Lietuvoje: nuotaikų balansas tarp pridėtinės vertės kūrimo ir išlikimo rinkoje
Šiandien turime pandemijos situaciją, kuri „maišo visas kortas“ ne tik mūsų kasdienybei, bet priverčia verslą keistis tiek lokaliai, tiek ir globaliai. Apimti panikos, verslininkai pradeda taupyti, priimti efektyvesnius (sąlyginai) ir greičiau generuojančius pajamas sprendimus, atleisti darbuotojus, sumažinti atsiskaitymo laikotarpius, atsisakyti nebetinkančių verslo plėtros strategijų, o gal net visiškai jas stabdyti. Statistinei iliustracijai, „Dealogic“ tyrimo duomenimis, investicinių sandorių sumažėjimas Lietuvoje yra pats didžiausias per septynis metus – 2020 metais nukritęs net 35,5 proc. (PWC Lithuania, 2020). Žinoma, čia turiu pabrėžti, kad tikrai kalbu ne apie visus verslus, tačiau vyraujančią lietuviško kapitalo daugumą.
Iš kitos barikados pusės vienas po kito žiniasklaidoje atsiranda straipsnis apie verslo etiką, ilgalaikius strateginius veiklos planus, verslo reputaciją, verslo įrankių funkcionalinį kompleksiškumą, gebėjimą prisitaikyti prie pokyčių bei skatinamą vertinti žmones, kaip vieną iš įmonės kapitalo elementų (Verslo Žinios, 2020).
Tuo pačiu politikoje išrenkame humaniškesnes vertybes puoselėjančias moteris, kurios taip pat kalba apie pliuralizmo koncepciją, švietimo „pamatinį“ pertvarkymą bei pačius žmones. Atrodytų lyg judame teisingų vertybių linkme. Tačiau, susitikus kavos su verslininkais, man vis dar tenka išgirsti jų skeptišką požiūrį į moralės egzistavimą, kapitalistiniu požiūriu besivadovaujančioje verslo kultūroje.
(Apie pačią verslo kultūrą jums pasiūlysiu pakalbėti kiek įdomiau ir plačiau, tik apie tai šiek tiek vėliau. O dabar...)
Dabar į verslo situaciją pažvelkime globaliau
Globaliu mastu dauguma verslo veiklos strateginių tendencijų yra nukreiptos į: aplinkosaugos krizės problemos sprendimus, COVID-19 sukeltiems verslo trikdžiams spręsti, skaitmeninį saugumą bei pažaboti tarpkultūrinės įvairovės augimą tiek įmonių viduje, tiek verslo aplinkoje. Tokiame kontekste privatus sektorius palaipsniui pradeda pereidinėti iš linijinės ekonomikos į žiedine ekonomika grįstą verslo modelį (Gazzola, Pavione, Pezzetti ir Grechi, 2020; Vargas-Hernández ir González Ordaz, 2018). Verslininkų dėmesys yra nukreipiamas į išteklių perdirbimą ir pilną jų panaudojimą bei tvaresnį bendradarbiavimą su partneriais. Tvarumas versle tampa ne tik išskirtinumo identitetu pasaulio rinkoje, bet tuo pačiu padeda šalių „rungtyniavimo“ procese dėl užsienio investicijų pritraukimo. O tai kelia naują verslo vadovų požiūrio ir etiško elgesio su supančia aplinka poreikį (United Nation, 2020).
Sparčiai auga įmonių socialinės atsakomybės (angl. „Corporate Social Responsibility“) programų integravimas bei verslo procesų pritaikymas globalių problemų sprendimams (pvz: kovoti su skurdu, žmogaus teisių pažeidimais, klimato krize, ekonomine politika, korupcija, lyčių ar kultūriniu smurtu, bei kitais). Socialinis atsakingumas tampa svarbus palaikant kompanijos reputaciją ir sumažinant neigiamą socialinį ar aplinkos poveikį, kurį gali sukelti verslininkų veikla. Todėl stiprios vertybės ir verslo etika tampa ne tik moralės klausimu, bet esminiu kintamuoju, identifikuojant verslą pasaulinėje rinkoje. O tarpkultūrinių partnerysčių kontekste, pati verslo etika tampa kaip verslo vizitinė kortelė su kuria verslininkas (lyg savo šalies ambasadorius) formuoja ne tik savo verslo reputaciją, bet tuo pačių ir savo šalies įvaizdį.
