Vis dėlto su svajonių automobiliais yra viena bėda: daugumai mirtingųjų, išskyrus kokį 0,01 proc., jie ir telieka saldžia fantazija. Atsižvelgiant į nepaprastai mažus gamybos skaičius ir stratosferiškai aukštas kainas, įsigyti ikoninį superautomobilį gali būti išties nepaprasta.
Tačiau tiems, kurie sutinka šiek tiek sumažinti savo lūkesčius, vilties yra. Dažnai progresyvus dizainas ir inžinerija, dėl kurių tokie automobiliai kaip „Ferrari 250 GTO“ ar „McLaren F1“ savo debiuto laikais atrodė tokie pritrenkiantys (ir vis dar įsimintini dabar), pereina vėlesniems automobilių palikuonims ir jų mechaniniams giminaičiams. Ir tai yra puiki žinia mums visiems: nepasiekiamų superautomobilių džiaugsmą dažnai bent iš dalies gali atstoti kažkas, ką galima lengviau įsigyti – ir už ką įmanoma susimokėti.
Štai penketas tokių alternatyvų.
Jei negali gauti „Ferrari 250 GTO“, imk „Ferrari 275“
Istorija: „Ferrari“ per labai trumpą laiką, nuo 1962 iki 1964 m., pagamino 250 vienetų „GTO“, kad galėtų dalyvauti keletoje svarbių ir stilingų „Fédération Internationale de l'Automobile“ (FIA) lenktynių, kurios šiuos automobilius pavertė legendomis. „GTO“ turėjo „Tipo 168/62 Colombo“ V12 variklį su (atspėjote) 250 kubinių centimetrų poslinkiu kiekviename cilindre. „GTO“, tarp kitko, yra itališko termino Gran Turismo Omologato santrumpa. Pasibaigus lenktynėms automobiliai išsibarstė po visus pasaulio kampelius, išgrobstyti kolekcininkų ir lenktynių entuziastų.
Ką jie turi bendro: „Ferrari 275“ taip pat turi „Ferrari“ V12 variklį ir ilgą, žavingą nosį su gražiais kampuotais priekiniais žibintais, kokius turėjo „250“. Jie turi aliuminio lydinio korpusą, kurį suprojektavo ir pagamino prestižiniai „Scaglietti“ dizaino namai. Šie automobiliai turi diskinius stabdžius, „Borrani“ ratus ir penkių pavarų dėžę, kuri naudoja specifinę „synchromesh“ konfigūraciją.
Tegyvuoja skirtumai! Dėl sudėtingo lenktynėms pritaikyto tiuningo ir aerodinaminio dizaino elementų „250 GTO“ yra kur kas greitesnis ir atrodo agresyviau už elegantiškesnį „275“.
Jei negali gauti „Mercedes 300 SL Gullwing“, imk „Mercedes SL“
Istorija: „Mercedes“ 1954–1957 m. gamino „300SL“ kaip „Gullwing“ kupė, o 1957–1963 m. – kaip rodsterį su kabrioleto kėbulu. Santrumpa „SL“ vokiškai reiškia Super-Leicht („super lengvas“). „SL“ buvo paremtas 1952 m. lenktynių čempiono „W194“ prototipu, jame buvo įrengtas anuomet labai pažangus mechaninis tiesioginis degalų įpurškimas, kuris neįtikėtinai padidino jo šešių cilindrų variklio galią. „300SL Gullwing“ gali išvystyti didžiausią 163 mylių per valandą greitį; kai jis debiutavo, buvo išdidžiai paskelbtas greičiausiu automobiliu keliuose.
Ką jie turi bendro: Originalusis „300SL“ ir vėlesni „SL“ turi bendrą vardą, nes yra tos pačios šeimos nariai, ką patvirtina tas pats išilgintos nosies dizainas su maža dviviete kabina automobilio centre, lygiagrečiu horizontui plokščiu variklio gaubtu ir vertikaliai išdėstytais priekiniais žibintais. „SL“ netgi siūlo keturių greičių mechaninę transmisiją, kokią turėjo senelis „300SL“.
Tegyvuoja skirtumai! Kalbant apie realią galią ir efektyvumą, vairuoti stulbinamų 215 arklio galių „300SL“ – tolygu erdvėlaivio pilotavimui, o vairuoti vėlesnius „SL“, turinčius pusę tiek arklio galių – lyg sėdėtum priešpiečių dėžutėje (stilingoje).
