Antrojo pasaulinio karo metais, 1944 m. Juozas Kazickas laivu kartu su kitais emigrantais pasiekė Amerikos krantus. Jo kišenėje tebuvo dešimt dolerių, kuriuos laive jis išlošė žaisdamas kortomis. Šioje svetimoje šalyje lietuvis neturėjo nei artimų draugų, nei giminių, tačiau šalia stovėjo jo žmona ir dukrelė, kurios suteikė jam ryžto ir tikėjimo kurti naują gyvenimą karo nenusiaubtoje valstybėje.
Juozas sugebėjo ne tik pasirūpinti savo šeima, tačiau ir prisidėjo prie Lietuvos populiarinimo, lietuvybės išlaikymo, o 1990 metais Lietuvai tik atgavus nepriklausomybę, J. Kazicko pažinčių dėka, buvo suorganizuoti pirmieji Kazimeros Prunskienės susitikimai su Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu George Bush‘u bei Anglijos, Vokietijos ir Prancūzijos valstybių vadovais.
J.P. Kazickas tais pačiais 1990 metais patraukė užsienio žiniasklaidos dėmesį. Iš Lietuvos premjerės interviu ėmė didžiosios JAV televizijos stotys, įtakingiausi laikraščiai „The New York Times“, „The Washington Post“, „The Wall Street Journal“.
Kitas įdomus faktas, jog verslininko ir filantropo J. Kazicko pritarimo ir globos yra kažkada prašęs ne kas kitas, o dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Juozas jam atrodė kaip puikus pavyzdys ir verslininko autoritetas.
Taigi, kas toks buvo daktaras Juozas Petras Kazickas? Žemiau aprašyta jo pilna gyvenimo istorija, kupina karčių išgyvenimų ir nuostabiausių patyrimų iš kurių visi rasime ko pasimokyti.
Dramatiška vaikystė Rusijoje ir Lietuvoje
Didžiąją savo gyvenimo dalį Juozas Kazickas praleido JAV, tačiau iš tiesų jo gyvenimas prasidėjo ne Amerikoje ir net ne Lietuvoje, o Rusijoje. Jo seneliai buvo 1863 metų tremtiniai, kurie per sukilimą buvo ištremti į Rusijos kaimą pavadinimu Čiornaja Podina. Tiesa, tuo metu kaimas net neegzistavo. Tremtiniai žiemos glūdumoje buvo paleisti tiesiog laukuose, kuriuose nieko nebuvo. Pirmąją naktį žmonės nakvojo glausdamiesi vienas prie kito, sniege išsikasę duobes. Čiornaja Padina reiškia „juodoji įduba“. „Tai mūsų likimo juodoji duobė“, – sakydavo žmonės. Pirmąją žiemą atlaikė tik stipriausieji, dauguma žmonių mirė iš šalčio ir bado.
Juozo seneliai buvo stiprios sveikatos, tad išgyvenę kartu su kitais lietuviais per pirmuosius tremties metus sugebėjo pasistatyti namus, užsiauginti derlių ir įsikurti naujoje vietoje.
J. Kazickas gimė 1918 metais Rusijos pilietinio karo metu. Jis turėjo seserį Viktoriją, kuri buvo dešimt metų už jį vyresnė.Po poros metų,1921-aisiais Rusiją ištiko badas. „Kaip vėliau pasakodavęs tėvas, maistui naudota net batų oda, kuri esą būdavo smulkiai supjaustoma ir išverdama. Pas mus, Čiornaja Padinoje, taip pat išnyko šunys, katės – juos išgaudė būriais į mūsų kaimą atklystantys išbadėję žmonės“, – rašė Kazickas savo prisiminimų knygoje „Vilties kelias“.
Juozo šeimoje tvyrojo didelė pagarba ir meilė tėvams. Kas vakarą, eidami gulti, vaikai pabučiuodavo tėvui ranką, o mamai skruostą. Juos motina taip pat palydėdavo miegui bučiniu, o tėvas paglostydavo galvą. Tėvai buvo didieji jaunuolio įkvepėjai ir herojai.
