Dabartiniais laikais dažnai girdime darbdavių pasiteisinimą, kad jų mokamas atlyginimas atitinka rinkos sąlygas, todėl nematoma priežasčių mokėti daugiau, tačiau pamirštama, jog jie ir yra vieni iš rinkos sąlygų formuotojų. Ypač didelį nepasitenkinimą visuomenėje kelia faktas apie organizacijų gautus rekordiškai didelius pelnus ir neproporcingai mažus atlyginimus. Dideli atlyginimų skirtumai tarp skirtingų profesijų atstovų skatina socialinę nelygybę. Grįžkime į XVIII amžių.
Trumpai apie Adamo Smitho gyvenimą
Adamas Smithas gimė 1723 m. birželio 5 d. Kerkoldžio miestelyje netoli Edinburgo. Aštuonerių metų pradėjo lankyti Kerkoldžio mokyklą, buvo stropus mokinys, knygų skaitymas buvo mėgstamiausias jo užsiėmimas. Vos sulaukęs penkiolikos metų Smithas įstojo į Glazgo universitetą, pasirinko studijuoti moralės filosofiją, kuri tais laikais apėmė pagrindinius visuomenės mokslus, tarp jų ir ekonomiką. Tačiau lankė ir gamtos filosofijos paskaitas, domėjosi matematika, mokėsi senovės graikų kalbos.
Po trejų metų studijų Glazgo universitete Smithas, būdamas vos septyniolikos metų, gavo menų magistro laipsnį ir stipendiją toliau studijuoti Oksfordo koledže. Studijų laikotarpiu perskaitė, išleistą anonimiškai ir draudžiamą skaityti, škotų filosofo Davido Hume knygą „Traktatas apie žmogaus prigimtį“.
Grįžęs į Kerkoldį pas motiną, porą metų jis niekur nedirbo, tik skaitė įvairiausią literatūrą neapsispręsdamas, ką toliau daryti. 1748 m. vienas draugas supažindino jį su rašytoju, kritiku, meno globėju Henry Home, kuris Edinburge vadovavo literatų būreliui. Jis pasiūlė Smithui Edinburge skaityti viešas paskaitas apie literatūrą ir teisę. Smithas sutiko, jo paskaitos sutraukdavo daug klausytojų ne tik iš Anglijos, bet ir iš kitų Europos kraštų.
Pasitaikius progai 1751 m. Smithas nusprendė pretenduoti į laisvą logikos profesoriaus vietą Glazgo universitete ir universiteto tarybos vienbalsiai buvo juo išrinktas. Po metų, mirus moralės filosofijos profesoriui Thomui Craigie, Smithas tapo moralės filosofijos profesoriumi. Šias pareigas jis ėjo trylika metų.
Smithas 1759 m., savo paskaitų pagrindu išleido pirmąjį veikalą „Moralinių jausmų teorija“, kuris sulaukė plataus atgarsio. Taip pat ištisą dešimtmetį Smithas rašė „Tautų turtą“, kuris 1776 m. buvo išspausdintas ir iškart pripažintas reikšmingu mokslo veikalu.
Nors politinė ekonomija buvo dėstoma dar iki Smitho, bet tik po „Tautų turto“ pasirodymo ji tapo mokslo ir visuotine akademine disciplina. Netrukus Smithas gavo gerai apmokamą Škotijos muitinių įgaliotinio tarnybą ir apsigyveno Edinburge. 1787 m. jis buvo išrinktas Glazgo universiteto garbės rektoriumi. A. Smithas mirė 1790 m., būdamas 67 metų.
Populiariausi Adamo Smitho veikalai
Moralinių jausmų teorija (1759 m.)
Šioje knygoje Smitho suformuota moralinių jausmų teorija buvo tikras mokslo proveržis. Teigiama, kad moralinės idėjos ir veiksmai yra mūsų, kaip socialinių būtybių, prigimties produktas. Jis teigia, kad ši socialinė psichologija yra geresnis moralinio elgesio vadovas nei priežastis. Jame nurodomos pagrindinės protingumo ir teisingumo taisyklės, reikalingos visuomenei išgyventi, ir paaiškinami papildomi, naudingi, veiksmai, leidžiantys jai klestėti. Savišvieta ir užuojauta. Mes, kaip individai, turime natūralų polinkį rūpintis savimi. Tai yra tik apdairumas. Ir kaip socialiniai padarai, aiškina Smithas, mes taip pat esame apdovanoti natūralia simpatija – šiandien, sakykime, empatija – kitiems.
Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas (1776 m.)
Smithas pagrindė naujos teorinės krypties – klasikinės politinės ekonomijos – atsiradimą. Knygoje dėstoma vertės ir jos pasiskirstymo visuomenėje teorija, parodoma darbo pasidalijimo, kapitalo kaupimo reikšmė, rinkos formavimosi mechanizmas, pinigų paskirtis, analizuojama natūrali tautų ekonominės gerovės plėtra. Išsamiai analizuojamos dvi tuo metu susiklosčiusios ekonominių pažiūrų sistemos – merkantilizmas ir fiziokratizmas. Aptariamos valdovo arba valstybės išlaidos gynybai, teisingumo vykdymui, švietimui ir kt., pagrindiniai valstybės pajamų šaltiniai, įvairūs mokesčiai, skolinimosi politika.
Ką teigia Adamas Smithas apie darbo pasidalijimą?
A. Smithas manė, kad didžiausias darbo gamybinės galios padidėjimas ir didžioji dalis meistriškumo, įgudimo ir nuovokumo yra darbo pasidalijimo pasekmė. Darbo pasidalijimas, kai tik jį galima įgyvendinti, kiekvienoje veikloje sukelia atitinkamą darbo gamybinės galios padidėjimą ir įvairių verslų ir darbo rūšių atsiskyrimą. Kas primityvioje visuomenėje yra vieno žmogaus darbas, tas išsivysčiusioje visuomenėje bus jau kelių žmonių veikla. Darbo gamybinės galios padidėjimą lemia trys skirtingos aplinkybės:
1. Didėjantis individualaus darbininko įgudimas. Darbininko įgūdžiai padidina jo atliekamo darbo kiekį, o darbo pasidalijimas, kiekvieno žmogaus veiklą susiaurindamas iki vienos paprastos operacijos ir padarydamas ją vienintele to žmogaus viso gyvenimo veiklos rūšimi, labai smarkiai padidina tokio darbininko miklumą. Skirtingos operacijos, į kurias suskaidytas kokio nors produkto gaminimas, yra daug paprastesnės, ir to žmogaus, kuris visą gyvenimą tik jas ir atlikdavo, įgudimas yra daug didesnis. Daugelis žmonių net neįsivaizduoja, kokią didelę gamybos operacijų spartą gali pasiekti ilgai (daug metų) darbuotojas atlikdamas vieną funkciją.
2. Laiko taupymas. Nuo vienos darbo rūšies greitai pereiti prie kitos yra neįmanoma, keičiant darbo vietą ir įrankius. Darbininkas truputį atsipalaiduoja keisdamas veiklos rūšį, nes naujo darbo pradėjimas reikalauja susikaupimo ir koncentracijos. Jeigu daug metų darbininkas priverstas kas pusvalandį keisti darbus ir įrankius, tuomet jis padaro nerangus ir tingus, nebesugeba energingai veikti, net kai labai reikia. Nepriklausomai nuo darbininko neišlavintų įgūdžių ši priežastis visada ženkliai sumažina darbo kiekį, kurį jis galėtų atlikti.
3. Mašinų (išradimų) naudojimas. Naudojant tinkamas mašinas smarkiai palengvinamas ir paspartinamas darbas, tai turėtų suvokti kiekvienas. Žmonės atranda įvairių būdų kokiam nors tikslui pasiekti parankiau ir lengviau, kai visas jų dėmesys sutelktas į tą vienintelį dalyką. Didelė dalis mašinų, naudojamų fabrikuose, kuriose darbas labiausiai padalytas, iš pradžių buvo išrastos paprastų darbininkų, kurie, atlikdami po vieną labai paprastą operaciją, natūraliai nukreipdavo savo mintis į lengvesnių ir parankesnių to darbo atlikimo būdų paieškas. Ne visus mašinų patobulinimus padarė tie žmonės, kurie jomis naudojasi, daugelį tokių patobulinimų padarė filosofai arba teoretikai naudodamiesi savo toliaregiškomis įžvalgomis.