Žvelgiant iš inovacijų kūrimo perspektyvos, pradedamas skatinti tvaresnis tarp sektorinis bendradarbiavimas. Europos Sąjunga išleidžia programas (pvz: HORIZON 2020), kurios skatina mokslo ir verslo bendradarbiavimą, kad būtų kuriamos inovacijos su pritaikoma pridėtine verte tiek visuomenėje, aplinkosaugoje, tiek ir versle. O tvarios partnerystės nauda privačiame sektoriuje yra sulyginama su konkurencinio pranašumo skatinamuoju elementu. Nors kaina, produkto/paslaugos kokybė ir prieinamumas išlieka pamatiniais elementais. Tačiau pridėtine verte grįstos partnerystės, leidžia ne tik užtikrinti ilgalaikį bendradarbiavimą, reputaciją ar inovacijų kūrimą, bet ir priklausyti ne vien tik nuo kapitalo augimo rodiklių. Abipusis fokusavimasis į bendrus tikslus dirbant išvien su verslo partneriu, sukuria ryšį tarp žmonių (grįsta pamatinėmis vertybėmis). O tai yra įsipareigojusių, pasitikėjimu pagrįstų santykių pagrindas. Ką, pavyzdžiui, Lietuvoje puikiai tikriausiai jau supratome apie skandinavus ir jų prioritetus, verslo partnerysčių klausimu.
Pasaulis pradeda sparčiau burtis į bendruomenes. O tai integruojama ir į verslo marketingo strategijas. Atsiranda VIP klubai, prekinio ženklo bendruomenės ar kitokios socialinį kapitalą auginančios erdvės. Susidaro įspūdis, kad kapitalistinės ideologijos gal dar ir veikia „didžiųjų korporacijų rūsiuose“ bei remia korupcines veiklas, tačiau čia „paviršiuje“ (kur paprasti žmonės gyvena), mes lyg vėl grįžtame prie socializmo ir pradedame dirbti komandomis. Pirmoji COVID-19 banga, suvienijusi žmonės, tai puikiai pademonstravo socialinėse medijose. Na, žinoma, jie dabar kiek tapo agresyvesni ir peraugo į visuotinius sukilimus, bet ten „į gylį“ neikime. Tai jau kita tema.
Reziumė paprasta, pasaulis tvarkosi jau ne pagal proto liniją, bet pagal širdies „statomas“ tvirtas vertybes ir etiką, nukreiptą į žmogiškumą, skaidrumą, sąžiningumą ir mokėjimą spręsti problemas drauge.
O kur šiame kontekste Lietuva? Ji, lyg bėgdama kartu (o gal ir paskui) pasaulio naujoves ir tendencijas, „prisisiuva“ „FinTech“ pasaulio lyderių emblemą ir tik pradeda kalbėti „tvaraus verslo“ tematika žiniasklaidoje, forumuose ar mokomuose seminaruose. Nors šalies viduje vis dar stokojame tikrų lyderių, stabilios verslo etikos, o verslo kultūrą galima būtų sulyginti su „laukinių vakarų“ asociacija (Lietuvos verslininko pasidalinta metafora). Tačiau, nepasiduodame ir mokinamės toliau...
Pradedame mokytis kalbėti apie Lietuvą pozityviai
Šių metų rugsėjį vyko diskusija, skirta Lietuvos mados ir dizaino tvariems verslams. Turėjau galimybę ir pati padiskutuoti tema apie Lietuvos įvaizdžio svarbą globalioje verslo aplinkoje.
