Bet akcijų krytis buvo labai trumpas, o po jo prasidėjo toks spartus akcijų augimas (ypač JAV), kokio nesitikėjo net didžiausi optimistai. Dabar mus jau užliejo antroji pandemijos banga, tačiau situacijos jau nepavadinsi „užklupo netikėtai“, ji buvo prognozuojama, apie tai buvo nuolat kalbama. Daug kas priklauso nuo to, kiek visa tai truks. Kol kas ekonominių sąmokslo teorijų šalininkai neturi ką pasakyti.
Rezonansiniai pirkiniai
Ne taip seniai turtingos Kinijos kompanijos Europoje buvo laukiamos išskėstomis rankomis. Su rimtomis problemomis besigalynėjančioms, krizių aptalžytoms Europos bendrovėms, kaip Pirėjo jūrų uostui, Švedijos automobilių gamintojui „Volvo“, Italijos padangų gamintojui „Pirelli“ ar Prancūzijos kelionių ir turizmo paslaugų teikėjui „Club Med“, reikėjo rimtų kapitalo injekcijų, kurias mielai pasiūlė kinai. Tačiau laikui bėgant, pernelyg intensyvi Kinijos ekspansija Vakaruose pradėjo kelti nerimą. Berlyne įsikūrusio tyrimų centro „Mercator Institute for China Studies“ duomenimis, Kinijos valdžia net neslepia ketinimų naudoti valstybės lėšas pažangioms technologijoms, kurias galima būtų perkelti į Kiniją, įsigyti. Kelių pastarųjų metų pirkimų istorija yra aiškiausias tokios strategijos įrodymas.
Vienas garsiausių ir dažniausiai cituojamų pavyzdžių – vienos didžiausių robotų gamintojų pasaulyje, Vokietijos bendrovės „Kuka AG“, įsigijimas. Ši bendrovė dabar priklauso Kinijos „Midea“ grupei, kuri už 4,5 mlrd. eurų įsigijo daugiau nei 90 proc. „Kuka AG“ akcijų ir visiškai ją kontroliuoja. O juk „Kuka“ yra viena novatoriškiausių Vokietijos įmonių, šalies pasididžiavimas, tad natūralu, kad jos pardavimas sukėlė nepasitenkinimą įvairiuose visuomenės sluoksniuose.
Vokietijos vyriausybė pernelyg nesipriešino sandoriui – Angela Merkel pareiškė, kad jei Vokietijos įmonės investuoja Kinijoje, tai ir Kinijos investicijos Vokietijoje yra suprantamas žingsnis. Tačiau Kinijoje investuojančios ES ar JAV korporacijos negauna pilnos Kinijos įmonių kontrolės, be to investuoja savas lėšas, investicijų portfelyje nėra paslėptų valstybinių dotacijų ar kitokių valdiškų pinigų. Todėl lyginti Kinijos investicijas Europoje ir Europos investicijas Kinijoje, tas pats, kas lyginti dviejų krepšinio komandų galimybes, kai viena žaidžia pagal taisykles, o kitai nefiksuojamos nei baudos, nei žingsniai, nei atakos laiko trukmė.
Tą greitai suprato ir Vokietijos politikai, todėl jau 2016 m. rudenį šalies vyriausybė pasipriešino sandoriui, kuriuo Kinijos fondas „Fujian Grand Chip Investment Fund“ (FGC) turėjo įsigyti puslaidininkių gamintoją „Aixtron SE“. „Aixtron“ jau buvo sutikęs su 676 milijonų eurų vertės siūlymu, tačiau Vokietijos ekonomikos ministerija atšaukė šiam sandoriui išduotą leidimą.
