Daugiausiai baimės keliantis žmogus agresyviausiame finansų sektoriuje Leonas Blackas tikina, kad žmonės neteisingai jį supranta. Ne dėl to, kad sakoma, jog jis kelia baimę – ši savybė neginčytina.
L. Blackas savo įmonę „Apollo Global Management Inc.“ sukūrė pirkdamas vos galą su galu suduriančius verslus itin mažomis kainomis, o tada darbuotojus priversdamas laikytis griežtų taupymo priemonių ir gaudamas didžiulius dividendus bei atlygį už valdymą. Daugelis sėkmingiausių „Apollo“ sandėrių sudaryta su įmonėmis, prie kurių varžovai nenorėjo net artintis, tad L. Blackas nerimauja, kad užsitarnavo pernelyg rizikuoti mėgstančio žmogaus reputaciją.
„Daugiausiai pinigų uždirbome nuosmukio laikotarpiais, – teigia jis, ir matyti, kad ima jaudintis. Jo veidas virš mėlyno „Hermès“ kaklaraiščio išrausta, o netikėtai švelnus balsas šiek tiek pakyla. Vyras pieštuku be trintuko duria į išspausdintų elektroninių laiškų krūvą. – Visi jau traukdavo link durų, o mes pirkdavome kaip įmanoma daugiau akcijų.“
Paskutinysis 2008 m. finansinės krizės sukeltas nuosmukis privataus kapitalo įmonėms suteikė iki šiol neregėtų galimybių, ir niekas jomis nepasinaudojo geriau negu viena agresyviausių Volstryto plėšrūnių – „Apollo“. Per pastaruosius 10 metų jos turtas išaugo šešis kartus ir pasiekė daugiau kaip 320 mlrd. JAV dolerių. Pats L. Blackas asmeniškai uždirbo 9,5 mlrd. dolerių. 2018 m. 68‑erių sulaukęs verslininkas tapo Niujorko modernaus meno muziejaus valdybos pirmininku, taip užimdamas vieną garbingiausių pasaulio turtingųjų postų. Senoviniais prancūzų ilgavamzdžiais šautuvais puoštas jo kabinetas, iš kurio atsiveria puikūs vaizdai į Centrinį parką, įkurtas tiesiai virš liūdnai pagarsėjusio devintojo dešimtmečio finansinio plėšrūno Henry Kraviso kabineto.
Kas prisiima riziką, kai vadovauja L. Blackas – įdomus klausimas.
Privataus kapitalo įmonei perėmus kitą įmonę dažnai smarkiai mažinami atlyginimai, masiškai parduodamas turtas ir prisiimama pavojingai daug skolų. Vykdant šį procesą įmonei gali būti suduodamas mirtinas smūgis, o dėl to, kas po jos lieka, prasideda žūtbūtinės kovos. Net jei nesate girdėję apie „Apollo“, tikriausiai esate girdėję apie jos taikinius: „Caesars“ kazino, „Claire’s“ juvelyrinių dirbinių parduotuves bei mažmeninės prekybos įmonę „Linens ’n Things“– visos jos buvo nupirktos prieš pat finansinę krizę ir vadovaujant L. Blackui bankrutavo. Taip nutinka ne visada, bet kai nutinka, pasekmes prisiima kreditoriai. Tuo tarpu „Apollo“, garsėjanti tuo, kad savo laimikį saugo, dažniausiai pasitraukia praturtėjusi.
Dėl šios priežasties „Apollo“ – vienas iš mažiausiai rizikingų pasirinkimų. Tačiau pažvelgus plačiau galima pastebėti, kad tiek „Apollo“, tiek pats L. Blackas jau daugelį dešimtmečių vaikšto kitų žmonių katastrofų ašmenimis. Turintiems lėšų „Apollo“ fonduose šis faktas nemaloniai primintas liepą, kai L. Blacko šeimos fondo valdyboje dirbęs ir „Apollo“ biuruose apie asmenines mokesčių strategijas pasakoti lankęsis Jeffrey Epsteinas suimtas pateikus federalinius kaltinimus prekyba žmonėmis. L. Blacko „Apollo“ pavaduotojai ėmė paskubomis tikinti, kad su juo neturėjo jokių reikalų (L. Blacko ir kitų įkūrėjų atstovas spaudai tai neigia). Kai kurie didžiausi įmonės investuotojai tylomis svarstė, ar jų pinigai vis dar gerose rankose. Teisininkai skaitė įmonės vidinius el. laiškus ir kitus dokumentus siekdami įsitikinti, kad J. Epsteinas nebuvo investavęs į „Apollo“ fondus (įmonė tikina, kad ne).