Diskusijoje dalyvavo Lietuvoje gerai žinoma komunikacijos ekspertė, naujos Lietuvos įvaizdžio strategijos vadovas ir Lietuvos verslų eksporto plėtros vadovės. Apžvelgę bendrą Lietuvos situaciją, kaip Lietuvos verslininkai B2B susitikimų, parodų ir tarptautinių partnerysčių metu pristato save ir formuoja Lietuvos įvaizdį – situacija pasirodė ne tokia jau ir pesimistinė, kaip stereotipiškai dažnas mūsų vertiname. Kaip šalis, pritraukiame ir daug užsienio kapitalo įmonių kurtis Lietuvoje. „2019 metais, ES šalių tiesioginės investicijos sudarė 14,5 mlrd. EUR (85,1 proc.)“ (Oficialiosios statistikos portalas, 2019). Tačiau pašnekovai vienareikšmiškai išskyrė tvarumo svarbą, kaip esminį dėmesio faktorių, nulemiantį ilgalaikes tarptautinio verslo partnerystes, bei kaip būdą prisidėti prie globalių problemų sprendimo. Šia perspektyva jau vadovaujasi Lietuvoje veikiančios užsienio įmonės.
Kitas pavyzdys – kur pozityviai kalbame apie Lietuvos verslą – žinomo žiniasklaidos atstovo organizuotas forumas. Jame buvo pristatytos užsienio kapitalo įmonės Lietuvoje bei jų organizacinė kultūra tvaraus verslo spektre. Taip pat vyko pokalbis ir apie verslo partnerystę su Kanada. Kur buvo galima girdėti pozityvius atsiliepimus apie Lietuvą ir jos verslą, ne tik iš Lietuvos ambasadoriaus, bet ir iš Kanados ambasadoriaus Baltijos šalyse.
Tačiau šioje vietoje norėčiau išskirti vieną esminį sąlyčio tašką – užsienio praktiką, t. y. naudą Lietuvos verslui iš bendradarbiavimo su užsienio verslais. Ar tai būtų užsienio investuotojai ar partneriai užsienyje – toks tarpkultūrinis verslo kontekstas leidžia perimti ne tik strateginius pavyzdžius, bet tuo pačiu kurti visai kitokią verslo aplinką/kultūrą organizacijų viduje. Tik kyla klausimas, kada mes tik mokomės iš kitų, kad taptume pažangesni, o kada mes pradedame prarasti savo identitetą ir tampame užsienio kompanijos „klonu“?
Verslo kultūros „kolonizacija“
Pripažindamos tiesioginių užsienio investicijų indėlį į ekonomikos plėtrą, besiformuojančios rinkos konkuruoja visame pasaulyje, siekdamos pritraukti jas dėl naujovių, įgūdžių tobulinimo, technologinės plėtros, organizacinės ir valdymo praktikos, taip pat tarptautinių ryšių. Su kiekviena užsienio kompanija, atėjusia į Lietuvą, perimame globalią patirtį bei patys tobulėjame. Tas tiesa. Tik su kiekvienu kitokiu nei mes, mes patys tampame kitokie. Kas tikrai yra gerai, ta yra jei sugebame išlaikyti savo unikalumą ir savitą kultūros identitetą. Tačiau priimdami užsienio kultūrą, ar nesiekiame tos ribos, kur susitapatinę su kita kultūra, mes prarandame savo, kaip lietuviško verslo išskirtinumą?
Pasižiūrėsime į tai iš socio-kultūrinio konteksto perspektyvos. Lietuvos atveju, gaunasi panašiai, kaip ir okupacijos laikais, tik šį kartą mes patys įsileidžiame „prašalaičius“ į savo žemes ir jiems suteikiame išskirtinį dėmesį. Nukeliam kepures ir žemai nusilenkiame, dėkodami už kiekvieną investiciją ir pagarbų bendravimą su mumis. Užsienio kapitalo įmonėse gauname didesnius atlyginimus, esame pagarbiau priimami ir mokinamės tarpkultūrinio bendravimo. Sužinome vis daugiau apie savo teises įmonėse, gauname net įmonės akcijų įsigyti, turime darbo sąlygas, kur laisviau ir ramiau galime dirbti pačių įmonių ekosistemose.