Dar vienas pavyzdys irgi atkeliauja iš 2016 metų, kai Kinijos IT milžinė „Tencent“ įsigijo 84,3 proc. Suomijos bendrovės „Supercell“, užsiimančios žaidimų kūrimu, akcijų. Už šias akcijas „Tencent“ sumokėjo 8,6 mlrd. dolerių, bet ne Suomijos bendrovei, o Japonijos interneto ir telekomunikacijų bendrovei „SoftBank“, kuri „Supercell“ akcijas įsigijo 2013–2015 metais. Šis painus sandoris tik padidino ES politikų nepasitikėjimą investuotojais, kurie gali padėti Kinijai (kaip šiuo atveju „SoftBank“) siekti savo tikslų.
Nerimą kelia ir tai, kad mažesnės apimties transakcijos tarsi – nepastebimos, nors jų reikšmė gali būti labai didelė. Taip nutiko 2015 m., kai Kinijos investuotojams atiteko Vokietijos bendrovė „Fuba Automotive Electronic“ – modernių automobilių komunikacijos sistemų gamybos lyderis.
Didelės apimties Nyderlandų konsultacinės bendrovės „Datenna BV“ tyrimas panagrinėjo daugiapakopes priklausomybes, painius Kinijos bendrovių ryšius ir ištraukė esmę: mažiausiai 40 proc., per paskutinius 10 metų, Europoje investavusių Kinijos bendrovių (kalbama apie 650 didžiausių investicijų) yra arba tiesiogiai valstybės valdomos įmonės, arba, pasitelkus įvairius svertus, kontroliuojamos de facto. Būtent jos siekia prieigos prie moderniausių technologijų, pažangiausių ES įmonių.
Praėjusių metų tendencijos
Didėjantis nepasitikėjimas Kinijos įmonėmis, pakeitė investicijų augimo tendencijas – Kinijos investicijas Europoje tyrinėjančios konsultacinės kompanijos „Rhodium Group“ duomenimis 2019 m. Kinijos įmonių investicijos ES šalyse sumažėjo 33 proc. – nuo 18 iki 12 milijardų eurų. Didžiausią atsargumą pademonstravo „didžioji trijulė“ Vokietija, D. Britanija ir Prancūzija – šiose šalyse Kinijos įmonių investicijų dalis, bendrame investicijų portfelyje 2019 m. sumažėjo iki 34,6 proc., nors 2018 m. siekė 45 proc., o 2017 m. net 71 proc.
Jei 2010–2015 m. laikotarpyje 70 proc. Kinijos investicijų Europoje sudarė valstybinių įmonių, investicijos, tai 2019 m. ši dalis sumažėjo iki 11 proc.
2019 m. didžiausias sandoris buvo Suomijos sporto prekių grupės „Amer Sport“, kuriai priklauso bent 12 gerai žinomų prekinių ženklų, įsigijimas. Šią grupę už 4,6 mlrd. dolerių įsigijo Kinijos korporacija „Anta Sport“. Tai buvo ketvirta pagal dydį Kinijos investicija ES šalyje per paskutinius 20 metų. Šios investicijos dėka, Suomija tapo Kinijos investicijų 2019 m. Europoje lydere. Prie jos pridėjus dar vieną stambią, 830 mln. eurų Kinijos grupės „Evergrande“, investiciją į Švedijos elektrinių automobilių gamintoją NEVS, 2012 m. įsigijusį bankrutavusio automobilių gamintojo „Saab“ turtą, ryškėja, kad 2019 m. Šiaurės Europa, pirmą kartą nuo 2010 m. tampa Kinijos investicijų lydere, sugebėjusia aplenkti „didžiąja trijulę“. 2019 m. Šiaurės Europa susiurbė 53 proc. visų Kinijos investicijų ES šalyse.
Kaip šiame kontekste atrodo Lietuva? Konsultacinės bendrovės „Rhodium Group“ skaičiavimu, vertinant 2010 – 2019 m. laikotarpio investicijas Lietuva, Latvija, Estija ir Slovėnija yra pačioje apačioje. Visų keturių šalių rodikliai panašūs – suapvalinus, apie 100 mln. eurų per 10 metų. Mus lenkia ir Kipras (200 mln. eurų), ir Slovėnija (300 mln.) ir Malta (800 mln.). Na, bet juk galime didžiuotis, kad esame atsparūs.