Kai po mėnesio J. Epsteinas rastas negyvas Manhatano kalėjimo kameroje, buvę „Apollo“ darbuotojai juokavo, kad jam mirus L. Blacko gyvenimas pagerėjo. Vienas jo pažįstamas milijardierius (vienas iš daugelio „Bloomberg Businessweek“ apklaustų žmonių) teigė, kad jei J. Epsteinas dar būtų gyvas, verslininkai su L. Blacku bendradarbiautų labai nenoriai. Tuo tarpu daugybę metų spaudos vengęs, tačiau šį kartą duoti interviu „Bloomberg Businessweek“ sutikęs L. Blackas straipsniui savo santykių su J. Epsteinu pakomentuoti nesutiko. Vis dėlto anksčiau jis buvo sakęs, kad kartais kreipdavosi į J. Epsteiną finansiniais klausimais – pavyzdžiui, dėl mokesčių, nekilnojamojo turto planavimo ir labdaros.
„Apollo“ tokia atspari rizikai tapo greičiausiai todėl, kad L. Blackas visada pasižymėjo gebėjimu sausas išlipti iš balos. Tokia buvo visa jo karjera – vienaip ar kitaip L. Blackas visada nugalėdavo. Žinoma, sakydamas, kad žmonės jo nesupranta, jis turi omenyje ne tai. Tačiau jei esate investuotojai, svarstantys, kam patikėti pinigus, tai svarbu žinoti. „Kalbant apie riziką ir atpildą, – teigia jis, – geresnių už mus nėra.“
L. Blackas finansų srityje dirbti neplanavo. Vaikystėje jis padėdavo dailininkei mamai išrinkti, kurias akvareles verta įrėminti.
Lankydamas Dartmuto koledžą (kurį baigė 1973 m.) labai domėjosi Šekspyru ir specializavosi filosofijos srityje. Harvardo verslo mokyklą jis pradėjo lankyti tik todėl, kad to norėjo „United Brands Co.“ generaliniu direktoriumi dirbęs jo tėvas Eli.
Antraisiais L. Blacko metais Harvarde jo tėvas atvyko į darbą, portfeliu išdaužė savo 44 aukšte buvusio kabineto langą ir iššoko. Pirmajame puslapyje išspausdintame straipsnyje pasakota, kaip persigandę vairuotojai išvydo į Park Avenue gatvę krintantį jo kūną ir ant netoliese ištiestos pašto rampos nusiridenusį portfelį. Po tyrimo „United Brands“ atstovai išsiaiškino, kad įmonei siekiat sumažinti mokesčius eksportuojamiems „Chiquita“ bananams, jis pateikė nurodymą sumokėti kyšį Hondūro pareigūnui.
„Man tėvas buvo Dievas. Tada jis nusižudė. O juk dievai paprastai nesižudo, – teigė L. Blackas. – Kad susitaikyčiau su jo mirtimi ir suprasčiau, kur baigiasi jis ir prasidedu aš, prireikė daugybės metų terapijos.“
Anksčiau rašytoju arba filmų kūrėju būti norėjęs L. Blackas ėmė dirbti buhalterijos įmonėje „Peat Marwick“ (vėliau tapusioje KPMG) bei su leidykla „Boardroom Reports“. Kartą jis dalyvavo darbo pokalbyje dėl posto „Lehman Brothers“, tačiau jam pasakyta, kad pasiekti sėkmės Volstryte jis neturi nei tinkamos asmenybės, nei proto.
Tačiau vėliau šeimos draugas supažindino jį su kylančia „Drexel Burnham Lambert Inc.“ žvaigžde Fredu Josephu, kuris 1977 m. pakvietė L. Blacką prisidėti prie pamažu įdomiausiu ir pelningiausiu Volstryte tampančio banko. Daugelis „Drexel“ kartu su juo dirbusių kolegų prisimena L. Blacką kaip pasišiaušusį, nesivaldantį vaikigalį, kuris dažnai nepasirodydavo darbe (L. Blackas nesutinka ir teigia, kad buvo drovus ir nemėgdavo anksti keltis). Tačiau jis labai patiko svarbiems žmonėms: F. Josephui, kuris jam ėmė atstoti tėvą, bei įmonės varomąja jėga buvusiam Michaelui Milkenui. Po ketverių metų L. Blackas tapo įmonės partneriu.
