Kas yra aplinkos mokykla?
Aplinka yra jėgų visuma arba abstrakčių dimensijų rinkinys, kuris veikia organizaciją. Aplinkos mokyklos idėjos:
1. Aplinka yra pagrindinis organizacijos strategijos kūrimo proceso veikėjas.
2. Organizacija turi reaguoti į aplinką arba būti pašalinta.
3. Lyderystė tampa pasyviu elementu stebint aplinką ir užtikrinant tinkamą organizacijos prisitaikymą.
4. Organizacijos susiburia į atskiras nišas, kad išliktų, kuomet trūksta išteklių arba sąlygos yra pernelyg priešiškos.
Aplinkos mokyklos šaknys glūdi nenumatytų atvejų teorijoje, kuri atsirado priešinantis užtikrintiems klasikinio valdymo teiginiams, kad organizacijai valdyti egzistuoja „stebuklingas receptas“, t. y. vienas kažkoks geriausias būdas. Nenumatytų situacijų teoretikai teigia, kad viskas priklauso nuo organizacijos dydžio, technologijų, stabilumo, konkurencijos ir t. t. Atsirado supratimas, kad skirtingos aplinkybės lemia skirtingą elgesį. Buvo pradėta nustatinėti aplinkos matmenis, atsakingus už skirtumus, kuriuos stebime organizacijose. Kanados mokslininkas Henry Mintzberg savo knygoje „Strategy Safari“ nagrinėjo verslo strateginio valdymo temas. Jis išskyrė keturias pagrindines aplinkos matmenų grupes:
1. Pastovumas. Organizacijos aplinka gali kisti nuo stabilios iki dinamiškos.
2. Kompleksiškumas. Organizacijos aplinka gali kisti nuo paprastos iki sudėtingos.
3. Įvairovė. Organizacijos rinkos gali kisti nuo vientisos iki įvairios.
4. Priešiškumas. Organizacijos aplinka gali kisti nuo dosnios iki priešiškos.
Kliūtys atlikti strateginius pokyčius organizacijose
Populiacijos ekologijos teoretikai Michael T. Hannan ir John H. Freeman abejojo, kad pagrindines pasaulio organizacijų savybes formuoja žinios ar prisitaikymas. Jie tvirtino, kad dauguma pokyčių organizacijose yra paviršutiniški, nes organizacijų pagrindinė struktūra ir veiklos pobūdis suformuojamas po jos įkūrimo, todėl vėliau sunku padaryti strateginius sprendimus. Kliūtis atlikti strateginius pokyčius išskyrė į dvi grupes – vidines ir išorines.
1. Vidinės:
· Nenumatytos išlaidos – investicijos į įrangą ir specializuotą personalą.
· Saugumas – duomenų saugumas, informacijos gavimo apribojimai.
· Priešinimasis reorganizavimui.
2. Išorinės:
· Teisinės ir fiskalinės patekimo į rinkas ir pasitraukimo iš jų kliūtys.
· Išorės informacijos prieinamumo ir įgijimo apribojimai.
· Nusistovėjusios teisėtumo formos, skatinančios pasipriešinimą pokyčiams.
· Kolektyvinio racionalumo problema – organizacijos varžo viena kitą nustatytais elgesio modeliais.
Kokie yra aplinkos ištekliai ir kodėl organizacijos turi prisitaikyti?
Organizacijos, kurios tampa nesuderinamos su aplinka, ilgainiui pakeičiamos konkurencingesnėmis naujomis organizacijomis, geriau pritaikytomis išorės poreikiams. Organizacijos išlikimas grindžiamas aplinkos atranka. Organizacijos atsiradimas įgyvendinant naujoves lemia įvairovę populiacijoje. Naujovė suteikia organizacijai pranašumą, tačiau išlikimas priklauso nuo jos sugebėjimo įsigyti pakankamą išteklių tiekimą. Tuomet prasideda kova dėl išteklių, kurie išstumia mažiau tinkamas organizacijas (konkurencija).
Institucinė teorija teigia, kad aplinką sudaro ekonominiai ištekliai, kurie yra įprasti ir apčiuopiami – pinigai, žemė, technika ir simboliniai ištekliai – reputacija, lyderiai ir prestižas, atsirandantis dėl glaudaus ryšio su galingomis ir žinomomis organizacijomis. Institucinės teorijos strategija remiasi paieškos būdais, kaip įsigyti ekonominių išteklių ir paversti juos simboliniais bei atvirkščiai.
