Dabar ne laikas nerimauti dėl valstybės skolos. Vis daugėjant Covid‑19 ligos atvejų ir beveik sustojus ekonominei veiklai vyriausybės pasielgė teisingai nusprendusios skirti visus turimus išteklius sumažinti pandemijos žmogiškiesiems ir ekonominiams nuostoliams. Tačiau nepaisant to aišku, kad dėl krizės valstybės skolos valdymo metodai gali visiškai pasikeisti. Visą praėjusį šimtmetį kilus pasaulinėms krizėms vyriausybės dažnai imdavo dideles paskolas, o jų elgesys su skolintojais dažnai radikaliai pasikeisdavo. Panašu, kad Covid‑19 krizė taip pat nebus išimtis. Dabar kuriami ekonominės pagalbos planai greičiausiai pralenks naudotuosius per praėjusią finansinę krizę – pavyzdžiui, JAV planas tikriausiai bus vertas 10 proc. BVP. Be to, smūgis gamybai ir pajamoms iš mokesčių taip pat gali būti didesnis negu praeitą kartą. Bent keleto šalių skolos tikrai viršys 150 proc. BVP.
Pastarojo šimtmečio valstybės skolinimosi istoriją galima suskirstyti į tris periodus. Laikotarpiu tarp Pirmojo pasaulinio karo pradžios ir Antrojo pasaulinio karo pradžios valstybių balansams dideliu išbandymu tapo kariniai konfliktai, sugriautų pastatų atstatymas ir Didžioji depresija. Šiuo audringu periodu vyriausybės dažnai buvo priklausomos nuo rinkos nuotaikų. Jungtinė karalystė rinkos pasitikėjimą bandė palaikyti mažindama po Pirmojo pasaulinio karo iki 140 proc. BVP išaugusią valstybės skolą – dažnai įvedant labai skausmingas taupymo priemones. Visą trečiąjį dešimtmetį valstybės pirminis biudžeto perteklius (t. y., pajamos be išlaidų palūkanoms) siekė 7 proc. BVP.
Rezultatai buvo siaubingi. Taupymo priemonės sumažino ekonomikos augimą – 1928 m. gamyba vis dar buvo žemesnė negu 1918 m. Dėl to valstybės skola toliau augo, kol 1930 m. pasiekė 170 proc. BVP. Apmąstydamas šią karčią patirtį Johnasas Maynard Keynesas pareiškė, jog „akivaizdu, kad būti geriems neapsimoka“. Kitoms šalims, kurios buvo priverstos imtis kur kas desperatiškesnių priemonių, sekėsi dar blogiau. Karo susilpnintoje ir skolų sumokėti nesugebančioje Vokietijoje kilo hiperinfliacija. Panaikinus valiutos vertę valstybės skolą pavyko sumažinti net 129 proc. BVP, tačiau už tai teko sumokėti nepaprastai didelę socialinę ir ekonominę kainą. Nevykdyti finansinių įsipareigojimų taip pat buvo įprasta.
1933 m. beveik pusę pasaulio BVP sudarančios šalys buvo arba neįvykdžiusios piniginių įsipareigojimų, arba vykdė skolų restruktūrizavimo procesą.
Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu ir po jo išsivysčiusias ekonomikas turėjusiose šalyse išbandytas kitas metodas. Po skausmingų 30 taupymo metų norint susidoroti su sukauptomis skolomis vėl taikyti taupymo priemones politiniu požiūriu nebeatrodė logiška. Kai kurios valstybės po karo nebevykdė finansinių įsipareigojimų arba patyrė hiperinfliacijos laikotarpį. Kitos valstybės ėmėsi finansinės represijos – t. y., vertė skolintojus teikti paskolas nepalankiomis sąlygomis. Daugelis represijos priemonių naudotos ir norint gauti lėšų karo metu. Pavyzdžiui, JAV Federalinis rezervas pirko iždo obligacijas, kad užtikrintų, jog pajamingumas nepakils virš nustatyto lygio. Be to, vyriausybė nustatė didžiausias galimas palūkanų normas, kurių bankai galėjo prašyti iš skolininkų arba duoti indėlininkams bei apribojo bankų galimybę teikti paskolas. O kapitalo kontrolės priemonės užtikrino, kad nepavyks geresnės grąžos dairytis užsienyje.