M. Milkeno bankininkai padėdavo klientams rasti įmones perėmimui ir finansuodavo sandorius parduodami paskolų paketus. Kad pritrauktų Volstryto pirkėjų, obligacijos turėjo turėti nepaprastai aukštas palūkanų normas, tačiau finansų plėšrūnams nerūpėjo – juk skolas apmokėti turės ne jie, o pačios įmonės. Konservatyvios Volstryto įmonės M. Milkeno verslo pavydėjo, o jų darbuotojai obligacijas vadino „šlamštu“. Išgirdęs šį žodį L. Blackas vis dar pasišiaušia iš pykčio. „Mūsų niekad nepriėmė „Goldman Sachs“, „JP Morgan“, „Kidder, Peabodys“ ar „First Boston“, – teigia jis. – Tačiau Fredas norėjo suburti komandą žmonių, norinčių įrodyti savo vertę – kovoti prieš visą pasaulį.“
L. Blackas gudriai megzdavo ryšius su klientais, kurie tikėjo, kad jis už juos kausis žūtbūtinai – net su pačia įmone. „Kartais jis paskambindavo man 10 valandą vakaro Niujorko laiku, 7 valandą Kalifornijos laiku, – prisimena tuo metu „Drexel“ Beverli Hilso biure dirbęs Peteris Ackermanas. – Aš turėjau du mažus sūnus, o tokiu metu kaip tik sėsdavome pietauti. Galų gale žmonai teko pasakyti jam, kad nebeskambintų tarp 7 ir 8 vakaro“. Jis dažnai pakeldavo balsą, tačiau P. Ackermanas tikina, kad L. Blackui pykčio nejautė. „Man nesvarbu, ar smarkiai įsiaudrini – svarbu, ar sugebi greitai nurimti“, – teigia jis. Pasak P. Ackermano, vykdant sudėtingas operacijas L. Blackas „lengvai sugebėdavo numatyti pabaigą“. „Tai – retas įgūdis“, – teigė jis.
L. Blacko pelėdos polinkiai padėjo jam susitvarkyti su vienu svarbiausių „Drexel“ klientų – verslo reikalus po vidurnakčio tvarkyti mėgusiu Carlu Icahnu. Kai 1986 m. vienas „Drexel“ klientų pripažino pirkdamas akcijas naudojęsis viešai neatskleista informacija ir sutiko padėti M. Milkeną tyrusiems teisėsaugos pareigūnams, įmonė pateko į metų metus trukusią teisinę kovą, pasibaigusią tuo, kad „Drexel“ teko pripažinti kaltę už šešis skirtingus sunkius nusikaltimus bei sumokėti daugiau kaip 650 mln. dolerių baudų. Kilus chaosui daugeliui darbuotojų smarkiai sumažintas atlyginimas. Tačiau L. Blackas, kuris aptarnavo svarbiausius klientus, taip pat ir vaidingąjį C. Icahną, jau buvo tapęs nepakeičiamu. Kelis mėnesius prieš įmonės bankrotą 1990 m. L. Blackui paskirta didžiausia tų metų premija – 16,6 mln. dolerių. F. Josephui visam gyvenimui uždrausta dirbti investicijų įmonės vadovu, o M. Milkenas 22 mėnesius praleido kalėjime. Tačiau L. Blackas niekad nebuvo niekuo apkaltintas.
Pasak jam mokytoju tapusio C. Icahno, turėdamas 60 mln. dolerių L. Blackas nusprendė trumpam atsiraukti. „Jį labai nuliūdino M. Milkeno likimas ir visos kilusios bėdos, – pasakoja C. Icahnas. – Pasakiau jam, kad daro didelę klaidą.“
Netrukus su L. Blacku susisiekė Prancūzijos banko „Crédit Lyonnais“ atstovai, norėję pasiūlyti jam sukurti banką, kuris galėtų pakartoti „Drexel“ sėkmę. Tačiau „Drexel“ bankrutavus beveik tuo pačiu metu sugriežtintos kreditavimo sąlygos, todėl L. Blackas galimiems rėmėjams atvirai pasakė: įmonių susijungimų ir įsigijimų rinkos nebėra. Tačiau jiems vertėtų imtis verslo pirkti dabar nemažai bėdų turinčioms įmonėms užkrautas skolas. „Drexel“ banke buvo sukurta keletas paskolų paketų, tad L. Blackas puikiai žinojo, kurių įmonių akcijų turėti verta.
Kartu su „Crédit Lyonnais“ jie nieko nelaukdami supirko maždaug 6 mlrd. dolerių vertės obligacijų, priklausiusių draudimo įmonei „Executive Life“, kuri buvo viena didžiausių M. Milkeno klienčių. Jų kainoms nukritus, Kalifornijos draudimo įmonių reguliatoriai buvo priversti perimti įmonę, kad apsaugotų polisus nusipirkusius klientus, rizikuojančius parasti draudimą. Nors Kalifornijos atstovai ten tematė neišrūšiuotų šiukšlių krūvą, L. Blackas žinojo, kur ieškoti lobių. Jis pasisiūlė valstijai padėti – nupirkti visą skolų portfelį už 3,25 mlrd. dolerių.