Juozas visą gyvenimą, net ir tuomet, kai pats turėjo mažai, nepamiršdavo padėti aplinkiniams. Galimai jis tai perėmė iš savo tėvų. Jis taip niekados ir nepamiršo, kuomet jo mama tyliai atiduodavo paskutinę duonos riekę elgetai.
1922 metais Kazickai nutarė bėgti iš Rusijos ir grįžti į savo tėvų žemę – Lietuvą. Jie apsigyveno Vilkaviškio apskrityje, Vailiuškų kaime. Nelengva buvo priprasti prie visiško skurdo. Lietuvoje jauna šeima neturėjo nieko, o Čiornaja Padina kaime jie jau buvo užgyvenę šiokį tokį turtą. Visiems kurį laiko teko miegoti ant aslos, jie neturėjo net lovų. Šeimai vėl teko kurtis iš pradžių.
Vėliau Kazickai persikėlė į Pasvalio rajoną. Juozo tėvai buvo baigę vos kelias klases, todėl vaikams norėjo suteikti geresnį išsilavinimą. J. P. Kazickas nuo 11 metų gyveno atskirai, nes buvo nusiųstas mokytis į gimnaziją.
Juozas baigė gimnaziją aukštais įvertinimais ir nutarė įstoti į Kauno karo mokyklą. Ten jam taip puikiai sekėsi, jog vadovybė pasiūlė iš karto po aspirantų kursų rekomenduoti jį į nuolatinę karinę tarnybą, suteikiant kadrinio leitenanto laipsnį. Vaikinui nebūtų reikėję nė baigti privalomų trejų metų karinių mokslų. „Man labai norėjosi mokytis universitete, įgyti aukštąjį išsilavinimą,“ – teigė Juozas. Jo mąstymui turėjo įtakos iš vaikystės į sąmonę įsismelkę tėvų pamokymai, kaip svarbu šviestis. Universitetas jam atrodė visų mokslo siekių viršūnė.
Apsisprendęs, jog nori stotį į universitetą, vaikinas pateikė prašymą į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto ekonomikos specialybę ir 1937 metais tapo studentu.
Vis dėlto ramus jo gyvenimas ilgai nesitęsė. Prabėgus porai studijų universitete metų, 1939-ųjų rugsėjo 1-ąją, kilo Antrasis pasaulinis karas. Juozo studijos buvo perkeltos į Vilniaus universitetą.
Sovietams užėmus Lietuvą visi labai bijojo ir tyliai būrėsi į mažas grupeles, iš kurių susidarė pogrindžio organizacinė struktūra. Juozas, žinoma, su savo draugais taip pat jai priklausė ir aktyviai dalyvavo siekiant atgauti Lietuvos nepriklausomybę.
Juozas sutinka savo gyvenimo meilę Aleksandrą
Mokydamasis universitete Juozas turėjo merginą, tačiau jo akį jau nuo mokyklos laikų traukė jo bendrakurse tapusi juodų ilgų plaukų ir linksmų akių mergina AleksandraKalvenaitė.
1940-aisiais metais per vieną paskaitą Juozas pakalbino priešais save sėdinčią merginą. Jo akį patraukė studentės kepuraitė. „Priešais mane sėdėjo mergaitė, dėvinti megztą vilnonę kepuraitę. Persisveriu per suolą ir sakau: „Panele, jūsų kepuraitė labai daili.“ Ji atsisuka – pasirodo, tai ta juodaplaukė iš Panevėžio – ir atšauna: „Kepuraitė kaip kepuraitė, o ką pasakysi apie mergaitę?“ „Žinoma, – puolu aiškintis aš, – mergaitė dar dailesnė.“
Juozui tai buvo puiki proga pratęsti pokalbį ir pagaliau artimiau susipažinti su savo simpatija. Pora po paskaitos kartu pasivaikščiojo ir pavakarieniavo. Po šio susitikimo jie negalėjo vienas kito pamiršti. Tačiau abu jaunuoliai tuo metu jau turėjo antrąsias puses. Vis dėlto netrukus Juozas savo atkaklumu, mandagumu ir išprusimu laimėjo Aleksandros širdį ir neužilgo, 1941-ųjų rugpjūčio 15 dieną per Žolines pora susituokė Švento Mikalojaus bažnyčioje.
