K: Kada supratote, kad jūsų aistra tvarkymuisi gali tapti karjera?
A: Kai buvau devyniolikos, lankydamasi pas draugus dažnai sutvarkydavau jų namus. Greitai pasklido gandas, kad kai į svečius ateina Marie, viskas tampa labai tvarkinga. Nepažįstamieji patys mane susirasdavo ir pasiūlydavo sumokėti už mano paslaugas. Kai pradėjau dirbti įdarbinimo agentūroje, lankantis mažose ir vidutinio dydžio įmonėse, su kuriomis dirbdavome, vėl nutiko tas pats. Pastebėjau, kad nuolat tvarkau darbo stalus ir erdves. Vyriausi vadovai dažnai atkreipdavo dėmesį, o paskui pasamdydavo mane ką nors sutvarkyti arba supažindindavo su žmonėmis, kurie tapdavo mano klientais. Tokiais darbais užsiimdavau anksti ryte arba savaitgaliais, o darbo dienomis turėdavau kitas pareigas. Galų gale pastebėjau, kiekvienas laisvas mano kalendoriaus plotelis pilnas įrašų apie susitikimus tvarkyti kieno nors namus ar biurą. Supratau, kad žmonėms to reikia ir kad paklausa labai didelė.
K: Kuo skyrėtės nuo kitų profesionalių tvarkytojų?
A: Mano darbo procesas toks: reikia atrasti tai, kas jūsų gyvenime įžiebia džiaugsmo kibirkštėlę, o tada atsisveikinti su visais kitais daiktais ir būti dėkingam už tuos daiktus, kuriuos nusprendžiate pasilikti. Man tai – daugiau negu paprasčiausias tvarkymasis.
K: Kas paskatino jus atsisakyti darbo akis į akį su klientais ir pradėti rašyti knygas bei mokyti konsultantus?
A: Galų gale turėjau šešių mėnesių laukiančiųjų sąrašą, o ateities klientai ėmė kartoti, kad negali laukti, ir prašyti pasidalinti savo pamokomis. Neturėjau jokios patirties ir gebėjimų rašyti knygas, tad užsiregistravau į pusmečio rašymo kursus. Juos baigusi pasiūliau savo idėją kelioms leidykloms. Nustebau, kad ši mintis patiko daugeliui žmonių už Japonijos ribų. Tada pasirodė knyga „Tvarkingų namų stebuklas“ („The Life-Changing Magic of Tidying Up“), o dabar „KonMari“ turi konsultantų net keliose šalyse.
K: Kaip pripratote būti garsenybe?
A: Mano nuomone, išgarsėjau ne aš – ne mano asmuo ar asmenybė – bet pati mintis. Žmonės mano idėją laiko jaudinančia ir suteikiančia jėgų, todėl ji vis populiarėja – tai ir yra vertinga. Žinoma, žmonės žino, kad esu tvarkymosi ekspertė. Pavyzdžiui, pamatę mane kavinėje nesąmoningai sutvarko ant stalo padėtus daiktus – galbūt jaučia tam tikrą spaudimą. Kartais taip iš tiesų nutinka, bet kitais atžvilgiais dėl to, kad išgarsėjau, mano gyvenimas nepasikeitė.
K: Kaip užtikrinate, kad visi konsultantai tvarkosi taip pat gerai, kaip ir jūs pati?
A: Tapti „KonMari“ konsultantu nelengva – reikia praeiti daug griežtai prižiūrimų etapų ir išlaikyti daug testų. Konsultantai keičiasi informacija apie tai, kas naudinga, o kas ne. Artima jų bendruomenė užtikrina, kad standartai bus tokie aukšti, kokie ir turėtų būti.
K: O kaip išsirenkate tiesiogiai su jumis dirbančius žmones?
A: Man labai svarbu, kad jų asmeniniai tikslai derėtų su „KonMari“ tikslais – t. y., kad jie turėtų prasmės pojūtį, klausytųsi savo širdies ir gyventų gyvenimą, kuris įžiebia džiaugsmo kibirkštėles.
K: Ko išmokote dirbdama su klientais iš skirtingų kultūrų?
A: Su japonų klientais vienas kitą suprantame be ilgų kalbų, nes esame kilę iš tos pačios kultūros ir tos pačios salos. Tačiau su klientais iš Vakarų šalių viskas kitaip. Reikia daugiau visko išreikšti žodžiais. Duosiu pavyzdį. Kai Japonijoje norint išmesti džiaugsmo nekeliantį daiktą paprašau klientų tam daiktui padėkoti, niekas neklausia, kodėl. Tačiau amerikiečiai paklausia: „Kodėl turėčiau dėkoti daiktui, kuris neturi džiaugsmo kibirkštėlės?“ Tada tenka paaiškinti.
K: Kada žinote, kad su klientu dirbti bus lengva?