Dėl šio susitarimo kilo beveik dešimtmetį trukusios teisinės kovos, nes vėliau išaiškėjo, kad Prancūzijos vyriausybei priklausantis „Crédit Lyonnais“ per keletą kitų juridinių asmenų taip pat buvo įsigijęs „Executive Life“ akcijų, o taip pažeistas Kalifornijos įstatymas, draudžiantis užsienio vyriausybėms investuoti į vietos draudimo įmones. 2006 m. buvęs banko generalinis direktorius prisipažino melavęs JAV reguliuojančiosioms institucijoms, o Kalifornija iš bylų susirinko daugiau kaip 900 mln. dolerių. Tačiau jokių įrodymų, kad nors kartą neteisėtai elgėsi L. Blackas, nerasta.
Netrukus rinka atsigavo ir praėjus dviem metams nuo tada, kai L. Blackas nupirko skolas, jo investicija uždirbo daugiau kaip 5 mlrd. dolerių. „Būtent tada „Apollo“ įsiveržė į priekį“, – teigia atgauti „Executive Life“ klientų fondus pasamdytas advokatas Gary Fontana.
„Štai kaip yra – duok man kapitalo, mokėk gerą atlyginimą, ir gausi ištikimybę.“
1990 m. L. Blackas su penkiais partneriais iš „Drexel“ banko įkūrė „Apollo“. „Mes buvome tarsi kovos bendražygiai, nes kartu išgyvenome visas bėdas“, – prisimena jis. Šie vyrai aršią konkurenciją puoselėjusioje „Drexel“ kultūroje klestėjo. Bet šį kartą jie norėjo ne finansuoti sandorius, o patys juos daryti.
Baimindamiesi sugadinti savo antrą šansą, L. Blackas ir jo bendražygiai ėmė pirkti finansinių sunkumų paveiktą turtą su didelėmis nuolaidomis, tikėdamiesi, kad taip sumažins trūkumus ir galų gale gaus didesnę grąžą. Jie nupirko biurų pastatų Manhatano centre, lagaminų gamintoją „Samsonite“, „Vail Resorts“ savininkę – o dešimto dešimtmečio viduryje netgi buvo nuvykę į Maskvą su Donaldu Trumpu, kuris tuo metu patyrė bankrotą.
„Executive Life“ sandoris ir kitos pačiu laiku atliktos investicijos padėjo „Apollo“ verslui suklestėti, tačiau L. Blacko partneriams to neužteko, tad 2000‑ųjų pradžioje iš jų buvo likęs tik vienas. L. Blackas ketino parduoti akcijas dviem didelėms investicinėms bendrovėms – „California Public Employees’ Retirement System“, dar vadinamai CalPERS, bei „Abu Dhabi Investment Authority“, nes norėjo gauti lėšų be pradinio viešo akcijų platinimo. Tuo metu didžioji dalis verslo jau priklausė L. Blackui, tad daugiau kaip 2 mlrd. verti sandoriai ir vėliau pateikiamos išmokos galėjo padėti jam tapti žymiai turtingesniam.
Tarp daugelio jo pavaduotojų buvo du, kurie įrodė esą ypač vertingi – agresyvus ir puikiai sandorius sudarinėjęs Joshas Harrisas, kuris padarė L. Blackui įspūdį gaunamomis didelėmis pelno maržomis, ir išradingai problemas spręsti mokėjęs finansininkas Marcas Rowanas. L. Blackas buvo valdinga asmenybė ir niekad nenorėjo dalintis galia, tad daugelį metų įmonės dalies norėjusius pavaduotojus išvydavo lauk. Tačiau M. Rowano ir J. Harriso jis neišvijo. Jis ne tik su jais sudarė sandorį, bet kai 2011 m. „Apollo“ akcijomis pagaliau imta prekiauti viešai, dokumentuose šalia savęs paties įvardijo juos kaip įmonės įkūrėjus.