Dirbti tokiose organizacijose, kur esi vertinamas – tikrai yra puiku! Tačiau tuo pačiu galima būtų įžvelgti ir Lietuvos verslo kultūros „kolonizavimo“ užuomazgas. Pavyzdžiui, pradedame lietuvių kalboje įtraukti vis daugiau anglų kalbos darinių, vis dažniau lyginame ir rūšiuojame žmones/verslus į „atsilikusius“ ir „pažangius“ (eurocentrizmo perspektyva), savo šalies regionų infrastruktūras rekonstruojame pagal užsienio investuotojų poreikius, per daug neatsižvelgdami į vietinės bendruomenės gyvenimą tose teritorijose. Klonuodami gerąsias ir pasiteisinusias užsienio praktikas, pradedame supanašėti su užsienio kapitalo įmonėmis, palaipsniui prarasdami savąjį identitetą. Ne tik kaip verslo, bet ir kaip visos šalies. O kadangi verslas prisideda prie šalies vertybių formavimo, palaipsniui nykstame ir kaip kultūra.
Ar kada susimąstėte, dėl kokių pagrindinių priežasčių dažna iš užsienio atsivežta geroji patirtis neprigyja Lietuvoje? O tuo tarpu, kodėl atėjusios užsienio kapitalo įmonės padaro stiprią įtaką Lietuvos verslo/politikos/visuomenės formavimuisi?
Trumpai nukrypkime nuo verslo aplinkos ir apžvelkime kas vyksta su tomis mūsų „vietinėmis bendruomenėmis“, tiksliau su Lietuvos žmonėmis ir jų psichologine būsena. Vien atsivertus psichologinių ligų/problemų statistiką Lietuvoje – turime akį rėžiančius skaičius (32,3 tūkst.). Į tai galime įtraukti ir šalies alkoholizmo problemą (24,2 tūkst.) ar kitas priklausomybes (11,1 tūkst.), kurios bandomos spręsti taikant baudas/apribojimus ar kitas „kūjo“ priemones (statistikos rodiklis 100 tūkst./gyv.) (Lietuvos statistika, 2018).
Dar vis gatvėje ar parduotuvėje, įvykus žmonių susidūrimui, mes vienas kitą burnojam, su neapykanta žiūrime vienas į kitą. Karantino atveju, net užsipuolam tuos, kurie nesilaiko valstybės priimtų įstatymų dėvėti kaukes. Burnojamės interneto komentaruose, nepagarbiai elgiamės su kitaip mąstančiais ir visada esame pirmi pakritikuoti kitą ar jį pamokyti, nors patys pamirštame pasižiūrėti į savo poelgius. O visas savo „užslėptas“ vidines emocijas ir traumas mes persinešame į darbo aplinkas. Tik ten jas kontroliuojame, nes socialinės normos darbe mums neleidžia taip raiškiai jų išreikšti. Kontroliuojamos emocijos darbo aplinkoje labai dažnai yra išliejamos namuose arba pasireiškia destruktyviais poelgiais, kai nebejaučiame stiprios atsakomybės už savo poelgius. O dar tas greitas gyvenimo būdas, kuris atitolina galimybę geriau pasigilinti į tai, kas su mumis vyksta viduje. Taip ir sukamės savo emocijų ratukuose, kaip kokios pelytės narveliuose.