A: Kad taip būtų, mūsų tikslai turi būti suderinti, kad galėtume jų siekti. Visi turi šiek tiek skirtingas vizijas. Taip pat noriu, kad tas žmogus žinotų, kokie daiktai ar objektai jam tikrai kelia džiaugsmą ir mokėtų juos nuoširdžiai branginti. Kai kyla sunkumų, svarbiausia iš naujo užduoti klausimą: „Ko mes siekiame?“ ir „Kaip galime rasti kompromisą?“ Svarbu nuolat sau priminti, kodėl šis darbas vertingas.
K: Ką patariate žmonėms, kurie niekaip nesugeba išlaikyti tvarkos? Kaip užtikrinate, kad jie negrįš prie prastų įpročių?
A: Pirma primenu jiems, kad neįmanoma susitvarkyti, jei niekas jūsų neišmokė, kaip tai daryti! Mokėti tvarkytis – tai įgūdis. Pamirškite įsitikinimą, kad gimėte neturėdami gebėjimų tvarkytis. Antra, sutelkite dėmesį į daiktus, kuriuos norite pasilikti, o ne daiktus, kuriuos norite išmesti. Galų gale pasinaudokite „KonMari“ metodu: susitvarkykite per vieną kartą; daiktus sudėliokite pagal kategorijas; ir įsitikinkite, kad turite nustatytą vietą kiekvienam daiktui, kurį nusprendėte pasilikti. Netvarka atsiranda tada, kai negrąžinate daiktų į savo vietas.
K: Ar kada nors teko sutikti žmogų, kuris laimingesnis ir produktyvesnis jaučiasi netvarkingoje aplinkoje?
A: Niekad nesu sutikusi žmogaus, kuris buvo laimingesnis prieš susitvarkymą, o ne po jo. Tačiau esu sutikusi žmonių, kurie visiškai patenkinti savo gyvenimais (ir turimais daiktais), todėl nejaučia poreikio susitvarkyti ir nenori pagalbos.
K: Kai kas jus kritikuoja už tai, kad sukūrėte savo produktų liniją – kad parduodate dar daugiau daiktų, kurie užgriozdžia namus. Ką pasakytumėte savo kritikams?
A: Mano idėja visada buvo tokia pati – pasilikite daiktus, kurie įkvepia džiaugsmą. Tačiau dirbdama supratau, kad daugelis tam tikrą funkciją atliekančių daiktų džiaugsmo nesuteikia. Jie atlieka užduotį, tačiau nesukelia tikro pasitenkinimo. Tikiuosi, kad mano tinklalapyje parduodami daiktai padės tai pakeisti. Galite nusipirkti daiktą – jei jis atitinka šį reikalavimą, mokėsite juo džiaugtis ir jo reikės tik vieno. Žinoma, patariu nepirkti per daug. Ir prieš ką nors perkant pabaigti tvarkytis, nes tik taip suprasite, ko jums reikia arba ko trūksta.
K: Papasakokite, kaip tvarkytis darbe. Ar susitvarkius darbo stalą, el. pašto dėžutę arba dienotvarkę biure iš tiesų galite pasijusti geriau? Kuo skiriasi tvarkymasis darbe?
A: Tam reikia rasti laiko. Kai darbo erdvė tvarkinga, yra vietos džiaugsmui. Pradėti vis tiek reikia nusistatant tikslus. Tada galėsite nuspręsti, kokios aplinkos jums reikia ir kokius laiškus skaitysite. Kas jums padeda siekti idealios karjeros?
K: Kartais žmonės dėl to pakeičia darbo vietą ar karjerą. Kodėl?
A: Kai nuolat užduodate sau klausimą: „Ar šitai įžiebia džiaugsmo kibirkštėlę?“ imate pastebėti, kas jums prasminga. Jei toks požiūris jums tampa natūralus, imate jį taikyti viskam – namams, darbui, karjerai, santykiams ir net maistui. Tai tampa įprastu rimtu, o jis padeda pažvelgti į širdies gilumas ir suvokti, ko norite iš savo gyvenimo.
K: Ar tvarkymasis – tai tokia veikla, kuria gali užsiimti grupė kolegų? Ar viršininkams arba įmonėms reikėtų tokį elgesį skatinti ar net paversti privalomu?
A: Tvarkytis visada geriau, kai to nori pats žmogus. Nemanau, kad tai daryti reikėtų versti. Svarbiausia – vidinė motyvacija. Jei jus erzina netvarkingos bendradarbių ar komandos narių darbo vietos, pirmiausia susitvarkykite savąją. Iš patirties galiu pasakyti, kad susitvarkius atsiradusi šviesa ir energija dažnai įkvepia ir kitus.
K: Ar kartais sunku išlikti ramia, laiminga ir tvarkinga asmenybe?
A: Aš irgi žmogus. Didžiąją dalį laiko esu būtent tokia. Tačiau kai persidirbu, patiriu stresą, o mano dukros laksto aplink ir viską jaukia, tada tikrai nebūnu tokia rami, kaip derėtų! Kartais nutinka ir taip.