Tačiau pasak kartu su juo daug metų dirbusių žmonių, vėliau L. Blackas šio susitarimo gailėjosi. L. Blackas pripažįsta, kad kol ėmė dalintis teise priimti sprendimus, praėjo daugiau kaip dešimtmetis. „Jis žinojo, kad nesugebės visko padaryti pats, tad pasidalino su kitais vaikinais, – pasakoja kartu su juo „Drexel“ dirbęs ir dabar kartu Modernaus meno muziejaus valdyboje tarnaujantis Gary Winnickas. – Štai kaip yra: duok man kapitalo, mokėk gerą atlyginimą, ir gausi ištikimybę.“
„Apollo“ dirbantiems finansininkams ištikimybė – šventa. Kai kurie esami ir buvę darbuotojai teigia, kad pradėję dirbti įmonėje jautėsi tarsi priėmę brolybės priesaiką. Įmonės galva buvo dėdė Leonas, kurio karštą būdą paįvairindavo tėviškas nerangumas (net keletas darbuotojų atsimena, kaip matydavo jį prabangiuose įmonės pietuose valgantį rankomis) – šios savybės sukeldavo beveik šeimynišką darbuotojų atsidavimą. Problemos buvo aptarinėjamos tik įmonės viduje, o L. Blackas ir jo padėjėjai puikiai žinojo, kas skolingi jiems paslaugą. Darbuotojai taip pat žinojo, kad jei priartėsi prie patriarcho, tau susilaukti bėdų grės toks pat pavojus, kaip ir jam.
Pavyzdžiui, kartą „Apollo“ Europos nekilnojamojo turto verslams vadovavęs ir daug pažinčių Jungtinės Karalystės politiniuose sluoksniuose turėjęs Rogeris Orfas pagautas naudojęsis įmonės ištekliais ir turtu, kad galėtų sudarinėti asmeninius nekilnojamojo turto sandorius. Tačiau pasak apie šį įvykį informacijos turėjusių žmonių, jo paprašyta tik grąžinti dalį pinigų („Apollo“ atstovas spaudai teigė, kad įmonė atliko vidinį tyrimą ir išsiaiškino, kad R. Orfas tyčia nieko blogo nepadarė).
Tuo tarpu rugsėjį „Bloomberg News“ atliko tyrimą ir išsiaiškino, kad „Apollo“ tyliai pasiekė susitarimą be teismo dėl 2015 m. pateiktų kaltinimų priekabiavimu Jamesui Belardi, kuris vadovavo vienai svarbiausių „Apollo“ įmonių – neatsiejama įmonės imperijos dalimi tapusiai draudimo bendrovei „Athene“. Pasak Kalifornijos valstijos agentūrai pateikto skundo, J. Belardi dažnai pradėdavo nešvankias tiradas, svaidydavosi rasistiniais ir moteris žeminančiais įžeidimais, gąsdindavo darbuotojus ir šūkaudavo apie homoseksualus. Jis atsisakydavo dirbti su moterimis, kurios jam atrodė nepatrauklios, ir klausinėjo pavaldinę apie jos intymų gyvenimą. „Bloomberg News“ pateiktame pranešime „Apollo“ ir „Athene“ atstovai teigė, kad klausimas aptartas, tačiau atlikus vidinį tyrimą jokių priekabiavimo įrodymų nerasta. J. Belardi „Athene“ generaliniu direktoriumi dirba ir toliau.
O Ali Rashidas – vienas iš nedaugelio „Apollo“ darbuotojų, kuris sulaukė bausmės, tačiau tik po daugelio metų nusižengimų. 2010 m. A. Rashido asistentas sudvejojo dėl jo išlaidų, tad netrukus prasidėjo vidinis tyrimas, kuriuo atskleista, kad įmonei ir jos klientams perduota apmokėti išlaidas už jo asmenines skolas nekilnojamojo turto įmonei „Realtor“ ir apsilankymą grožio salone, taip pažeidžiant vertybinių popierių įstatymus. Maždaug po dvejų metų A. Rashidas buvo paaukštintas į vyresniuosius partnerius, o vadovams netrukus vėl pranešta apie panašius pažeidimus. Šį kartą jis netgi pateikė suklastotą čekį, kad jo pirkti kostiumai dokumentuose būtų įrašyti kaip kaklaraiščiai (o tai galėtų būti teisėtos verslo išlaidos, jei jie būtų skirti dovanoti klientams).
Tačiau L. Blackas dėl to nesijaudino, ir net buvo girdėjusių, jog jis pasakė kitiems vadovams, kad už A. Rashido kostiumus būtų sumokėjęs ir pats. Jis nenorėjo, kad talentingas derybininkas susigadintų karjerą. Be to, svarbiausiems „Apollo“ klientams būtų buvę sunku apsimesti, kad pasipiktino jo elgesiu – daugelis jų taip pat naudodavosi įmonės kreditine kortele taip, tarsi ji būtų nuosava, pavyzdžiui, užsisakinėdavo ekstravagantiškus kepsnius į biurą arba paskirdavo susitikimus Europoje pirmadienio rytais, kad galėtų pateisinti savaitgalio keliones su žmonomis įmonės lėktuvu („Apollo“ teigia, kad įmonės išlaidų politika „aiški“ ir jos „griežtai laikomasi“).