Jei negali gauti „McLaren F1“, imk „T.50“
Istorija: „McLaren F1“, kurie buvo gaminami nuo 1992 iki 1998 m., pelnė greičiausių pasaulio automobilių titulą. (1998 m. kovo mėnesį „McLaren F1“ greitis siekė 240,1 mylių per valandą). Gordonas Murray’jus, žmogus, suprojektavęs šį ir daugybę kitų lenktyninių automobilių, ir šiuo metu vadovaujantis nuosavai dizaino firmai, 2020 m. rugpjūčio mėnesį pristatė tai, ką pavadino modernia „McLaren F1“ evoliucija: „T.50“.
Tegyvuoja skirtumai! „F1“ yra 30 metų senumo automobilis, kurio interjeras ir kompiuterinės technologijos atitinka laikmetį, o variklis pagamintas „BMW“. „T.50“ turi variklį, kurį pagamino paties G. Murray’jaus įmonė, ir yra visiškai šiuolaikiškas, su tokiais patogumais kaip alkantaros ir odos apdaila, titano akcentai, „Bluetooth“ ir aukščiausios kokybės garso sistema. Kiekvienas „T.50“ bus unikalus, nes jo savininkas pats pasirinks spalvas, apdailas, raštus ir netgi sėdynių dydį bei proporcijas – pagal tikslias asmenines specifikacijas.
Jei negali gauti „Porsche Carrera GT“, imk „Porsche 911 GT3“
Istorija: Kai tik debiutavo, „Carrera GT“ su per vidurį įmontuotu varikliu ir galiniais varomais ratais buvo „Porsche“ inžinerijos viršūnė (ir kainavo anuomet šokiruojančius pusę milijono dolerių). Jo nuo „Formula 1“ nusižiūrėtas V10 variklis galėjo išvystyti nuo 0 iki 60 mylių per valandą greitį per stulbinamas 3,9 sekundes, o didžiausias greitis siekė net 208 mylių per valandą. Automobilyje buvo įdiegtos futuristinės technologijos, įskaitant anglies pluošto monokoką ir rėmą bei galinį sparną, kuris automatiškai pakyla ir nusileidžia.
Tegyvuoja skirtumai! „Carrera GT“ per vidurį įmontuotas V10 variklis skiriasi nuo „GT3“ galinio šešių cilindrų variklio. O su savo švelniai išlenktu stogu ir gaubtu „GT3“ atrodo panašesnis į tradicinį „911“, tuo tarpu „Carrera GT“ yra ypatingos rūšies monstras. Jei norisi kietesnio varianto: štai jums dar labiau lenktynių trasos alkstantys „GT3 RS“, kurių pasaulyje yra apytiksliai 1200, tačiau kurie vis tiek yra gerokai pigesni už „Carrera GT“ – ir plačiai prieinami.
Jei negali gauti „Lancia Delta S4 Stradale“, imk „Lancia Delta Integrale“ (arba „HF“, arba „1500“)
Istorija: „Lancia Delta S4“, dar žinomas kaip „Stradale“, yra B grupės ralio automobilis, 1985 ir 1986 m. dalyvavęs pasaulio lenktynių čempionatuose. Jo ypatingas keturių cilindrų variklis su superkompresoriumi ir turbokompresoriumi (siekiant sumažinti turbo atsilikimą esant mažam variklio greičiui) – sureguliuotas taip, kad įveiktų sunkiausius ralius, kai tenka važiuoti per purvą ir žolę ir daryti galybę pavojingų posūkių. Šio automobilio kėbulo dizainas buvo išties įspūdingas, o aerodinamiką palengvino keistai atrodantys ypatumai: maži sparneliai priekiniame buferyje, lankstus apsauginis gaubtas ir galinis sparnas su pilnu aerodinaminiu tiuningu. Be to, visas priekis buvo pakeltas, kad būtų galima lengvai ir greitai pasiekti automobilio vidurius, o durys pagamintos iš tuščiavidurio kevlaro – be vidinių apmušalų, be rankenų ir su langais, kurie nenusileidžia.
Tegyvuoja skirtumai! „Delta Integrale“ ir kitų „Delta“ variantų langai nusileidžia. Be to, jie atrodo šiek tiek simpatiškesni už savo vyresnįjį brolį – mažiau aerodinaminių detalių, ne toks charakteringas apsauginis gaubtas bei spoileris. „Lancia Delta“ komplektuojamas su pasirenkama priekinių ratų pavara ir kiek daugiau nei 200 arklio galių aukščiausioje „Integrale“ formoje. (Tuo tarpu „S4“ turėjo beveik 500 arklio galių.)