Tad štai jums ir vienas iš atsakymų, kodėl užsienio kapitalo įmonės taip sklandžiai integruoja savo ilgametes patirtis į mūsų verslo kultūrą. Tapdami mūsų „mentoriais“, jie mus sureguliuoja, suteikdami atitinkamas kultūrines aplinkas, kur nejučiomis mes perimame ir kitų kultūrų perspektyvas. O kadangi Lietuvoje turime „laukinių vakarų“ situaciją verslo kultūros plotmėje – tai kaip ir vientiso supratimo, kas mes esame iš tikrųjų, nėra. Tai liudija ir mūsų apie 40 metų „patirties“ okupacijoje, vadovaujantis planinės ekonomikos modeliu. Iš kurios staiga peršokame į kitą griežtai reglamentuotą sisteminę infrastruktūrą – Europos Sąjungą. O būdami laisvoje rinkoje tik po nepriklausomybės atgavimo, ieškome pavyzdžių, kaip „šiame pasaulyje“ reikia išgyventi. Taip pirmosios užsienio kapitalo įmonės imasi veiksmų. Laikas bėga, užsienio perspektyvų vis daugėja, o mes vis dar nežinome kas mes esame iš tikrųjų ir vis identifikuojame save pagal tai, kaip mus mato kiti.
Tarptautinis lygis, pasaulinė rinka ir verslininkas
Žaisti globalioje „smėlio dėžėje“ kartu su įvairių kultūrų atstovais yra labai paprasta (jei jau esi joje). Tačiau dažnas verslininkas susiduria su dideliais iššūkiais tiesiog būnant šioje grupėje žmonių. Lyg žaidi pagal pasaulinio lygio taisykles, puikiai laviruoji verslo vandenynuose, turi žinias ir stiprius žmones komandoje, bet tu vis vien matomas kaip Baltijos regiono visuma. Kodėl visgi taip yra? Atsakant į šį klausimą, siūlau pasinaudoti bendruomenių teorijomis ir tarpasmeniniu žmonių bendravimo suvokimu.
Tapimas tam tikros socialinės grupės ar bendruomenės nariu[1] – tai reiškia ne tik įsitraukimą į kolektyvines veiklas, turėjimą savo rolės jos viduje, laikymąsi bendrų pamatinių vertybių ar tikėjimą bendru tikslu. Tačiau stiprios bendruomenės turi ir bendrą psichosensorinį elementą (Raudonienė, 2014), kuris paremtas tam tikru aplinkos matymu arba kitaip – perspektyva. Kuo matomos perspektyvos konsensusas bus kolektyviškesnis ir labiau paplitęs – tuo stipresnis ir platesnis bus aplinkos, žmonių, procesų vienalytis jutiminis suvokimas. Ko pasekoje buvimas tos grupės nariu vyks sinergiškai, rezonuojant su kitais nariais, nebūtinai turinčiais daug panašumo su mumis pačiais.
Ką šioje vietoje turiu mintyje? Iliustruokime tai prancūzų kultūroje vyraujančiu požiūriu apie tai kas yra „tikras prancūzas“. Dažnas prancūzas patikins, kad juo gali būti tik tada, kai kalbėsi, elgsiesi ir mąstysi taip, kaip tai daro tikras prancūzas. Tai yra – prancūzas turi jausti prancūzų kultūrą tavyje, o ne vien tik matyti kaip tu laikaisi jos socialinių normų (Giordano, 1997). Nors iš kitos pusės, pačioje Prancūzijoje matome didžiulę etninę populiacijos įvairovę, sudaryta iš: Europos (44,9%), Magrebo[2] (29,7%), Užsachario Afrikos (10,4%), Amerikos/Okeanijos (3,8%) Pietryčių Azijos (2,7%), ir kitų Azijos šalių (4,7%) (Wikipedia, 2017). Kitas akcentas, Prancūzijoje vienas po kito einantys politiniai režimai vis skatina meninę kūrybą. O meninė kūryba yra ne kas kita, kaip žmogaus saviraiška. Individualiai išreikšta perspektyva į supančią aplinką, žmogaus refleksija/požiūris į laikmečio vykstančius procesus bei savitumo konstatavimas pasauliui. Taigi, nors Prancūzijoje ir vyrauja kultūros vienalytis jutiminis suvokimas (priskiriamas prie „tikrų prancūzų“ visumos), tačiau tuo pačiu yra skatinama ir savitumo/individualumo išraiška (meno, etniškumo ar kita identiteto forma). Taip yra, nes kultūra – įsikūnijusi mumyse ir perduodama iš kartos į kartą, tačiau individualumas mums padeda išsiskirti iš aplinkos.