Aplinka susideda iš pagrindinių tiekėjų, vartotojų, reguliavimo ir kitų valstybės įmonių ir, žinoma, konkurentų sąveikos. Laikui bėgant tai sukuria vis sudėtingesnį ir galingesnį normų rinkinį, dominuojantį praktikoje. Siekdama sėkmės, organizacija turi atitikti ir įsisavinti šias normas. Tai verčia organizacijas toje pačioje aplinkoje laikui bėgant priimti panašias struktūras ir praktiką.
Izomorfizmo tipai
Institucinis izomorfizmas yra laipsniška konvergencija (suartėjimas) per imitaciją. Institucinė teorija išskiria tris izomorfizmo tipus:
· Priverstinis izomorfizmas atsiranda dėl spaudimo atlikti kažką vadovaujantis standartais, reglamentais ir pan. Pavyzdžiui, tam tikros organizacijos privalo laikytis griežtų saugumo taisyklių, o tai lemia tam tikrą struktūrų ir strategijų vienodumą.
· Mimetiškas izomorfizmas atsiranda dėl kopijavimo ir mėgdžiojimo. Organizacijos dažnai kopijuoja sėkmingų konkurentų požiūrį, savaime suprantama, todėl, kad tai sieja su sėkme, bet ir todėl, kad nori įtikinti kitus, kad ir jie yra geriausios praktikos pavyzdžiai.
· Normatyvinis izomorfizmas atsiranda dėl stiprios profesinės kompetencijos įtakos. Šiuolaikinėse organizacijose dažnai dominuoja ekspertai, kurie priima savo bendras profesines normas priimant sprendimus. Didėja organizacijų vienodumas (išstumiami neformalūs ir išskirtiniai verslo būdai).
Vadybos srities mokslininkė Christine Oliver teigia, kad organizacijos patiria spaudimą vykdyti įvairius strateginius sprendimus ir įvardina penkis galimus jų veikimo scenarijus – sutikimą, kompromisą, vengimą, niekinimą ir manipuliavimą.
Aplinkos mokyklos kritika
Didžiausias nenumatytų atvejų teorijos trūkumas strateginio valdymo tikslais yra tas, kad jos aplinkos matmenys dažnai yra abstraktūs – neaiškūs ir apibendrinti. Strategija yra susijusi su konkrečių pozicijų pasirinkimu. Realybėje nerasime organizacijos, kurios neveiktų aplinka – pastovi, kompleksiška, įvairi ir priešiška. Tokių dalykų gali būti periodiškai, vienoje ar kitoje rinkoje, atsižvelgiant į tam tikrą technologiją ar kliento pageidavimus. Neprotinga valdyti strategiją tokiais apibendrintais lygiais. Strategams reikia išsamių aprašymų, niuansuotų – laiko, taikymo ir konteksto atžvilgiu. Strateginiam valdymui naudingesnis gausus aplinkos tipų aprašymas, kuriame išsamiai aprašoma, ką konkrečios organizacijos patiria tam tikru istorijos periodu. Organizacijos neturi realaus strateginio pasirinkimo, nes yra kažkoks aplinkos imperatyvas – buvo kritikuojama dėl daugelio priežasčių. Kilo klausimai:
· Kaip yra, kad dvi organizacijos gali sėkmingai veikti panašioje aplinkoje su labai skirtingomis strategijomis?
· Ar aplinka pasirenka organizacijas, ar organizacijos „įgalina“ aplinką?
· Ar aplinka iš viso „egzistuoja“, ar tai tik žmonių suvokimas – socialinės konstrukcijos?
· Galiausiai, ar tikrai galima pasakyti, kad bet kuris gyvas organizmas neturi pasirinkimo?
Kolumbijos mokslininkas Jerald Hage teigia, kad organizacijos pasirenka savo suvaržymus ir taip suvaržo savo pasirinkimą. Kanados mokslininkas William D. Taylor ištyrė priešišką aplinką ir nustatė, kad organizacijų vidinė kultūra buvo pagrindinis prisitaikymo veiksnys.
Ką daro sėkmingai dirbantys strategai?
Strateginis valdymas yra jaudinanti sritis, tiek praktikai, tiek teoretikai nuolat susiduria su netikėtumų pilnu pasauliu, kuriame puoselėjami vaizduotės veiksmai. Sėkmingai dirbantys strategai ir tyrėjai gilinasi į detales, dėmesys skiriamas strateginiam pasirinkimui:
· Kaip jį rasti ir kur jį rasti?
· Kaip sukurti jį, kai negalima jo rasti?
· Kaip jį išnaudoti?