„Vestuvių, žinoma, negalėjome švęsti triukšmingai. Vyko karas, – rašė Juozas savo prisiminimų knygoje „Vilties kelias“. – Pokylį surengėme sesers Viktorijos bute. Ji ir valgius skaniai pagamino, nors geresnio maisto jau būdavo sunku gauti. Nuo devynių vakaro prasidėdavo komendanto valanda, reikėdavo užtemdyti langus ir buvo draudžiama vaikščioti gatvėmis. Tad prietemoje su svečiais išsėdėjome iki ryto.“
Jaunavedžiai niūriu gyvenimo periodu atrado savo laimę. Jie dar nežinojo, jog kartu nugyvens ilgus 70 metų. Aleksandra, anksti netekusi tėvų, staiga atsidūrė tarsi kitame pasaulyje. Jai atrodė, nėranieko, ko nesugebėtų Juozas. Šeimos rūpesčius jis tvirtai suėmė į savo rankas. Prasidėjo laimingas vedybinis gyvenimas.
Pabėgimas iš Lietuvos
Lietuvai karo metai buvo sudėtingi. Rusus netrukus pakeitė dar žiauresni okupantai – vokiečiai. Juozas vos spėjo baigti universitetą, kuomet šis dėl sunkėjančių karo sąlygų, kartu su visais šalies universitetais buvo uždarytas.
1942-ųjų birželio mėnesį, apgynęs diplominį darbą apie prievartinę Lietuvos žemės ūkio sovietizaciją, Juozas tapo diplomuotu ekonomistu. Kartu su juo universitetą baigė ir Aleksandra.
Vis sunkėjant gyvenimui, Juozo šeimą nudžiugino didelis įvykis: 1943 metų vasario 18-ąją Švento Jokūbo ligoninėje gimė Aleksandro ir Juozo pirmagimė – dukra Jūratė. Jaunai šeimai buvo kiek neramu dėl dukros saugumo, juk ji gimė per patį karo įkarštį. Apsvarstę šeimos ateitį, Juozas ir Aleksandra nusprendė, jog jiems saugiausia būtų bėgti iš Lietuvos ir kurį laiką pagyventi svetur. Kadangi Juozas dirbo savivaldybėje ir turėjo gerą darbą Vokiečių okupuotoje Lietuvoje, jis žinojo, jog tik rusams užėmus tėvynę, nei jo, nei jo šeimos nebūtų pasigailėta, jie visi greičiausiai būtų sušaudyti.
Juozo giminė ir keletas kitų šeimų papjovę kiaulę, veršiuką ir pasiėmę kartu vieną karvę, susėdo į tris vežimus. 1944 metų liepos 18 dieną jie paliko gimtinę. „Kai atsigręžęs atgalios akimis lydėjau tolstančius Lietuvos laukus, man nė nešmėkštelėjo mintis, kad tėvynę vėl išvysiu tik po trisdešimt penkerių metų,“ – teigė J.P. Kazickas.
Visa Juozo giminė keliavo link Vokietijos. Kazickas su savo šeima karo metais kraustėsi ir bėgo iš vienos vietos į kitą. Jie pakeitė ne vieną gyvenamąją vietą. Visa laimė, jog nepaisant visų karo baisybių Juozas su žmona Aleksandra ir dukrele Jūrate sugebėjo išlikti kartu gyvi ir sveiki.
