Būtų sunku rasti kitą iš pažiūros tokį nuobodų verslą kaip „Norinchukin Bank“. Šis kooperatyvas įkurtas prieš beveik šimtą metų ir skirtas indėlius įdėti ar pasiskolinti norintiems Japonijos ūkininkams. Tačiau anksčiau šiais metais „Norinchukin“ netikėtai atsidūrė dėmesio centre paaiškėjus, kad bankas nuolat pirko užstatu užtikrintus paskolos įsipareigojimus (collateralised loan obligations, arba CLO) – rizikingų verslo paskolų grupes, privataus kapitalo įmonių naudojamas finansuoti akcijų išpirkimą. Paskutiniais duomenimis birželį „Norinchukin“ jų buvo įsigijusi už 75 mlrd. JAV dolerių.
„Norinchukin“ išdaigas galima laikyti parabole. Viena jos moralo dalis – kad kai palūkanų normos ilgą laiką kybo ties nuliu, kaip nutiko Japonijoje, įprasti banko pajamų šaltiniai patenka į pavojų. O kita dalis – kad neįtikėtina, kokių priemonių imasi pajamas padidinti norintys bankai. Šiuo atveju jie nusprendė pirkti egzotiškus aukšto pajamingumo užsienio vertybinius popierius. „Norinchukin“ – ne vienintelis taip besielgiantis bankas. Kiti Japonijos bankai ir draudimo įmonės taip pat gausiai perka AAA klasės užstatu užtikrintus paskolos įsipareigojimus bei kitus investicinio reitingo įmonių skolos vertybinius popierius.
Dėl to galima kaltinti neigiamos grąžos obligacijas. Rugsėjo 19 d. susirinkus Japonijos banko valdybai tikimasi, kad pagrindinė palūkanų norma (šiuo metu ‑0,1 proc.) sumažinta nebus. Tačiau nepanašu, kad palūkanų normos greitu metu ims augti. O kol palūkanų normos Japonijoje nepaprastai mažos, sunku jas padidinti ir kitur. Kad pajamingumas išliks stabilus, dažnai užtikrina būtent šie iš paskutiniųjų obligacijas perkantys Japonijos bankai ir draudimo įmonės.
Japonijos įtaka pasaulinėms turto rinkoms jaučiama nuo tada, kai 1980 m. valstybė liberalizavo savo kapitalo sąskaitą. Vėliau tą dešimtmetį Japonijos investuotojai ėmė ieškoti progų įsigyti prestižinio Amerikos nekilnojamojo turto, pavyzdžiui, Rockfellerio verslo centrą Niujorke arba Kalifornijos Pebble Beach golfo aikštyną, o dešimtajame dešimtmetyje ėmė brautis į Amerikos technologijų įmones. Abu bandymai baigėsi blogai, tačiau Japonijos užsienio vertybinių popierių atsargos vis dar auga ir sukaupta nemažai perteklinių santaupų.
Japonija jau dabar yra didžiausia pasaulio kreditorė. Jos grynojo užsienio turto atsargos (t. y., gyventojų (vyriausybės, gyventojų ir įmonių) turtas, atėmus skolas užsieniečiams) vertos maždaug 3 trln. JAV dolerių arba maždaug 60 proc. metinio BVP. Tačiau ir taip ne iki galo atskleidžiama Japonijos įtaka pasaulinėms turto rinkoms. Nuo 2012 m. abiejose jos nacionalinio balanso ataskaitos pusėse buvo matomas greitas augimas, o Japonijos investuotojai skolinosi iš užsienio ir pirko dar daugiau turto.
Japonijos įtaka įmonių kreditų rinkose geriausiai jaučiama Amerikoje ir Europoje. Reguliariai pensininkams turinčios mokėti Japonijos pensijų ir draudimo įmonės aukšto pajamingumo obligacijų trokšta taip pat, kaip ir užsienio įmonės.
Tačiau pajamingumas dar svarbesnis tampa dėl Japonijos bankų patiriamų sunkumų – kai obligacijų pajamingumas neigiamas, užsidirbti pinigų skolinant vyriausybei sunku. O kadangi didelė dalis valstybės gyventojų vyresnio amžiaus ir taupūs, privataus sektoriaus paskolų mažai. Dėl to bankų pelnas nukentėjo. Praėjusiais metais išleistoje ataskaitoje teigiama, kad pinigų teikdami paskolas prarado pusė Japonijos bankų.
Nors pajamingumas Europoje mažesnis negu Amerikoje, jis vis tiek patrauklesnis Japonijos pirkėjams, kurie apsidraudžia nuo valiutų rizikos. Dauguma valiutos apsidraudimo sandorių galioja mažiau nei metus, o nemažai galioja tik tris mėnesius. Tokio apsidraudimo kaina siejama su trumpalaikio skolinimosi užsienio valiuta kaina.
Dėl to geriausią nuo valiutos rizikos apdraustą grąžą suteikia kylanti pajamingumo kreivė: ilguoju laikotarpiu pajamingumas aukštas, tačiau trumpuoju laikotarpiu – žemas. Dėl to nuo valiutos rizikos apsidraudę Japonijos investuotojai pirmenybę teikia įmonių obligacijoms ar kitokiems kredito vertybiniams popieriams Europoje, o ne Amerikoje, kur trumpalaikės palūkanų normos gana aukštos.
Vietiniai skundžiasi, kad aukštos kokybės Europos ir Amerikos įmonių obligacijos laikomos saugiu turtu, prilygintu valstybės obligacijoms. Analitikų pastangos išsiaiškinti tikimybę, kurios įmonės nevykdys finansinių įsipareigojimų ir taip nuspėti, kiek vertos obligacijos, atrodo juokingai pasenusios. „Japonijos pasiūlymuose neatsižvelgiama į kredito riziką, – skundžiasi vienas analitikas. – Jiems rūpi tik skelbiamas pajamingumas“.
Kai kas mano, kad Japonijos vis žemesnių palūkanų normų keliu lemta sekti ir kitoms turtingoms ir daug įsiskolinusioms šalims, kurioms dabar bus sunku iš jo pasitraukti. Tačiau Japonijos bėdos daro tiesioginę įtaką ir kitoms šalims. Tai suprantama iš to, kokią įtaką Japonija daro pasaulinėms kapitalo rinkoms. O rezultatai keisti ir nenuspėjami. Kas būtų galėjęs pamanyti, kad Japonijos žvejų ir ūkininkų juodos dienos santaupos bus naudojamos išpirkti akcijas Amerikoje ir Europoje?