba pakankamai sudėtingai, o teisininkai labai laukia detalesnės teismų praktikos šiuo klausimu.