„Tas įstabus visų skirtingų veiklų produkcijos gausėjimas, sukeltas darbo pasidalijimo, ir lemia gerai valdomoje visuomenėje visuotinį pasiturimą gyvenimą, kuris pasiekia žemiausius žmonių sluoksnius“, – rašė A. Smithas.
Šiais laikais, kaip ir anuomet, verslas ieško įvairiausių būdų kaip skatinti gamybą ir mažinti jos išlaidas bei išlikti konkurencingoje rinkoje. Technologinė pažanga ir kvalifikuoti specialistai suteikia konkurencinį pranašumą prieš konkurentus.
Skirtingi žmonių sugebėjimai
A. Smithas teigia, kad skirtingų žmonių įgimtų sugebėjimų skirtumai iš tikrųjų yra daug mažesni, negu žmonės mano ir tie labai skirtingi talentai, kurie atrodo būdingi subrendusiems įvairių profesijų žmonėms, neretai yra ne tiek darbo pasidalijimo priežastis, kiek jo pasekmė. Skirtumas tarp mažiausiai panašių asmenų atsiranda ne tiek dėl prigimties, kiek dėl įpročių, papročių ir išsilavinimo.
Yra sakoma, kad visi žmonės gimsta lygūs, tačiau su metais jie įtraukiami į labai skirtingas veiklos rūšis ir tuomet jų sugebėjimų skirtumai ima ryškėti ir laipsniškai didėti. Jeigu visuomenėje nebūtų vykdomi tiesioginiai arba prekių mainai, tuomet kiekvienas žmogus turėtų pats sau parūpinti ar pasigaminti kiekvieną būtiną ar patogumus teikiantį dalyką ar daiktą, kurio stokoja. Visi turėtų nudirbti tuos pačius darbus ir atlikti tas pačias prievoles, nebeliktų didesnės sugebėjimų įvairovės.
Kuo matuojama prekių kaina?
Priklausomai nuo to, kiek žmogus įstengia naudotis gyvenimui būtinais reikmenimis, patogumais ir pramogomis (kiek galės nusipirkti), lemia jo finansinę padėtį visuomenėje – turtingas ar vargšas. A. Smithas sako: „Todėl kurios nors prekės vertė žmogui, kuris neketina jos naudoti ar vartoti, bet rengiasi išmainyti ją į kitas prekes, yra lygi tam darbo kiekiui, kurį toji prekė leidžia jam nusipirkti arba juo disponuoti.“ Taigi, visų prekių tikrasis mainomosios vertės matas yra darbas.
Prekių natūralioji ir rinkos kaina
A. Smithas teigia, kad visuomenėje egzistuoja vidutinė tiek darbo užmokesčio, tiek pelno norma. Ši norma nusistovi natūraliai, priklausomai, iš dalies nuo bendrų tos visuomenės aplinkybių – turtingumo ar skurdo, gerėjančių, stabilių ar blogėjančių sąlygų ir savitos kiekvienos veiklos prigimties.
Prekių rinkos kaina nusistovi pagal santykį tarp faktiškai į rinką pristatyto kiekio ir paklausos, reiškiamos tų žmonių, kurie pasirengę mokėti prekės natūraliąją kainą.
Į rinką pateiktų prekių kiekis yra mažesnis už veiksmingąją paklausą. Kai kurie pirkėjai užuot negavę prekių visiškai, bus pasiruošę mokėti daugiau. Tarp jų atsiras konkurencija ir rinkos kaina daugiau ar mažiau pakils virš natūraliosios kainos. Besivaržančiųjų pirkėjų konkurencijos mastas priklausys nuo to, ar jiems labai, ar nelabai svarbu tą prekę įsigyti.
Į rinką pateiktų prekių kiekis viršija veiksmingąją paklausą. Dalis tų prekių bus parduota tiems asmenims, kurie pasirengę mokėti mažiau, tai sumažins visų tų prekių kainą. Rinkos kaina nukris daugiau ar mažiau žemiau natūraliosios kainos priklausomai nuo to, didesnę ar mažesnę pardavėjų konkurenciją sukels perviršio mastas, arba nuo to, daugiau ar mažiau jiems svarbu atsikratyti tos prekės.