„Apollo“ – ne pirmoji įmonė, pasinaudojusi 2008 m. finansine krize. Bankuose įvestos griežtos taisyklės, turėjusios apsaugoti nuo dar vienos visą sistemą galinčios paveikti katastrofos, tačiau alternatyvūs turto valdytojai jų laikytis neprivalėjo, todėl į katastrofą žvelgė kaip į dovaną. 2012 m. JAV Vertybinių popierių ir biržų komisija (SEC) suvokė, kad kažkada mažą finansų sektoriaus dalį sudariusios privataus kapitalo įmonės dabar Volstryte dominuoja, tad ėmėsi plačių ir griežtų priemonių jas sutramdyti. Tada „Apollo“ pagaliau ėmėsi rimtų veiksmų dėl A. Rashido – 2014 m., pranešusi apie jo nusižengimus reguliuojančiajai įmonei, jį atleido. Pranešusi apie už 52,7 mln. dolerių pasiektą susitarimą, SEC pareiškė, kad „Apollo“ „nesiėmė reikiamų veiksmų, kad apsaugotų savo klientus“, todėl įvykdyti „keliskart pasikartoję pažeidimai“. Kad buvo pažeisti įstatymai, „Apollo“ nei pripažino, nei neigė, o įmonės atstovas spaudai pareiškė, kad „nerasta jokių nusižengimų, išskyrus A. Rashido, kuris aiškiai skyrėsi nuo kitų įmonės darbuotojų“. A. Rashidas vis dar kovoja su SEC kaltinimais.
Tuo tarpu „Apollo“ buvo užsiėmusi draudimo įmone „Athene“, vėliau tapusia svarbiausiu jų pajamų šaltiniu. „Apollo“ skatino savo augimą siųsdama „Athene“ lėšas į savo fondus ir už investicijas gaudami valdymo mokestį. Toks susitarimas įmones dar labiau suartino. 2013 m. labai išaugus „Athene“ turtui, „Apollo“ vadovai suprato atradę aukso kasyklą. Pasak įvykį išmaniusių žmonių, M. Rowanas pasirūpino, kad draudimo įmonės valdyba priimtų nutarimą įmonei „Apollo“ mokamą mokestį padidinti dvigubai, todėl „Apollo“ už valdymą gaudavo net trigubai daugiau, negu kiti turto valdytojai. („Apollo“ atstovai tikina, kad suteikė draudimo įmonei didelės vertės ir kad šiai jos parama, į kurią įtrauktos ir mokesčių valdymo, teisinės bei finansinės paslaugos, buvo labai naudinga). „Athene“ pavertė „Apollo“ viso Volstryto pavydo objektu. Šiuo metu iš „Athene“ gaunamas ketvirtis „Apollo“ už valdymą gaunam pajamų, tačiau jai taip pat nepavyko išvengti pareigūnų susidomėjimo. Bet, pasak vieno buvusio darbuotojo, šių įmonių ryšiai tokie sudėtingi, kad reguliuojančiosioms institucijoms juos perprasti prireiktų visų metų.
Teoriškai užkirsti kelią interesų konfliktams ir juos išspręsti turėtų įmonės valdyba. Tačiau santykius su „Athene“ tvarkęs M. Rowanas į valdybą surinko tik „Apollo“ ištikimus direktorius („Apollo“ atstovas spaudai tvirtina, kad valdyba sudaryta iš skirtingų ir kompetentingų žmonių). Dabar 15 narių turinčioje valdyboje yra keturi „Apollo“ vadovai, generalinis direktorius J. Bellardi (kuris taip pat gauna dalį „Athene“ už valdymą „Apollo“ mokamų mokesčių) ir, nepaisant to, kad vadovauja kitoms su „Apollo“ susijusioms įmonėms ir iš „Apollo“ kasmet gauna šimtus tūkstančių dolerių siekiančius atlyginimus, nepriklausomais laikomi direktoriai. Buvęs valstybinio pensijų fondo vadovas Bobas Bordenas būdamas „Athene“ valdybos nariu tikrai gaudavo mažiausiai vieną malonų priedą – kad atvyktų į valdybos susirinkimus, M. Rowanas į Pietų Karolinoje esančią Kolumbiją kartais atsiųsdavo jam privatų savo lėktuvą.