Kuo ši prieiga yra aktuali verslui? Visų pirma tai požiūrio klausimas. Tačiau nepamirškime fakto, kad bet kokia verslo veikla yra susijusi su žmonių tarpusavio ryšiais. Darbuotojai, partneriai, klientai – visi jie yra visų pirma žmonės, su savita perspektyva į supančią aplinką ir vykstančius procesus juose. O juos vienijantis suvokimas apie verslą – yra verslo kultūra. Tačiau vienalytis jutiminis suvokimas, kaip ir pati prancūzų kultūra (kuri turi jaustis tavyje) nesusiformuos, jei nebus daugumos.
„Lietuvoje nėra verslo kultūros.“ Vienu sakiniu man atsako verslo bendruomenės viceprezidentas ir lietuviško produkto įmonės įkūrėjas, veikiantis tarptautiniu mastu. Jis tęsia toliau: „Man lietuvių verslo kultūra asocijuojasi su sovietų laikais ir verslo požiūriu: jei tu man, tai ir aš tau duosiu [vadinamu „blatu“]. Man nepatinka tokio tipo kultūra. Tai veda į nepasitikėjimą žmonėmis“ (Socialinės Antropologijos magistro tyrimo duomenys, 2019). Dabar padauginkime šį požiūrį iš daugumos lietuvių verslininkų ir gausime „laukinius vakarus“, kur homogeniškumo tikrai nebūta. Sakot, na ir kas? Juk pasaulio „smėlio dėžėj“ vis vien žaidžiam. Taip. Žaidžiam. Kaip užsienio įmonių „klonas“ ar savo identitetą turintis verslas?
Pažvelkime į savitumo turėjimo ir klono pavyzdį iš mūsų kasdienybės, bendraujant su žmonėmis. Pamatinis visų santykių tarp žmonų kūrimo elementas yra savo tikrų jausmų išsakymas arba kitaip – buvimas tikru savimi. O savitumo turėjimas reiškia stiprių pamatinių vertybių turėjimą ir jų taikymą visur, kur tik veikiame. Tokiu būdu, turint tvirtą vidinį balansą ir pagarbą visų pirma sau, mes kuriame sveikus santykius su žmonėmis, išlaikydami viduje tikrojo savęs jausmą. Tačiau, jei viduje minčių/vertybių/emocijų chaosas – pradedame ieškoti pavyzdžių aplinkoje, kurie galėtų mums padėti tapti socialinių bendruomenių nariu. Panašiai, kas vyko su mumis tik atgavus nepriklausomybę, mes ieškojome pavyzdžio užsienio kapitalo įmonių praktikose ir to nenustojame daryti iki šios dienos. Tokiu būdu, neturint savo stiprių pamatinių vertybių, yra kuriamas iš mūsų „klonas“ pagal kitų primetamus standartus ir tik reflektuojame socialines normas, o tame nėra aiškaus mūsų savitumo. Neturint homogeniškos verslo kultūros, verslo etikos ir tikromis vertybėmis grįsto bendradarbiavimo tarpusavyje, mes negalime turėti vienalyčio jutiminio suvokimo ir būti pasaulio rinkos tikruoju dalyviu.
Taigi, verslo kultūra (kaip ir bet kokia kita kultūros forma) yra lyg vienalytis jutiminis suvokimas, kuris leidžia mums turėti savo identitetą ir tuo pačiu žaisti pasaulinės rinkos „smėlio dėžėje“. Globalizacija mus visus sumetė į bendrą ir vientisą rinką, kurioje mes atsiduriame kultūrų įvairovės apsuptyje. Dėl daugybės įvairių sampratų, kaip vystomas verslas, daug išmokstame apie kitokius požiūrio kampus. Išmokstame gerbti kitokias, nei mūsų perspektyvas į verslo vystymą. O bendraudami – atrasti savitą „braižą“ bei gerbti savąją perspektyvą. Todėl pirmiausia turime žinoti kas esame iš tikrųjų. Kurti, o ne kopijuoti kitus. Ir ne sekti – o patiems įsitraukti į žaidimą, išlaikant savo individualumą. Kai sustiprėsime viduje psichologiškai, sąmoningai vertinsime aplinką bei nebijosime turėti savitą perspektyvą, kitų perspektyvų visumoje – tada žaidimas globalioje „smėlio dėžėje“ kartu su įvairių kultūrų atstovais taps mums natūraliu procesu.