Daugiausiai Kinijos investicijų per tuos 10 metų suplaukė į D. Britaniją – 50,3 mlrd. eurų. Antroje pozicijoje yra Vokietija – 22,7 mlrd. eurų, trečioje – Italija (15,9 mlrd.), ketvirtoje – Prancūzija ( 14,4 mlrd.), o po lemtingų 2019 metų, aplenkus Nyderlandus (10,2 mlrd.), penktoje vietoje atsidūrė Suomija (12 mlrd.). Kinijos investicijos kitose ES šalyse jau skaičiuojamos nebe dešimtimis milijardų, bet vienetais ar trupmenomis.
Garsiausias 2019 m. sandoris, apie kurį galima sakyti, kad pasinaudota kilusia situacija, buvo garsaus turizmo sektoriaus prekės ženklo „Thomas Cook“ įsigijimas. Kinijos kompanija „Fosun Tourism Group“ už 11 milijonų svarų nusipirko 2019 m. rudenį bankrutavusios turizmo bendrovės „Thomas Cook“ prekės ženklą. Nors anksčiau buvo deramasi dėl 900 milijonų svarų investicijų į „Thomas Cook“, Kinijos bendrovė nusprendė sulaukti bankroto ir pirkti tik prekės ženklą.
Prognozės žada dar didesnį susitraukimą
Prognozuojama, kad 2020 m. tiesioginės Kinijos investicijos ES, lyginant su 2019 m., sumažės 30–40 proc., o juk praėję metai kinams nebuvo aukso amžius – kalbant apie investicijas Europoje, iš penkių paskutinių metų jie buvo silpniausi. Tiesa, prieš metus, kai dar niekas nežinojo apie koronavirusą, „Baker McKenzie“ analitikai prognozavo, kad 2020 m. ES šalyse sulauksime daugiau tiesioginių Kinijos bendrovių investicijų nei 2019 m., bet dabar jau aišku, kad to nebus.
Kryčio priežastis – ne tik griežtesnė vyriausybių politika Kinijos ir kitų autoritarinių šalių investicijų atžvilgiu, bet ir labai greitas vertybinių popierių biržos sugrįžimas į priešpandeminį lygį. Tik kelias savaites, pačioje pandemijos pradžioje, akcijų kainos buvo kritusios, o tai yra per trumpas laikas, kad būtų galima įsigyti perspektyvią bendrovę. Stebėtina, bet akcijų šuolis aukštyn buvo fiksuojamas net tuo metu, kai jau buvo garsiai šnekama, kad prasidėjo antroji pandemijos banga. Ir tai nebuvo tik sugrįžimas į priešpandeminį lygį – akcijų indeksai kopė kur kas aukščiau. Manoma, kad akcijų šuolį aukštyn sukėlė kelios priežastys. Pirma, buvo paskelbtos precedento neturinčios monetarinės ir fiskalinės priemonės, skirtos sušvelninti pandemijos įtaką ekonomikoms ir finansų rinkoms (kad ir 750 mlrd. eurų ECB injekcija). Antra, akcijų šuoliui aukštyn įtakos galėjo turėti ir sumažėjusi koronaviruso baimė bei viltis, kad antroji banga bus mažesnė nei pirmoji. Dabar jau matome, kad ši viltis žlugo – turime naują karantiną, ir neaiškias jo pabaigos (o gal begalinio tęsinio?) prognozes, tačiau matome ir kitką – antrąją pandemijos bangą pristabdyti stengiamasi mažesniais ekonomikos suvaržymais.