Kartą, bėgant iš vieno Vokietijos miesto į kitą, Juozo šeima turėjo įsėsti į traukinį, kuris važiavo į Viurchburgo miestą. Traukinių stotis buvo pergrūsta išsigandusių žmonių. Visi siekė įlipti į vienintelį traukinį, kuris turėjo išgelbėti juos nuo tuoj užbombarduojamo miesto. Jiems pavyko išsigelbėti tik kelių geradarių vokiečių karių dėka.
Išsigandusi Aleksandra su mažąja Jūrate stovėjo prie pat traukinio, laukdama pareinančio Juozo, kai staiga kareivis pro langą pašaukė:„Duok mergytę ir pati lipk pro langą pas mus į traukinį!“.
Aleksandra net nesusimąstydama pakėlė Jūratę. Tai tikriausiai išgelbėjo jų gyvybes. „Kareivis įtraukė į vagoną visiškai tylinčią mano mergaitę, o mane tuo metu tiesiog paralyžiavo baimė: kas bus, jeigu traukinys dabar pajudės? Sustingusi buvau gal tik akimirką. Pamačiau ištiestą kito kareivio ranką. Čiumpu ją. Kita ranka nusitveriu už vagono lango atbrailos ir, kai pečiais persisveriu per ją, mane sugriebia jau keli kareiviai ir žaibiškai įkelia į traukinį,“ – rašė Aleksandra savo dienoraštyje.
Paskui juos į traukinį įlipo ir Juozas. Šeima sėkmingai nuvažiavo iki Viurcburgo. Ten įsikūrė pabėgėlių stovykloje. Tačiau gyvenimo sąlygos buvo prastos. „Mus ištiko kone šokas pamačius, kur turėsime gyventi. Tai buvo milžiniškos, gerokai apgriautos vokiečių kareivinės,“ – teigė Juozas, prisimindamas vietovę, kurioje teko apsigyventi jo šeimai.
Vis dėlto vos amerikiečių vadovybė sužinojo, jog J. Kazickas kalba angliškai, šiek tiek vokiškai, lenkiškai ir rusiškai, jam iškart buvo pasiūlytas vertėjo darbas. Pasirodo, Juozas tuo metu dar menkai kalbėjo angliškai. Namo jis grįždavo visiškai išsekęs.Negana to, jis turėjo vertėjauti komendantui, kuris buvo kilęs iš Teksaso. Majoras angliškus žodžius tardavo su tokiu Teksaso akcentu, kad dažnai Kazickas visiškai nieko nesuprasdavo, tačiau negalėjo to prisipažinti – labai bijojo prarasti darbą. Vis dėlto po poros mėnesių Juozas pramoko anglų kalbą ir jam sekėsi vis geriau ir geriau. Dėka jo naujojo darbo, šeima gavo tam tikras privilegijas: geresnį maistą ir atskirą butą.
Naujas gyvenimo etapas Amerikoje
1946 metais Kazickų gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Juozas sugebėjo įstoti į dar vieną universitetą. Tik šis universitetas buvo ne kur kitur, o už Atlanto.
Jis troško grįžti į Lietuvą, tačiau žinojo, kad ten rusai būtų pasitikę jį kaip išdaviką. Sužinojęs, jog Amerikoje yra lengvai išduodamos vizos visiems, kurie įstoja mokytis į universitetus, Juozas pradėjo domėtis geriausiais ir brangiausiais universitetais. Vienas jo bičiulis patarė jam stoti į paprastesnes mokslo įstaigas, tačiau vyras šventai tikėjo, jog didžiausia tikimybė, jog jo studijas sutiks finansuoti ne vidutinio lygio universitetai, o tie, kurie yra patys turtingiausi. „Geriau iš karto siekti aukštesnio tikslo, nes dažnai menkesniam sumanymui vis viena prireikia tiek pat pastangų kaip ir didžiam,“ – tokiu gyvenimo moto Juozas vadovavosi visą savo gyvenimą.
Visų nuostabai protingąjį lietuvaitį sutiko priimti visi dešimt universitetų, į kurias jis siuntė paraiškas. J. Kazickas pasirinko Yale‘io universitetą.