Šiomis priemonėmis vidinės institucijos ir namų ūkiai buvo priversti skolinti vyriausybei žemesnėmis negu rinkai įprasta palūkanų normomis.
Vėliau, kai karo kainų kontrolės priemonės sušvelnėjo, infliacija pakilo iki vidutiniško lygio, o valstybės skolos palūkanų normos atsižvelgus į infliaciją tapo neigiamos ir tokios liko dar daugelį dešimtmečių. Pasak Harvardo universiteto akademikės Carmen Reinhart ir Tarptautinio valiutos fondo ekonomistės Belen Sbrancia, realiosios palūkanų normos išsivysčiusias rinkas turinčiose šalyse beveik pusę laikotarpio tarp 1945 m. ir 1980 m. buvo neigiamos.
Jungtinės Karalystės vyriausybės mokamos palūkanų normos visą šį laikotarpį vidutiniškai siekė tik –1,7 proc., o Prancūzijos – tik –6,6 proc. Poveikis buvo labai stiprus. 1946–1961 m. JAV valstybės skolos ir BVP santykis nukrito net 68 proc. Aštuntajame dešimtmetyje daugumoje išsivysčiusias ekonomikas turinčių šalių skolos ir BVP santykis sumažėjo iki 25 proc.
O aštuntajame dešimtmetyje prasidėjo trečia era. Išsivysčiusias ekonomikas turinčių šalių vyriausybės nustojo griežtai kontroliuoti kapitalo srautus ir finansines sistemas ir vėl tapo priklausomos nuo pasaulinių kapitalo rinkų. Nors obligacijų rinka devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje kartais dar darė politikams nemažą įtaką, ji pamažu prarado savo galią kelti baimę. Pasaulinė finansų sistema vis labiau integruota tapo tuo pačiu metu, kai augo trokštamų sutaupyti lėšų palyginus su investicijomis lygis ir didėjo noras pasinaudoti turtingų ir stabilias valiutas turinčių šalių obligacijų teikiamu saugumu. Skolinimosi kaina stabiliai mažėjo, nors skolų ir padaugėjo. Pasaulinė finansinė krizė šią tendenciją tik sustiprino. Valstybės skola turtingose šalyse išaugo nuo 59 proc. BPV 2007 m. iki 91 proc. BVP 2013 m. Tačiau turtingų šalių vyriausybės per pastarąjį dešimtmetį galėjo skolintis beveik nuliui lygiomis arba neigiamomis palūkanų normomis.
Įjunkite pinigų spausdinimo mašinas
Covid‑19 protrūkis reiškia, kad laukia dar daugiau skolų. Gali būti, kad prasidės nauja valstybės skolos valdymo era. Ką šis laikotarpis atneš, dar neaišku. Po pandemijos skolos valdymo režimas gali priminti iškart po karo susidariusią situaciją. Šios krizės sukelti išbandymai gali pradėti naują investicijų į technologijas ir infrastruktūrą bangą ir taip sukelti didelę konkurenciją dėl turimų santaupų ir padidinti valstybės skolinimosi išlaidas. Finansinės represijos priemonės gali suteikti vyriausybėms galimybę suvaldyti išlaidų pakilimą, ypač jei valstybėse dėl karantino bus sudaryti barjerai prekių ir kapitalo judėjimui.
Kita vertus, pandemijai nuslūgus gali būti sunku vėl paskatinti augimą. Norėdami padėti nukentėjusioms ekonomikoms centriniai bankai jau dabar perka didžiulius kiekius vyriausybės skolų. Federalinis rezervas perka neribotus kiekius iždo obligacijų, o Europos Centrinis Bankas neseniai paskelbė, kad vykdys 750 mlrd. eurų vertės obligacijų pirkimo programą. Jei ekonomika atsigaus lėtai, centriniai bankai gali būti priversti nemažai laiko finansuoti didelį fiskalinį deficitą naujai spausdinamais grynaisiais. Kažkada ekonomine keistenybe laikyti Japonijos metodai bus pakartoti kitose šalyse. Jei grynaisiais finansuojamos tokio masto paskolos neatsilieps infliacijai, tradiciniai įsitikinimai apie paskolų ribas bus apversti aukštyn kojomis. Tačiau krizė žaidimo taisykles pakeistų ne pirmą kartą.