Kai 2000 metais pradėjau savo verslą, o iki kol jį nusinešė 2008 metų globalioji finansinė krizė dirbdavau po 16-18 valandų per dieną. Laksčiau po visas savo 15 kavinių, ledainių, restoranų ir nieko neuždirbdavau. Vos išeidavo sudurti galą su galu. Prasidėjus krizei – ir to galo nebeliko.
Vieną vakarą žiūrėjau žinias – pamenu kaip dabar – vienoje didžiausių pasaulio naftos gavybos įmonių buvo paskirtas naujas CEO. Tuo metu mes buvo lygiai tokio paties amžiaus – beveik keturiasdešimtmečiai.
Žiūriu ir galvoju – na nėra tas bičas nei protingesnis, nei su dviem galvom, dirba tikrai mažiau už mane, nervuojasi mažiau ir gyvena n-kartų geriau. Bet kažkodėl jis ten, o aš čia. Duobėje. Kodėl?
Nuo pat vaikystės mums prigrūda į galvą daugybę mitų. Susiformavusių anksčiau – gal religijoje, gal baudžiavoje. Vienas iš jų, kurį girdime nuo mažens – turi daug ir sunkiai dirbti. Tik taip galėsi užsidirbti, gyventi orų gyvenimą.
Kai mano kavinės bankrutavo gavau neįkainojamą pamoką – vien sunkus darbas neužtikrina oraus gyvenimo. Reikia būti teisingame darbe, tinkamoje industrijoje.
Pradėjęs vadovauti įmonei ir jos pardavimams verslas-verslui segmente pasijaučiau kaip kitame pasaulyje – ateini 8-ą, baigi 6-ą. Jei reikia – padirbi ilgiau. Po 8-ių metų pertraukos vėl turi savaitgalius. Atkakliai dirbdamas per kelis metus grąžinau skolas.
Žinau, kad daugelis žmonių dabar stresuoja, jaučia finansinę įtampą. Gal net ir gresiantį bankrotą.
Bjauri procedūra, bet išgyvenama. Išgyvenau aš, jei taip nutiks – tikrai išgyvensi ir tu. Išeitis visada yra. Dabar paprasčiau – yra ir asmeninio bankroto procedūra. Nemalonu, bet tai ne pralaimėjimas. Tai tik vienas nesėkmingas bandymas. Kitą kartą pasirink ne tik sunkų darbą, bet ir ne tokį rizikingą, pelningesnį segmentą.
Sveikata ir Laikas svarbiausia.
Atsisveikinu ištrauka iš mano mylimiausios knygos „Laiškai Lucilijui“
Seneka sveikina mieląjį Lucilijų
1. Daryk taip, mielas Lucilijau: atsikovok save ir laiką, kurį iki šiol iš tavęs pagrobdavo arba pavogdavo kiti ar kuris pats pranykdavo, taupyk bei saugok. Patikėk, iš tiesų yra taip, kaip rašau: dalį laiko žmonės iš mūsų plėšte išplėšia, dalį atima nejučiom, dalis dingsta savaime. Tačiau gėdingiausia netekti jo per apsileidimą. Įsižiūrėk atidžiai: didžiausia gyvenimo dalis praeina mums darant klaidas, didelė – nieko nedarant, o visas gyvenimas – darant ne tai, ką reikia.
2. Ar galėtum nurodyti man žmogų, kuris brangintų laiką, kuris vertintų dieną, kuris suvoktų, jog kasdien miršta? Juk klystame laukdami mirties ateityje: didžiąja dalimi ji jau yra mus ištikusi, nes prabėgusį gyvenimo tarpsnį valdo mirtis. Taigi daryk taip, mielas Lucilijau, kaip ir rašai darąs: neprarask nė valandos. Jeigu prie šiandienos ranką pridėsi, mažiau priklausysi nuo rytojaus.
3. Beatidėliojant ir gyvenimas prabėgs. Viskas, Lucilijau, svetima, tik laikas – mūsų. Gamta mums davė galią, kurią paveržia kas tik nori, valdyti šį vienintelį prabėgantį ir išnykstantį dalyką. Ir kokia mirtingųjų kvailybė, kai jie, gavę kokį mažmožį ar niekniekį, už kurį visai nesunku atsimokėti, rūpestingiausiai stengiasi atsilyginti, tačiau nė vienas žmogus, atėmęs iš kito laiką, nemano esąs skolingas, nors laikas yra vienintelis dalykas, kurio, net ir labai dėkingas būdamas, niekas negali grąžinti.
4. Galbūt paklausi, kaip elgiuosi aš, tavo patarinėtojas? Prisipažinsiu atvirai: kaip netaupus, bet stropus žmogus. Aš tvarkau savo išlaidų apyskaitą. Nepasakyčiau, kad nieko neprarandu, bet galiu atsakyti, ką prarandu, kodėl ir kokiu būdu. Galiu paaiškinti savo neturto priežastis. O išeina man, kaip ir daugeliui, patekusių į skurdą ne dėl savo kaltės: visi užjaučia, bet niekas nepadeda. Taigi kas yra?
5. Nelaikau vargšu to, kuris tenkinasi likučių trupiniais. Tačiau norėčiau, kad saugotumei savo turtą. Pats laikas pradėti, nes, kaip dar mūsų senoliai pastebėjo, vėlu taupyti, kai dugnas matyti. Juk pabaigoje – ir mažiausia, ir prasčiausia.
Lik sveikas.