Perskaičius maždaug du trečdalius Rebeccos Henderson knygos „Reimagining Capitalism in a World on Fire“ („Kaip pakeisti kapitalizmą degančiame pasaulyje“), kurioje Harvardo verslo mokyklos profesorė pateikia pasiūlymų, kaip atitaisyti per paskutiniuosius penkiasdešimt metų verslo padarytą žalą, ji įvertina tikimybę, kad aplinkai kenkiančios įmonės ims veiksmingai savo veiklą reguliuoti pačios. „Šioje istorijoje viltį keičia nusivylimas, – teigia ji, – o tada vėl įsižiebia vilties kibirkštėlės.“
Šie žodžiai gana gerai apibendrina mano savijautą įnikus skaityti iliuzijas griaunančią ir kartais dabartinę padėtį griežtai smerkiančią negrožinę literatūrą apie šiuolaikinį kapitalizmą ir finansų sektorių. Skaitydamas mintyse šio straipsnio pavadinimą pakeičiau iš optimistiško „Kaip ištaisyti kapitalizmo klaidas“ į šiek tiek sunerimusį „Ar kapitalizmo klaidas ištaisyti įmanoma?“ iki įmantraus „Kapitalizmui velniškai reikėtų savo klaidas ištaisyti pačiam, nes jų neištaisys niekas kitas – štai keletas paskutinių minčių, kaip tai padaryti“.
Jei dar yra abejojančių, kad visos didelės ir svarbios sistemos žlugo, keletas naujų knygų pateiks įtikinančių argumentų, kad nelygybė tapo nepakeliama, politiniai procesai korumpuoti, o krizė vis labiau neišvengiama – ir kad dėl viso to kalta finansinė sistema, kurioje maždaug 40 metų trumpalaikis pelnas laikytas svarbesniu už viską ir sistemiškai naikintos visos kontrolės priemonės, galėjusios sutramdyti blogiausius to tikslo siekiant apimančius instinktus.
Knyga „How Money Became Dangerous“ („Kaip pinigai tapo pavojingi“) primena, kad finansinis sektorius kažkada tebuvo senamadiška paslaugų sektoriaus dalis, skirta padėti ekonomikai augti ir išlikti stabiliai. 1989 m. vasarą banke „Salomon Brothers“ praktiką atlikęs ir taip savo karjerą pradėjęs bankininkas Christopheris Varelasas pateikia šelmišką autobiografinį pasakojimą (parašytą kartu su Danu Stone), kuriame atskleidžiama, kaip, pavyzdžiui, perėjimas nuo privačių partnerysčių prie viešųjų bendrovių sukėlė bankams didžiulę pagundą vis daugiau rizikuoti kitų žmonių pinigais. „Ar galima tikėtis, kad elgsimės tinkamai, – pačioje pradžioje klausia C. Varelasas, – jei mūsų nebestabdo rizika prarasti nuosavą kapitalą?“ Jis į šį klausimą atsako teigiamai, tačiau tiek jis, tiek jo kolegos bankininkai neranda aiškaus atsakymo, ką būtent reikėtų daryti sistemoje, kuri godumą skatina ir apdovanoja.
Juk vadovaujant ne tokiems skrupulingiems žmonėms, ši sistema tiesiogiai sukėlė labai netinkamą elgesį. Knygoje „Sabotage: The Hidden Nature of Finance“ („Sabotažas: slapta finansų sektoriaus prigimtis“) Londono miesto universiteto politinės ekonomikos specialistai Anastasia Nesvetailova ir Ronenas Palanas tikina, kad veiksmingoje, sąžiningoje ir konkurencingoje finansų rinkoje būtų galima tik padengti veiklos išlaidas, bet didesnį pelną gauti būtų sunku – todėl įmonės (tiksliau, jų vadovai) suklesti tik apeidami, laužydami arba keisdami taisykles. Autoriai pateikia žavingų pavyzdžių apie niekšystes (nuo atvejo, kai „Royal Bank of Scotland“ bankas apgaudinėjo savo pačių klientus iki atvejo, kai banką „Bear Stearns“ sužlugdė neetiški konkurentai) ir padaro išvadą: „Jei norite gauti pelno – rimto pelno – finansų srityje, turite rasti būdų apgauti arba savo klientus, arba konkurentus, arba vyriausybę.“ Daugiausiai pasiekiantys bankai sugeba apgauti visus tris.
C. Varelaso žodžiais tariant, tokios manipuliacijos rinka pavojingos, o daugiausiai pavojaus kyla jų išnaudojamiems žmonėms. Pačiame finansų sistemos superstruktūros viršuje esantys turtingieji gauna nepaprastai daug pelno, o didžiulę riziką ir praradimus prisiimti turi viduriniosios ir apatinės klasės darbininkai.