Su skaudančia širdimi, jog tenka trauktis dar toliau nuo Lietuvos Juozas su šeima 1947-ųjų vasario 2 dieną Brėmerhafeno uoste sėdo į JAV laivą „Erny Pyle“. Kiek ilgiau nei po dviejų savaičių laivas pasiekė Niujorko krantus. Kazickai Amerikoje neturėjo jokių giminių ir nežinojo nei kur, nei kaip pragyvens pusmetį iki Yale’io universiteto studijų pradžios. Tačiau jų nuostabai prie laivo stovėjo grupelė žmonių. Rankose jie laikė užrašą: „Sveiki atvykę lietuviai“. Tai buvo Niujorke dirbantys Lietuvos konsulo darbuotojai. Jie davė Juozui šiek tiek pinigėlių ir padėjo surasti, kur gyventi.
Aleksandrai pavyko gauti darbą siuvykloje, ir nors pinigai buvo labai maži, šeima džiaugėsi, jog gauna pajamų.
Juozui taip pat pavyko gauti darbą – Lietuvių katalikų apdraudos bendrovėje jis įsidarbino draudimo agentu. Vyrui taip gerai sekėsi, jog netrukus jis priėmė porą padėjėjų. Po pusmečio Kazickas tapo draudimo agentų vadovu ir jam jau padėjo net šeši darbuotojai.
Vis dėlto, prasidėjus mokslo metams Yale’io universitete, darbą teko mesti. Studijos pareikalavo viso Juozo laisvo laiko. Aleksandra įsidarbino žaislų fabrike, taip pat valė kitų namo, kuriame gyveno, nuomininkų kambarius. „Nors mama turėjo universitetinį išsilavinimą, niekada nesiskundė, kad turėjo šveisti kitų žmonių tualetus,“ – rašė Kazickų dukra Jūratė prisiminimų knygoje „Vilties kelias“.
Kiek vėliau Juozas įsidarbino merginų koledže ekonomikos dėstytoju. Poros šimtų dolerių algos šeimai užteko pragyvenimui, tad Aleksandra galėjo mesti darbą ir atsiduoti šeimai.
Ketverius mokslo metus Kazickai gyveno susispaudę, tačiau tik praėjus kelioms dienoms nuo disertacijos apsigynimo, Juozui pasipylė darbo skelbimai. Jų šeima pagaliau galėjo atsikvėpti ir pradėti gyventi kiek prabangesnį gyvenimą.
Profesorius tampa verslininku
Juozas sutiko dirbti Vašingtono Džordžtauno universitete profesoriaus asistentu. Vis dėlto šio darbo vyras netrukus atsisakė, nes senas jo draugas Kęstutis Valiūnas įkalbėjo kartu imtis verslo.
1952-ųjų pradžioje vyrai įkūrė savą anglių eksporto bendrovę ir pavadino ją Vilnių juosiančios upės vardu – „Neris Coal and Carbon Cor-221 poration“. Pasirodo, Kazickas parinko šį pavadinimą tik tam, kad kiekvieną kartą žmonėms paklausus ką reiškia žodis „Neris“, jis galėtų papasakoti apie Lietuvą ir priminti apie jos okupaciją.
Jau po pirmosios finansinės operacijos Juozas uždirbto kelerių metų profesoriaus atlyginimą. Jis suprato, jog versle jam geriau sekasi atskleisti savo gabumus, būdo savybes, veržlumą ir energiją.
Tik gavęs pirmąsias pajamas iš verslo, Kazickas paaukojo 100$ lietuviškos knygelės „Ė“ leidimui (1949 metais ši suma buvo gan didelė). Knyga turėjo būti pradžiamokslis Lietuvos vaikams, gyvenantiems užsienyje ir neturintiems galimybių mokytis lietuviško rašto. Kuo daugiau Dr. Juozas Kazickas uždirbo, tuo su laiku jo įnašai Lietuvos veikloms didėjo.