„Apollo“ valdyba taip pat žavinga. Iš septynių narių sudarytoje valdyboje kartu su L. Blacku, M. Rowanu ir J. Harrisu taip pat dirba praeitais metais prostitucijos reikalavimu apkaltintas komandos „New England Patriots“ savininkas Robertas Kraftas bei buvęs CŽV vykdomasis direktorius Buzzy Krongardas, kuris buvo atsakingas už agentūros santykius su liūdnai pagarsėjusia privačia saugumo įmone, anksčiau vadinta „Blackwater“, kuri 2016 m. sudarius sandorį atiteko „Apollo“ („Apollo“ atstovas spaudai teigia, kad įmonės auditų ir konfliktų sprendimo komitetams pirmininkauja nepriklausomi direktoriai). Pasak vieno valdybos dinamiką gerai išmanančio žmogaus, ši grupė tikrai „neatsistos ir neims prieštarauti“ sprendimams taip, kaip kiti galėtų direktoriai.
Tad kam atsakingas L. Blackas? „Na, visų pirma – įstatymams“, – juokdamasis atsako jis.
„Investuojame į įmones, kurių oficiali ideologija – mus pražudyti.“
Buvo net keletas atvejų, kai tiek L. Blacko, tiek „Apollo“ reputacija dėl įstatymų nesilaikymo galėjo rimtai nukentėti. 2009 m. įmonė įsivėlė į skandalą su viena ankstyviausių savo investuotojų CalPERS.
Skandalo dėmesio centre atsidūrė politinis senbuvis Alfredas Villalobosas, kurio praeityje būta daug neaiškių finansinių sandorių. A. Villalobosas buvo senas „Apollo“ bendradarbis. Dešimtajame dešimtmetyje CalPERS direktoriumi dirbęs vyras pavertė pensijų fondą vienu didžiausių „Apollo“ rėmėjų. „Apollo“ buvusiam valdybos nariui A. Villalobosui, tapusiam vadinamuoju „tarpininkavimo agentu“, sumokėjo 14 mln. dolerių, kad šis įtikintų fondą 2007–2008 m. į „Apollo“ investuoti papildomus 3 mlrd. dolerių.
Kam reikėjo tokio mokesčio, sunku suprasti, nes „Apollo“ su CalPERS bendradarbiavo jau seniai. Kam jiems reikėjo tarpininko? Paaiškėjo, kad iš tiesų nereikėjo – pinigai buvo skirti papirkinėjimui. Galų gale CalPERS generalinis direktorius Federico Buenrostro pripažino ėmęs iš A. Villaloboso kyšius ir dovanas bei klastojęs „Apollo“ pateikiamus dokumentus, kuriuose buvo teigiama, kad CalPERS patvirtino mokesčius tarpininkui. F. Buenrostro federaliniame teisme nuteistas kalėti ketverius su puse metų, o teisėjas jo nusikaltimą pavadino „dūriu į visuomenės pasitikėjimo širdį“. O A. Villalobosas nusižudė – bylai dar nepatekus į teismą nusišovė Nevados šaudykloje. SEC nusprendė, kad „Apollo“ buvo apgauta, tad įmonei kaltinimai neiškelti. Įmonės atstovas spaudai teigė, kad pasamdžius A. Villalobosą rinkodaros skyrius buvo mažas, tad tarpininkavimo agentai dažnai padėdavo vystyti ir plėsti santykius su klientais, netgi esamai investuotojais.
Valstybinių pensijų fondai, pavyzdžiui, CalPERS – vieni geriausių „Apollo“ klientų. Daugelis valstijų pensijoms metų metus skiria per mažai lėšų arba iš jų skolinasi. Kad atlygintų dėl to kylančius nuostolius, pensijų fondų vadovai dažnai dairosi didesnę grąžą žadančių alternatyvų, pavyzdžiui, privataus kapitalo. O agresyvūs L. Blacko metodai (tarp jų ir atleisti darbuotojus bei mažinti jiems priklausančias išmokas) atneša daugiausiai pelno. Svarbiausias „Apollo“ privataus kapitalo fondas, kurį investuotojams jis atvėrė 2001 m., kasmet atneša 44 proc. grąžą. Pensijų fondai tapo didžiausia „Apollo“ investuotojų grupe.
L. Blackas šias prieštaringas ypatybes dažnai bandė sušvelninti primindamas pensijų fondų vadovams, kad jis kilęs iš mokytojų šeimos. Jis tvirtina, jog didžiuojasi tuo, kad gali užtikrinti, jog viešojo sektoriaus darbuotojai išėję į pensiją gaus geras pajamas. „Jie gaus visą pensijos sumą, – teigia jis. – Aš labai didžiuojuosi tuo, kad galime dirbti jiems ir užtikrinti, kad jie gaus puikią grąžą.“
Tačiau su tokiu požiūriu sutinka ne visi. 2016 m. „Apollo“ jai priklausančioje cheminių medžiagų gamykloje Niujorko valstijoje sumažino darbuotojų pensijas ir išmokas sveikatos apsaugai.