Aukštomis palūkanomis normomis teikiamos kreditinės kortelės bei paskolos būstams ir automobiliams – tai įprasčiausi pavyzdžiai, kaip, sociologų Ken-Hou Lino ir Megan Tobias Neely žodžiais tariant, finansų sektorius „mažina klientų pajamas ir gamintojų bei pardavėjų apyvartą“. Knygoje „Divested: Inequality in the Age of Finance“ („Atsiimant investicijas: nelygybė finansų sektoriaus laikais“) K. Linas ir M. Neely tvirtina, kad šiais laikais „vienintelė pinigų paskirtis – pritraukti dar daugiau pinigų“, o ne kurti ką nors vertingo. Tuo tarpu socialinę apsaugą pakeitė asmeninių skolų „voratinkliai“, todėl didelė dalis žmonių pateko į gerokai nestabilesnę finansinę padėtį. Gauti nepaprastai didelį pelną, atlyginimus ir priedus įmanoma „ne todėl, kad sektorius prisideda prie ekonomikos, – aiškina autoriai, – o todėl, kad naudojamasi sutelkta rinkos galia, ryšiais su politikos pasauliu ir privačiojo sektoriaus tarpininkavimu viešojoje politikoje.“ Taigi dabar vidutiniški finansinių produktų vartotojai moka daug daugiau, o gauna daug mažiau – t. y., padėtis visiškai priešinga tam, ko tikėtasi iš laisvųjų rinkų.
Šios knygos sudaro įspūdį, kad turtas perskirstomas – paimamas iš neturtingųjų ir viduriniosios klasės atstovų ir perduodamas įmonėms bei turtingiausiems pasaulio žmonėms, kurie juo pasinaudoja tam, kad dar labiau įtvirtintų savo padėtį. Istorijoje reta atvejų, kai šis procesas pasikeitė pats. Jei išminties ieškosime praeityje, rasime gerą naujieną ir blogą naujieną. Geroji naujiena: istorijoje pilna pavyzdžių, kaip nelygybei ir ekonominiams sutrikimams pasiekus kritinį tašką, mums pavykdavo įvykdyti reformas. Blogoji naujiena: paprastai tai padaryti pavykdavo tik po smurto protrūkio.
Autoritetingoje Thomas Piketty knygoje „Capital and Ideology“ („Kapitalas ir ideologija“), kurioje aptariamas idėjų ir viešojo diskurso vaidmuo tai pateisinant, tai smerkiant visuomenės nelygybę, mums primenama, kad pokyčius atneša tik politiniai sukilimai, finansinės krizės ir karai – pavyzdžiui, Prancūzijos revoliucija, Didžioji depresija arba Antrasis pasaulinis karas. Pasak T. Piketty, kad pakeistume didžiulę nelygybę, „visuomenei reikalingos institucijos, galinčios karts nuo karto iš naujo apibrėžti ir paskirstyti nuosavybės teises.“ Jei šių institucijų trūksta arba jos žlunga, „padidėja tikimybė, kad bus imamasi žiauresnių, tačiau ne tokių veiksmingų priemonių“.
O kaipgi vilties kibirkštėlės? Visi čia paminėti ekonomistai ir istorikai sutaria, kad pats svarbiausias žingsnis – suteikti daugiau galios vyriausybei, nors ir nesutaria, ar geriau būtų įvesti veiksmingesnes reguliavimo priemones, ar progresinius mokesčius, ar turto mokesčius arba dar kitokias priemones. „Trumpai tariant, rinkoms reikia suaugusiųjų priežiūros“, – rašo R. Henderson.
Tačiau jei politinis paralyžius ir neveiksmingi reglamentai stebuklingai nepradings savaime, išvengti pragaro turės padėti apie ateitį mąstantys verslo lyderiai. R. Henderson pateikia įkvepiančių pavyzdžių (priešingų pateiktiesiems knygoje „Sabotage: The Hidden Nature of Finance“) apie savo tikslo siekiančius vadovus, sugebėjusius sukurti vertę daugeliui suinteresuotųjų šalių (taip, netgi akcininkams) be apgavysčių, išnaudojimo ir žalos aplinkai.
Taip, jos nuomone, ir turėtų pasikeisti kapitalizmas. Ji nori, kad įmonių vadovai išvystytų geresnius įrankius įvertinti (dažnai nematomą) verslo kainą ir sukurtų daugiau niuansų turinčius bei daugiau aspektų apimančius metodus išmatuoti sėkmę. Jos mintis aiški: kad sistema pasikeistų dar nespėjus kilti chaosui, reikės gerų ir ryžtingų žmonių. O pokyčiams vadovauti turėtų privačiojo sektoriaus lyderiai – ypač tie, kas pelnėsi iš dešimtmečius trukusio neveiksmingo vertės kūrimo ir turto paskirstymo.