Daktaro diplomas, kurį gavo iš Yale‘io universiteto jam labai padėjo, kuriant verslą. Su paprastu emigrantu daugelis nebūtų norėję turėti reikalų, tačiau prierašas „Yale‘io daktaras“ atvėrė jaunajam verslininkui duris į verslo pasaulį ir prestižinius amerikiečių klubus.
Prieš įkuriant įmonę, Kazickų šeimai nutiko džiuginantis įvykis. Juos papildė naujas šeimos narys. 1951-ųjų lapkritį jiems gimė pirmasis iš keturių sūnų – Juozukas.
Juozas Kazickas, tuo tarpu, su kolega Kęstučiu Valiūnu pradėjo prekiauti anglimis su vokiečių bendrovėmis. 1952 metais vyrai jau smarkiai išplėtė savo verslą, ėmė dirbti ne su viena vokiečių bendrove. Jie sėkmingai mezgė ryšius ir su kitų Vakarų Europos šalių plieno liejyklomis.
Vis dėlto ne visi sandoriai buvo sėkmingi. Atėjus 1953 metams, Juozo verslas visiškai sustojo – jis su kolega nebeturėjo nė vieno užsakymo. „Tuo metu lyg tyčia pasistačiau Niu Rošelyje didelį penkių miegamųjų namą su erdvia biblioteka ir salonu. Norėjosi padidėusiai šeimai sukurti geras buitines sąlygas: 1953 metų kovo mėnesį gimė antrasis sūnus. Jis gavo Kęstučio vardą,“ – rašė dr.Juozas Kazickas.
Daug kartų per visą jo karjeros kelią sandoriai nepavykdavo ir nesimatydavo ateities uždarbio perspektyvų. Dažnai, visas pervargęs jis prarasdavo norą dirbti ir tikėjimą sėkme, tačiau jo ryžtas nugalėdavo ir jis pažadėdavo sau bandyti rytoj bandyti viską per naujo ir dar sunkiau dirbti. „Sunkus darbas yra viskas!“– šventai tikėjo dr. J. P. Kazickas.
Visa laimė, užklupusi krizė vyrų versle truko tik apie pusmetį. Kitais 1954 metais jų verslas jau visiškai atsigavo ir greitai net išsiplėtė iki tokių mastų, kokių nebuvo pasiekę net prieš krizę.
Jie ėmė anglis tiekti į Italiją, Prancūziją, Olandiją, Belgiją. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje jų bendrovės „Neris Coal and Car- bon Corporation“ tiekimo apyvarta sudarydavo jau ne vieną milijoną tonų. Septintajame dešimtmetyje apyvarta dar labiau išaugo. Vėliau susikūręs gerą reputaciją ir praplėtęs pažinčių ratą, Juozas jau vienas pats tęsė verslą Japonijoje.
„Mano versle buvo daugiau kūrybinio, negu administracinio darbo. Būdavo svarbu teisingai nuspėti įvairių šalių ūkio raidą. Analizuodavau ekonomikos rodiklius, bet dar labiau praversdavo pašnekesiai su pažįstamais ir draugais iš didžiojo verslo pasaulio. Geri ryšiai su žmonėmis buvo bene svarbiausia mano sėkmės versle prielaida,“ – teigė Juozas.
Dr. Juozas Kazickas nuo pat pradžių suvokė, kas yra pagrindinė verslo sėkmės paslaptis. Šiandien tai vadinama ryšių kūrimu, tačiau jis pažintis plėtė natūraliai, nuoširdžiu noru susipažinti su naujais žmonėmis. Jo šilta asmenybė ir domėjimasis kitais pritraukdavo įvairiausius žmones. Be to, Juozui versle pravertė ne tik pažintys, tačiau ir turimos žinios bei natūralus domėjimasis šalių ūkio raida (jo visi universitetiniai baigimo darbai buvo parašyti šiomis temomis).
