Švedijai ir kitoms Skandinavijos šalims atrodo, kad taip. Stokholmo rotušėje kiekvieną gruodį rengiama šventinė vakarienė gyvai transliuojama visame regione. Koks dar realybės šou verstų žiūrovus klausytis komentarų apie žymiausių akademikų drabužius (baltus kaklaraiščius ir frakus vyrams) ir karjeras bei valgiaraštį?
Iš pradžių dėl naujosios premijos kilo ginčų – pavyzdžiui, vienas iš Nobelio šeimos narių pareiškė, kad ja labiau vertinami ne žmonės, o pelnas. Daugeliu atžvilgių ji nuo kitų skiriasi iki šiol. „Atradimus“ moksle, kuris naudingiausias ne tada, kai pateikia atsakymus, o tada, kai suformuluoja problemas, įvardyti sunku. Be to, dar daugiau bėdų kyla dėl to, kad kai kurie ekonomistai pasižymi labai griežtomis politinėmis pažiūromis. Pavyzdžiui, kairiųjų atstovai kritikavo Milton Friedman suteiktą Nobelio premiją, nors jis apdovanotas už savo pasiekimus pinigų politikos ir makroekonomikos teorijos srityje, o ne už pareiškimus apie valstybės vaidmenį rinkoje.
Būtų sunku rasti į 2013 m. suteiktą ekonomikos premiją panašią fizinių mokslų premiją. Tais metais premija suteikta dviem laureatams – Eugene Fama, kuris plėtojo efektyvios rinkos hipotezę ir teigė, kad rinkos kainos atspindi visą viešai prieinamą informaciją, bei Robert Shiller, kuris stengėsi jo hipotezę paneigti. Įdomu, kad labai vertingos pasirodė abiejų vyrų mintys. Taip galima patvirtinti, kad geriausi ekonomistai pateikia ne sprendimų, o įžvalgų.
Ar premija padarė įtaką tam, kokius tyrimus vykdo ekonomistai? Ir ar turėtų? Atsakymas į abu klausimus – ne. Daugelis, o gal net ir dauguma mokslo proveržių iš dalies įvyko dėl sėkmės ar palankiai susiklosčiusių įvykių. Dažnai jie kyla iš nesusijusių problemų, o ne tiesioginių tyrimų. Nobelio premijos komitetas elgiasi išmintingai, nes nebando daryti įtakos ateities tyrimams, o pagerbia praeities pasiekimus. Daugelis daug didesnius biudžetus turinčių nacionalinių mokslinių tyrimų tarybų šios pamokos dar neišmoko.
Tikroji premijos vertė – kad kartą per metus visuomenės dėmesys atkreipiamas į svarbias idėjas. Dėl jos kūrybingiausių šios srities mąstytojų (pavyzdžiui, Paul Samuelson ir Robert Solow, James Meade ir Robert Lucas, Arthur Lewis ir Amartya Sen) tirtos problemos tapo kur kas žinomesnės.
Keletą kartų prizas suteiktas ne vienam laureatui, tad iki šiol jų buvo 81. Smarkią nelygybę ekonomikos disciplinoje atspindi tai, kad moteriai premija suteikta tik vieną kartą. 2009 m. ji suteikta Elinor Ostrom už tyrimus, kaip darant susitarimus tarp vartotojų galima veiksmingai valdyti viešąją nuosavybę, pavyzdžiui, gamtinius išteklius. Profesijos atstovai vėlokai atkreipė dėmesį, kad aukščiausiuose lygmenyse moterys beveik visai neatstovaujamos, ir, kaip matoma iš tam tikrų organizacijų (pavyzdžiui, Amerikos ekonomikos asociacijos) pastangų, ėmėsi veiksmų tai keisti.
Praeitais metais premija suteikta Bill Nordhaus ir Paul Romer už darbą aplinkosaugos ekonomikos ir augimo srityje. Kad jų darbas sulauks pripažinimo, tikėtasi jau seniai, tačiau daug kas nustebo, kad nepaminėtas kitas prie aplinkosaugos ekonomikos prisidėjęs mokslininkas Marty Weitzman. Šią vasarą M. Weitzman nusižudė – sklinda gandai, kad taip nutiko dėl to, kad jo darbai nebuvo įvertinti.
Užtenka pasakyti, kad konkurencija tarp ekonomistų labai arši, o pripažinti nori būti beveik visi.
Tačiau reikia paminėti vieną išimtį – James Meade. 1977 m. šis dosnus ir geraširdis ekonomistas nenutuokė, kad tuoj bus apdovanotas, tad sėdo į autobusą iš Kembridžo į Bakingamą, kur ketino vesti seminarą. Atvykusį autobuso stotelėje jį pasitiko susijaudinusio Bakingamo universiteto rektoriaus pavaduotojo vedama grupė žmonių, kurie pranešė, kad jis ką tik laimėjo Nobelio premiją. Visi atšventė su puodeliu arbatos.
Garbingiausias apdovanojimas J. Meade iš tiesų nebuvo labai svarbus – jo pažangūs prekybos ir kapitalo srautų tyrimai buvo baigti tada, kai Švedijos centrinis bankas ekonomikos premijos įsteigti dar net nesvajojo. Vėliau J. Meade tapo vienu pirmųjų ekonomistų, pasiūliusių pinigų politikos tikslu laikyti „pinigines pajamas“ (nominalųjį bendrąjį vidaus produktą), tad memorialinėje Nobelio paskaitoje pristatė šią idėją. Nors po paskaitos prabėgo daugiau kaip 40 metų, jo mintis vis dar aktuali – o Nobelio premija vis dar laikoma didžiausia garbe šios srities mokslininkui.