Į rinką pateiktas prekių kiekis yra būtent toks, kokio reikia veiksmingajai paklausai patenkinti. Rinkos kaina natūraliai tampa arba visiškai tokia pati, arba labai artima natūraliajai kainai. Tada visą turimą kiekį galima parduoti už tą kainą ir negalima parduoti už didesnę. Skirtingų prekiautojų konkurencija priverčia juos visus pripažinti tokią kainą, bet neverčia sutikti su mažesne.
Visi tie, kurie pateikia į rinką kurias nors prekes, yra suinteresuoti, kad tas kiekis niekada neviršytų veiksmingosios paklausos, o visi kiti žmonės yra suinteresuoti, kad tas kiekis niekada nebūtų mažesnis už tą paklausą. Į rinką pateiktų prekių kiekis natūraliai prisitaiko prie veiksmingosios paklausos.
Darbo užmokestis
Prieš pradedant darbo santykius dvi šalys sutaria dėl atlyginimo, kuris yra įtvirtinamas sudaromoje darbo sutartyje. Šalių interesai nieku gyvu nėra tokie patys – darbininkai nori gauti kiek galima daugiau, darbdaviai – mokėti kiek galima mažiau.
A. Smitho knygoje „Tautų turtas“ rašo: „Šeimininkai visur ir visada sudaro nebylią, tačiau pastovią ir vieningą sąjungą, kurios tikslas – nekelti darbo užmokesčio virš esamos jo normos. Pažeisti šią sąjungą visur yra itin smerktinas veiksmas, pelnantis šeimininkui kaimynų ir kitų šeimininkų panieką. Iš tiesų retai girdime apie tokią sąjungą, kadangi ji yra įprastas ir, galima sakyti, natūralus dalykas, apie kurį niekas niekada negirdi. Šeimininkai taip pat kartais specialiai susitaria sumažinti darbo užmokestį netgi žemiau natūralios normos. Tai visada daroma visiškai tyliai ir paslapčiomis iki pat vykdymo momento, ir kai darbininkai nesipriešindami susitaiko su tuo, kaip kartais jie elgiasi, nors ir žiauriai nukenčia, jų kiti žmonės niekada neišgirsta.“
Didėjančio tautos turto pasekmė
Smithas teigia, kad žmogus visada turi gyventi iš savo darbo, ir jo darbo užmokesčio turi pakakti išgyventi, patenkinti būtiniausiems poreikiams. Užmokestis dažniausiai turi būti net šiek tiek didesnis, antraip žmogus neįstengtų išlaikyti šeimos.
Kai kurioje nors šalyje kokios nors srities darbuotojų paklausa didėja ir kasmet jų poreikis tik auga, tuomet dėl darbo rankų stygiaus atsiranda konkurencija tarp darbdavių, to rezultatas yra darbo užmokesčio didėjimas. Darbo užmokesčio kilimą sukelia ne esamas nacionalinio turto didumas, bet jo nenutrūkstamas didėjimas. Todėl didžiausias darbo užmokestis yra ne turtingiausiose, bet labiausiai klestinčiose šalyse, tai yra tose, kurios turtėja sparčiausiai. Pats svarbiausias bet kurios šalies klestėjimo ženklas yra jos gyventojų skaičiaus didėjimas.
Dosnus atlyginimas už darbą yra tiek natūrali didėjančio tautos turto pasekmė, tiek jo požymis. Kita vertus, skurdus darbo varguolių egzistavimas yra natūralus požymis, kad reikalai nejuda.
Dosnus atlyginimas yra paskata dirbti
„Skatindamas gyventojų skaičiaus didėjimą, dosnus atlyginimas už darbą lygiai taip pat skatina paprastų žmonių darbštumą. Darbo užmokestis yra paskatinimas už darbštumą, kuris, kaip bet kuri žmogiškoji savybė, sustiprėja proporcingai gaunamoms paskatoms.“ – rašė A. Smithas.
Nors darbo užmokestis ir šiais laikais išliko pagrindine atlygio forma, tačiau ne vienintele. Didelę paskatą dirbti suteikia kitos arba papildomos naudos – sveikatos draudimas, naujas telefonas ir jo išlaidų finansavimas, papildomi laisvadieniai, nuotolinis darbas, pakvietimai į įvairius renginius, sporto klubo abonementas, transporto priemonės degalų sąnaudų finansavimas ir t. t.