Spaudimas kurti pramoninę strategiją vėl prasidėjo praeitais metais, kai didžiausia ES antimonopolinių įstatymų entuziastė Margrethe Vestager išmintingai sustabdė dviejų gamybos milžinių, Prancūzijos „Alstom SA“ ir Vokietijos „Siemens AG“ susijungimą, nes bendra jų galia rinkoje būtų pakenkusi klientams. Kaip ir buvo galima nuspėti, „nacionalinėmis čempionėmis“ laikomas įmones tradiciškai labai sauganti Prancūzija ėmė skųstis.
Tačiau šiuo atveju pasiskundė ir Vokietija, kuri paprastai palaiko griežtus konkurencinius įstatymus ir stengiasi vengti valstybės įsikišimo. Vokietija nuomonę pakeitė baimindamasi Kinijos konkurencijos. Europai nepalaikyti savo žemyno „čempionių“ būtų naivu, pareiškė kanclerė Angela Merkel.
Šis susižavėjimas Europos čempionėmis – tai netinkamos logikos rezultatas. Saugoti Europos čempiones eurokratų žargonu reiškia leisti vyriausybės atstovams Briuselyje arba valstybių sostinėse tam tikras įmones arba technologijas paskelbti „strategiškai svarbiomis“. Tačiau dalindami tokias dovanas biurokratai daro lengvai nuspėjamas klaidas.
Visų pirma, jie painioja dydį su galia, tačiau iš tiesų didžiausią galimybę tapti konkurencingomis visame pasaulyje dažniausiai turi mažos ir nežinomos specializuotos įmonės, kaip, pavyzdžiui, tiksliai „paslėptomis čempionėmis“ vadinamos mažos ir vidutinės Vokietijos įmonės. Antra, jie mano, kad geba geriau už privačius investuotojus nuspėti, kurios įmonės ir technologijos taps stipriausiomis. Tačiau jie klysta. Rinka dažniausiai geriau pastebi nugalėtojus ir visada geriau pastebi pralaimėtojus bei suskumba atsiimti pinigus iš žlungančių įmonių, kurias politikai nori išsaugoti teikdami joms nuolatinę paramą.
Dėl to vadinamosios „čempionės“ paprasčiausiai tampa lobistinėmis organizacijomis, reikalaujančiomis privilegijų mokesčių mokėtojų, mažesnių konkurenčių ir klientų sąskaita. Ši problema itin didelė Kinijoje – iš dalies dėl to valstybės valdomos įmonės ten nesuklestėjo labiau. Ironiška, tačiau panikuoti Europai reikėtų tik tuo atveju, jei Kinija savo pramoninės politikos kada nors atsisakytų.
Šie dėsniai tinka ne tik įmonėms, bet ir technologijoms. Briuselis iškėlė pagirtiną tikslą sumažinti išmetamo anglies dioksido kiekį iki nulio, tačiau vis suklysta ir prisiima kapitalo paskirstytojo, o ne reguliuotojo vaidmenį. Pavyzdžiui, ES ką tik nusprendė milijardus mokesčių mokėtojų lėšų sudėti į fondą, kuriame taip pat bus lėšos iš BMW AG, BASF SE „Fortum Oyj“ ir kitų įmonių, kad padėtų joms kurti ličio jonų baterijas automobiliams. Jei tokia investicija gera, kodėl negalima jos padaryti naudojant vien privatų kapitalą? O jei bloga, kam išvis jos imtis? Ir kaip Briuselis nusprendė, kad ličio jonų baterijos labiau „strategiškai svarbios“, negu, pavyzdžiui, kuro elementai ar dar kitos technologijos?
ES po kojomis turėtų tvirtesnį pagrindą, jei paprasčiausiai remtų svarbiausius mokslinius tyrimus. Šioje srityje rinkai dažnai nepasiseka, nes mokslininkams nepavyksta gauti fondų atradimams, galintiems pasitarnauti ne tik pavienėms įmonėms, bet ir visai pramonės šakai. Kaip iš JAV Gynybos departamento projekto kažkada atsirado internetas, taip ateities ekologiškos technologijos ar dirbtinis intelektas gali atsirasti iš dalinai ES finansuojamų laboratorijų. Tačiau ką tirti, turi nuspręsti patys mokslininkai.
Vis dėlto pati geriausia pramonės politika būtų paprasčiausiai sutelkti visą ES energiją užbaigti pradėtus, bet nebaigtus projektus. Pirmasis – tai vadinamoji bendroji rinka, o antrasis – sulėtėjusi skirtingų ES kapitalo rinkų integracija. JAV ir Kinija savo įmonėms gali duoti galimybę plėstis didžiulėse vidinėse rinkose, be to, JAV tam dar ir teikia didelius ir likvidžius kapitalo kiekius. O ES to nedaro.
ES turi bendrąją rinką įvairiausioms prekėms – nuo dantų pastos iki MRT aparatų. Tačiau ne paslaugoms – tai aišku vien pasikalbėjus su į Vokietiją norinčiu persikelti belgų vaistininku arba Italijoje norinčiu praktikuoti danų teisininku. Įsivaizduokite, kaip puikiai galėtų veikti telefonai, jei operatoriai konkuruotų visoje ES. Be to, bendra paslaugų rinka būtina norint vystyti finansų technologijas ir 5G tinklą, o šie labai svarbūs vadinamajam „daiktų internetui“ ir dirbtiniam intelektui.
Ne mažiau svarbi ir tikra kapitalų rinkų sąjunga. Kadangi JAV turi gerai išsivysčiusias finansų rinkas, tiek ką tik susikūrusios, tiek jau milžinėmis tapusios jos įmonės turi lengvą prieigą prie pigaus kapitalo. Tuo tarpu ES (tačiau ne Jungtinės Karalystės) įmonės lėšų dažniausiai gauna iš bankų, o ne rizikos kapitalo, obligacijų ar kapitalo rinkų. Pinigų yra, tačiau jie padalinti daugybėje šalių, todėl kapitalo kaina ir sunkumai, kylantys norint jo gauti – nereikalingai dideli. Tarpvalstybiniai kapitalo srautai ES nuo 2008 m. krizės beveik nekito.
Taigi Briuseliui reikėtų imtis ilgo ir nuobodaus darbų sąrašo – nuo užduoties suvienodinti 27 skirtingus nemokumo ir bankroto kodus (tai būtina norint sukurti bendrąją obligacijų rinką) iki užduoties įvesti naujus reglamentus gyvybės draudėjams, kad jie galėtų investuoti visoje ES. Taip Europos įmonės galės pasinaudoti prieinamu finansavimu ir kurti bei vystyti viską, ko reikia norint tapti pasaulinėmis čempionėmis.
ES gerokai supurtyti turėtų „Brexit“. Jungtinė Karalystė paprastai užkirsdavo kelią prasčiausioms Europos pramonės politikos idėjoms (kurias dažniausiai sugalvoja Prancūzija). Be to, ji buvo vienintelė ES šalis, turinti puikią kapitalo rinką. Kaip neprarasti konkurencingumo, likusios 27 narės dabar turės sugalvoti pačios. Bandant tai padaryti joms nederėtų išmainyti laiko patikrintų liberalių principų į negrabų ekonominį nacionalizmą. Europa negali pralenkti Kinijos pati tapdama Kinija.