Didelė šeima ir laimingas gyvenimas
1953 metų kovo 18 dieną Kazickams gimė antrasis sūnus Aleksandras Kęstutis. Dar po trejų metų – 1956 metų spalio 13 dieną – pora susilaukė trečiojo sūnaus Vytauto Mykolo, o lygiai metams be vienos dienos – 1957-ųjų spalio 12 dieną – į pasaulį atėjo ir jaunėlis Jonas Algirdas.
Bėgo laikas, vaikai užaugo ir sukūrė savo šeimas. Juozas su Aleksandra tapo labai turtingi ne tik materialine prasme, tačiau ir asmenine. Jie turi net 11 anūkų.
Šeima visą gyvenimą daug keliavo, o atostogas mėgo leisti nuosavoje mažoje Ket Kei saloje, kurią 1968 metais J. Kazickas įsigijo kartu su draugu Wilfredu F. Rockwellu. Ten jie įsteigė klubą, nusipirko namą ir pasisodino nuostabų atogrąžų vaismedžių sodą.
Pirmą kartą Lietuvą Kazickas išvydo tik 1979-aisiais, kai buvo švenčiamas Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejus. Tačiau tai nereiškia, jog jis nesidomėjo savo tėvyne ir neprisidėjo prie jos nepriklausomybės atkūrimo.
Juozo Kazicko nuopelnai atkuriant Lietuvos nepriklausomybę
Lietuvai dar iki atkuriant nepriklausomybę, Juozas JAV dažnai kalbėdavo išeivijos renginiuose, dėstydamas savo požiūrį į okupuotos Lietuvos ateitį. Jis net sugebėjo nutaikyti progų ir užsiminti apie Lietuvos okupaciją visiems pokario metų JAV prezidentams, pradedant Dwightu Eisenhoweriu baigiant George’u Bushu vyresniuoju, vieniems dar einant pareigas, kitiems jau baigus kadenciją.
Dieną, kai Lietuva oficialiai paskelbė atgavusi nepriklausomybę, Juozas buvo ne kur kitur, o Seimo rūmuose. „Smarkiai jaudindamasis sutikau istorinį momentą – Nepriklausomybės atkūrimą. Laukiau šios šventės penkis dešimtmečius. Kai buvo paskelbta, kad Aktas vienbalsiai priimtas, ir visi salėje susikibo rankomis, negalėjau sulaikyti krūtinėje kylančio graudulio ir ašarų akyse. Jaučiausi, tarsi sapnuočiau nuostabų sapną. Tai vienas stipriausių mano gyvenime emocinių įspūdžių,“ – teigė J. Kazickas.
Vėliau, Juozo dėka, įvyko labai reikšmingi susitikimai su Europos šalių lyderiais. Su Kazimera Prunskiene sutiko susitikti JAV prezidentas George‘as Bush‘as, geležine ledi praminta Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Thatcher, Prancūzijos prezidentas François Mitterrand’as ir vokietijos kancleris Helmutas Kohlis.
Kazickas su dukra Jūrate, kuri daug metų dirbo žurnaliste, pasinaudojo savo ryšiais JAV žiniasklaidoje ir kiekviena proga stengdavosi įtikinti juos, kad Amerika privalo remti Lietuvos politinius siekius.
Kai į Niujorką atvykdavo Sąjūdžio, vėliau ir tarptautinio pripažinimo dar neturėjusios Lietuvos politiniai lyderiai, ksiaip pavyzdžiui, Vytautas Landsbergis ar Kazimiera Prunskienė, Juozas į susitikimus pakviesdavo ir „New York Times“ redaktorių.
Lietuvai paskelbeus Nepriklausomybės atkūrimo aktą, „New York Times“ šią žinią pranešė didžiule, per visą puslapį antrašte, o greitai pasisakė ir už mūsų valstybės tarptautinį pripažinimą.