Darbuotojams, kurie dėl darbo su pavojingomis medžiagomis kartais suserga vėžiu, liko vienintelė išeitis – streikuoti. Prie protesto prisijungė ir Niujorko valstijos savivaldybės vyriausiasis apskaitininkas Thomas DiNapoli, tačiau toks sprendimas buvo keistokas – Niujorko pensijų fondas investavo 350 mln. dolerių į fondą, kuriuo „Apollo“ pasinaudojo nupirkti gamyklą. Streikas truko įspūdingai ilgai – 105 dienas per pačius žiemos šalčius, tačiau galų gale viskas priklausė tik nuo milijonus dolerių sau pačiai už sunkumus patiriančios įmonės valdymą mokėjusiai „Apollo“. „Tai tarsi eutanazija, – teigia buvęs Tarptautinės paslaugų sektoriaus darbuotojų profesinės sąjungos strategas Stephenas Lerneras. – Investuojame į įmones, kurių oficiali ideologija – mus pražudyti.“
O kur dar Jeffrey Epsteinas. Nors L. Blackas ir „Apollo“ atstovai teigia, kad J. Epsteinas į „Apollo“ fondus niekad neinvestavo, kokie iš tiesų buvo jo finansiniai ryšiai su L. Blacku, galbūt ir nebesužinosime. Kartą L. Blackas įtikino J. Epsteiną investuoti į sunkumų patiriančią duslintuvų gamintoją, kuriai vadovavo L. Blacko kambarioku Bostone buvęs Bengtas Odneris. 2000 m. įmonės akcijų vertė smarkiai krito, kai vienas svarbiausių akcininkų sumokėjo kyšį neva nepriklausomiems tyrėjams, kurių ataskaitoje gaminiai pavadinti „sukelsiančiais perversmą“, o tada pardavė visas savo akcijas. B. Odneriui reikėjo skubiai gauti atsarginių lėšų. Jis tvirtino L. Blackui, kad duslintuvas toks pažangus, kad galima saugiai kvėpuoti tiesiai iš jo, o L. Blackas papasakojo apie sandorį mokslu labai besidominčiam J. Epsteinui. 2011 m. du L. Blacko sūnūs ir du „Apollo“ vadovai jau dirbo duslintuvų gamintojos valdyboje, o viena didžiausių jos akcininkių buvo viena iš J. Epsteino įmonių.
L. Blacko įmonėje visada buvo sakoma – geriausia mintis laimi. Tačiau bendrauti su J. Epsteinu buvo prasta mintis, ir nors po jo mirties paskalos nutilo, klausimų apie jų santykius vis dar lieka. Be anksčiau minėtų ryšių, L. Blackas dar ir davė 10 mln. dolerių J. Epsteino labdarai ir, pasak jį pažįstančio žmogaus, kartais parodydavo J. Epsteino mokesčių strategijas savo teisininkams ir klausdavo, kodėl jie taip pat nesugalvojo tokių metodų.
Tačiau Volstryto atmintis trumpa, o jei sąskaitoje yra užtektinai nulių, galima atleisti beveik viską. L. Blackas su žmona Debra skurė beveik 300 mln. dolerių labdarai, pavyzdžiui, parėmė Šekspyro studijų pirmininką Dartmute bei rėmė melanomų tyrimus. Po J. Epsteino mirties praėjus dviem mėnesiams L. Blackas dalyvavo po renovacijos, kuriai jis asmeniškai skyrė 40 mln. dolerių, vėl pradėjusios dirbti Niujorko modernaus meno galerijos atidaryme, o dar po mėnesio kalbėjo investuotojams Manhatano „Plaza Hotel“ viešbutyje ir prognozavo, kad „Apollo“ per kitus penkerius metus padvigubins savo turtą iki 600 mlrd. dolerių. Tačiau ši didžiulė suma „nereiškia, kad atėjo pabaiga“, – kalbėjo jis.
Vėliau biure paklaustas, ką dar nori pasiekti, jis atsakė, kad galvoja apie varžybas dėl turto. „Aš neisiu į pensiją“, – sako jis. Jį pažįstantys žmonės teigia, kad milijardierius iš tiesų nepasitrauks niekada. „Leonas – tai „Apollo“, – teigė vienas jų. – O „Apollo“ – tai Leonas.“
— prie straipsnio prisidėjo Max Abelson, Sonali Basak, Katya Kazakina, Gillian Tan ir Neil Weinberg