Akcijų krytis pandemijos pradžioje sukėlė pagrįstą baimę – niekas nežinojo, kiek pandemija truks, kuo visa tai baigsis, sunku buvo prognozuoti jos įtaką ekonomikai, nes reiškinys nepažįstamas, sunkiai prognozuojamas, o istorija rodo, kad Kinija labai sėkmingai pasinaudoja krizėmis. 2008–2009 m. krizės metu, ji sėkmingai investavo į šaliai gyvybiškai svarbius sektorius: metalų gavybą, naftos pramonę. Vėliau, Eurozonos skolų krizė, sujungusi Portugaliją, Airiją, Graikiją ir Ispaniją į paniekinančią santrupą PIGS, Kinijos investuotojams sukūrė sąlygas gana pigiai įsigyti eilę strateginių bendrovių. Tačiau Covid-19 sukelta krizė jau nesiejama su Kinijos investicijų bumu. Ir priežastis ne tik greitai atsigavusi ir netikėtai aukštyn šovusi akcijų rinka, bet ir padėtis pačioje Kinijoje, kurios ekonomikai pandemija taip pat turėjo neigiamos įtakos, įmonės susidūrė su likvidumo problemomis, o Kinijos valdžia kovai su koronavirusu turėjo skirti labai daug lėšų.
Kita kryptis
Situacija anapus Atlanto irgi ne geresnė. Nuo 2016 m. Kinijos investicijos JAV mažėja, daugiausia dėl Užsienio investicijų Jungtinėse Valstijose komiteto (CFIUS) kontrolės bei JAV ir Kinijos politinių santykių neapibrėžtumo. Kylanti baimė dėl technologijų nutekėjimo į Kiniją, mažina ir JAV investicijų Kinijoje apimtis (ypač tose pramonės šakose, kurioms būtinos modernios technologijos). Juk gana iškalbingai skamba žinia, kad vasarą JAV gigantai „Intel“ ir „Qualcomm“ uždraudė savo darbuotojams neoficialiuose susitikimuose diskutuoti apie technologijas su „Huawei“ specialistais. Arba rugpjūtį, po CFIUS vertinimo, nuskambėjęs Donaldo Trumpo pareiškimas, kad JAV socialinių tinklų programėlė „TikTok“ bus uždrausta, nes programėlę Kinija galimai naudoja šnipinėjimui.
Tačiau JAV strategams nerimą kelia tai, kad Kinija pasuka vis kitomis kryptimis. Viena jų – Artimieji Rytai, kurių strateginė ir ekonominė reikšmė Kinijai yra didelė. Kitaip nei Jungtinės Valstijos, Kinija Artimuosiuose Rytuose yra pakankamai neutrali. Nors Kinija laikoma Irano sąjungininke, šalis taip pat palaiko gerus santykius su Izraeliu. Kinijos investicijų apimtys Izraelyje auga, Kinijos ir Izraelio prekyba plečiasi. Vienas iš Kinijos siekių – pasinaudojant investicijomis, gauti mokslinius tyrimus, pažangias technologijas, todėl investicijų Izraelyje taikiniai – IRT bendrovės, dirbtinio intelekto, robotizuoto transporto priemonių valdymo sistemų kūrėjai, biotechnologijos ir kitos svarbios sritys (neišskiriant ir karinės pramonės). Per pastaruosius dešimt metų Izraelyje buvo sudaryta mažiausiai 90 sandorių su 42 Kinijos įmonėmis, tarp kurių gerai žinomi, Kinijos vyriausybei paklusnūs, gigantai. Vašingtono ekspertų grupei „Demokratijų gynimo fondas“ („Foundation for Defense of Democracies“) tokie žingsniai kelia nerimą, tad 2020 m. pradžioje, siekiant išsiaiškinti Kinijos investicijų Izraelyje poveikį JAV saugumui, buvo atliktas situacijos modeliavimas. Norima nustatyti ir aptarti tokias ribas, kad Izraelio ir Kinijos bendradarbiavimas nekeltų Jungtinėms valstijoms pavojaus. Ekspertai pažymėjo, kad JAV kiekvienas sandoris su užsienio bendrove, kurią kontroliuoja vyriausybė, yra kruopščiai išnagrinėjamas. Taip turėtų elgtis tiek ES šalys, tiek bet kuri kita išsivysčiusi valstybė, į kurios duris pasibeldžia Kinijos investuotojai.