Antropologė ir diskusijų prodiuserė, Simona Zdanavičiūtė
[1] Simboliniu požiūriu Anthony Cohenas (1985) pabrėžia bendruomenės sampratą ir jos sąmonės ribas, vertinamas kaip simbolinį konstruktą, ir neigia, kad bendruomenė veikia kaip socialinis organizmas. Jis teigia, kad konkrečių žodžių / simbolių / sensorinių elementų reikšmė jų nariams pakeičia kultūrinį reliatyvizmą ir vietos sampratą apie bendruomenes.
[2] Šiaurės Afrikos regiono dalis.
Literatūros šaltiniai: Cohen, Anthony (1985) The symbolic construction of community. Chichester: E. Horwood. Chicago (Author-Date, 15th ed.) Gazzola, P., Pavione, E., Pezzetti, R. and Grechi, D. (2020) Trends in the Fashion Industry. The Perception of Sustainability and Circular Economy: A Gender/Generation Quantitative Approach. Sustainability. 12, MDPI, Basel, Switzerland. Giordano, Christian (1997) Affiliation, Exclusion and the National State: ‘Ethnic Discourses‘ and Minorities in East Central Europe. In: Hans-Rudolf Wicker (ed.): Rethinking Nationalism and Ethnicity. Oxford, pp. 175 – 193. Lietuvos statistika (2018) Valstybinis psichikos sveikatos centras. https://vpsc.lrv.lt/lt/statistika [accessed: 2020.11.07] Lietuvos statistika (2018) Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. https://ntakd.lrv.lt/lt/statistika-ir-tyrimai/alkoholio-vartojimas-ir-padariniai [accessed: 2020.11.07] Raudonienė, D. (2014) Juslių Edukacija: Prielaidos Bendrai Teritorijai*. ACTA Academiae Artium VILNENSIS. Vol. 74 pp. 45 – 64. (Pasiekiamas internete: http://leidykla.vda.lt/Files/file/Acta_74/Acta_74_03_D_Raudoniene_45_64_p.pdf ) United Nation (2020) Sustainable Development Goals. Available from: https://www.un.org/sustainabledevelopment/sustainable-development-goals/ [assessed: 2020.08.11] Vargas-Hernández, J. G. and González Ordaz, M. G. I. (2018) “The Circular Economy as a Philosophy of the Green Economy as a Strategy for Social Responsibility”. University Center for Economic and Managerial Sciences, University of Guadalajara. ISSN 2321 – 8487, Vol. 13 (1), pp. 22 - 29. Wikipedia (2017) Demographics of France. Available from: https://en.wikipedia.org/wiki/Demographics_of_France [accessed: 2020.10.26] PWC Lithuania (2020) Sandoriai pakeis verslo sektorius COVID-19 pandemijos metu. https://www.pwc.com/lt/lt/pwc-legal/naujienos/sandoriai-pakeis-verslo-sektorius-covid-19-pandemijos-metu.html Verslo Žinios (2020) Versle – kaip gamtoje: išliks geriausiai prisitaikę prie pokyčių. https://www.vz.lt/verslo-aplinka/2020/03/30/versle--kaip-gamtoje-isliks-geriausiai-prisitaike-prie-pokyciu Oficialiosios statistikos portalas (2019). Tiesioginės užsienio investicijos. https://osp.stat.gov.lt/lietuvos-statistikos-metrastis/lsm-2019/ukis-ir-finansai/tiesiogines-uzsienio-investicijos