Į Lietuvą Kazickas pritraukė nemažai paramos iš įvairių JAV fondų, kurie suteikė pagalbos mūsų šaliai demokratinės visuomenės kūrimo, kultūros, mokslo ir švietimo srityse.
Juozas taip pat sukūrė ir savo šeimos fondą, pavadinimu „Kazickų šeimos fondas“. Iš pradžių svarbiausias fondo darbas Lietuvoje buvo pradinių kaimo mokyklų kompiuterizavimas. Šiam tikslui jis kartu su savo sūnėnu skyrė̇ porą milijonų litų.
Šiandien fondo veikla koncentruojasi į lietuviškų mokyklų steigimą užsienyje, ypatingai Amerikoje. Juozo Kazicko fondas įkūrė visame pasaulyje pripažintą lietuvių kalbos egzaminą, kurį išlaikius gaunamas tarptautinis lietuvių kalbos sertifikatas. Kazickų fondas su dar viena Amerikos lietuvių firma sukūrė programą, kurios tikslas yra nemokamai apmokyti dienos centrų 7-12 metų vaikus programavimo. Šiuo metu yra apmokami net 300 vaikų.
Juozas į Lietuvą atvedė tokias gigantes JAV įmones kaip „Philip Morris“ ir „Coca-Cola“. Jis pritraukė ne vieną stambų investuotoją ir vietoj to, jog pasinaudotų privatizacijos laikotarpiu ir supirktų pigius fabrikus, jis įkūrė sėkmingą telekomunikacijų verslą „Omnitel“. Ištikimas Lietuvos patriotas ieškojo būdų, kaip Lietuvos vadovybei parūpinti Maskvos nekontroliuojamą ryšių kanalą. Jis siekė įveikti visišką mūsų ryšių priklausomybę nuo Maskvos. Bendrovė „Omnitel“ tapo viena pelningiausių Lietuvos įmonių.
PABAIGAI
95-ojo gimtadienio proga Juozo dukra Jūratė sukūrė neilgą video klipą. Įraše ji klausinėjo tėvo klausimų apie gyvenimą. Staiga ji paklausė koks buvo pagrindinis jo gyvenimo tikslas. Juozas nesusimąstęs iškart atsakė: „Padėti kitiems žmonėms ir stengtis prisidėti prie kitų laimės kūrimo“.
Ši P. Kazicko laimės paslaptis nėra sudėtinga: gyvenimas klostosi laimingai tik tuomet, kai žmogus dalijasi laime su kitais. Jis šventai tikėjo, jog neįmanoma būti laimingam, jeigu tave supa nelaimingi žmonės. Dideli ekonominiai laimėjimai, pasakiški turtai – dar nėra gyvenimo pilnatvė. Žmogus pasijunta laimingas, kai gražesnį gyvenimą kuria ne tik sau, bet ir kitiems. Būtent todėl jis visą gyvenimą išliko dosnus, kuklus ir nepamiršdavo už Atlanto sunkiau gyvenančių savo tėvynainių.
Prieš mirtį vienas iš Kazicko norų buvo paskirstyti jo palaikus trijose šalyse: dalis jo pelenų atgulė Niujorko šeimos kape, kita dalis – Vilniuje ir sauja pelenų buvo atvežta į Čiornajos Padinos kaimo koplyčią, kurią jis pastatė čia gyvenantiems žmonėms.
Vienas žymiausių Lietuvos išeivijos žmonių buvo išties turtingas ir laimingas. Jis nugyveno ilgą, prasmingą ir įdomų gyvenimą. Jam teko patirtį karą, nepriteklių, gyvenimą pabėgėlių stovyklose, emigraciją, verslo kūrimą, keliones po pasaulį ir garsias pažintis. „Savęs nevadinu turtingu žmogumi,“ – mėgo kartoti Juozas. „Žinoma, didžiąją gyvenimo dalį gyvenau ir dabar gyvenu pasiturimai, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad eidamas devintąją dešimtį galiu nedvejodamas sakyti: mano gyvenimas buvo ir yra laimingas.“