Toks pašaukimas vilioja vis daugiau finansininkų. Bankininkai, rizikos draudimo fondų vadovai ir įmonių teisininkai išeina iš Londono finansinio sektoriaus ir traukia į vis labiau klestintį Anglijos vynuogynų verslą. Jie perka žemę Kento, Sasekso ir Hampšyro grafystėse ir sėja vynuoges kažkada kviečiams auginti ir gyvuliams ganyti skirtuose laukuose.
Kelias nuo klientų viliojimo prie vyno gaminimo nenaujas. Būta daug finansininkų, patraukusių į Bordo pilis, Toskanos kalvas ar saulėtąjį Napos slėnį. Tačiau kai 2007 m. N. Coatesas ėmė draugams ir šeimai pasakoti apie planą vynuoges auginti šlapiame pilkame savo kieme ir dar konkuruoti su Šampanės vynais, palaikymo sulaukė nedaug. Jo tėvas pareiškė, kad toks žingsnis – tas pats, kas gaminti automobilius Šiaurės Korėjoje ir tikėtis nurungti „Rolls-Royce“.
Tačiau dabar angliškas vynas laikomas nebe įdomia naujiena ar pokštu, o rimtu konkurentu. 2019 m. „Coates & Seely“ pagamintas putojantis 2009 m. vynas „La Perfide“ (pavadintas pagal XVIII a. prancūzų dramaturgo pjesėje Jungtinę Karalystę simbolizavusį veikėją Išdavikiškąjį Albioną) nugalėjo prancūzų konkurentus ir laimėjo apdovanojimą alkoholinių gėrimų „Oskarais“ dar vadinamame Londono Tarptautiniame vyno ir spiritinių gėrimų konkurse („International Wine & Spirit Competition“).
„Nenorėčiau, kad žmonės manytų, kad mums lengva, nes šis darbas neįtikėtinai sunkus, – sėdėdamas nesišypsančių perukus dėvinčių protėvių portretais puoštoje svetainėje aiškina N. Coatesas. – Gamindami šį vyną išliejome daug kraujo, prakaito ir ašarų.“
Tarp kitų Anglijos vynininkais tapusių finansininkų yra ir Markas Driveris, kuris paliko įmonę „Horseman Capital Management“ ir įkūrė vynininkystės įmonę „Rathfinny Wine Estate“, buvęs teisininkas ir turto valdytojas Ericas Heerema, įsigijęs „Nyetimber”, bei karjerą įmonėje „Dresdner Kleinwort Benson“ baigęs ir „Hambledon Vineyard“ įsigijęs Ianas Kellettas. Milijardierius „NEX Group Plc“ įkūrėjas Michaelas Spenceris turi dalį vyno gamintojos „Chapel Down“ akcijų.
Neįprastai karšta 2018‑ųjų vasara prie jų prisijungti paskatino ir daugiau gamintojų. Nors klimato kaita atneša daug pavojų, dėl jos taip pat tapo įmanoma reguliariai nokinti vynuoges kažkada vynui netinkamomis laikytose geografinėse platumose. Prekybos organizacijos „Wine GB“ duomenimis, Anglijoje ir Velse pagaminamo vyno 2018 m. padaugėjo iki 13,2 mln. butelių, nors 2005 m. pagaminta tik 5 mln. butelių. Vynuogynų užimamas plotas nuo 2015 m. išaugo 83 proc. ir pasiekė 3560 hektarų.
Putojantį vyną vyndariai gaminti nusprendė dėl to, kad kalkėta Anglijos vyno regionų žemė panaši į Šampanės žemę. O žymiųjų prabangių Prancūzijos vynų gamintojai taip pat neatsilieka. Praeitais metais bendradarbiaudama su Hampšyro „Hattingley Valley“ gamintojais prancūzų vyno gamintoja „Vranken‑Pommery Monopole SA“ nusprendė padėti gaminti vyną „Louis Pommery England brut“ ir regione pasodino maždaug 40 hektarų vynuogių. Derlių imti planuojama pradėti 2021 m.
O žymioji vyno gamintoja „Taittinger“ ėmė bendradarbiauti su Jungtinės Karalystės platintoja „Hatch Mansfield“ ir Kento grafystėje įkūrė vynuogyną „Domaine Evremond“. Pasak „Hatch Mansfield“ vykdomojo direktoriaus Patricko McGratho, iš pradžių pasodinta 20 hektarų vynuogių, o kitais metais sėjant antrą kartą bus pasėta daugiau kaip 40 hektarų.
Tokioms įmonėms kaip „Vranken-Pommery“ ir „Taittinger“ gaminti vyną Anglijoje – geras būdas apsisaugoti nuo rizikos ir neprarasti prieigos prie vienos svarbiausių rinkų nepaisant to, kaip pasibaigtų „Brexit“ derybos. Pasak prekybos organizacijos „Comité Champagne“, Jungtinė Karalystė – didžiausia Šampanės vynų eksporto rinkų. 2018 m. į Jungtinę Karalystę eksportuota 27 mln. butelių – beveik dvigubai daugiau, negu pagaminama Anglijoje ir Velse. Didžioji dalis vyno suvartojama vidaus rinkoje.
„Istoriškai Jungtinė Karalystė visada buvo pasaulio vitrina, nes šampano gamintojai nori savo gaminius parodyti čia, kur paklausa labai tvirta, – teigė už putojančio vyno įsigijimą atsakingas prekybos vynu įmonės „Berry Brothers & Rudd“ atstovas Davy Zywas. – Tačiau aukščiausios klasės Šampanės vyno kiekis ribotas, o mes turime namuose gamintą vyną, galintį konkuruoti su tokio lygmens varžovais.“
Britiško vyno paklausą padidinti padėjo didesnis vyno prieinamumas baruose ir restoranuose bei tokiose mažmeninės prekybos įmonėse kaip aukštesniam rinkos segmentui skirtas parduotuvių tinklas „Waitrose“, kuriame galima rasti daugiau kaip 100 skirtingų vynų. „British Airways“ savo 100‑ąsias metines atšventė 1‑osios klasės keleivius pavaišinusi 2015 m. „Hattingley“ gamintu blanc de noirs vynu. Vis dėlto baiminamasi, kad jei britų vyno mėgėjų troškulys nespės pasivyti pasiūlos augimo, o užsienyje pardavimai augs lėtai, verslininkams prisipirkus vynuogynų iš pradžių laukia vyno perteklius. „Daugelio augintojų verslų planai labai gerai apgalvoti, tačiau bijau, kad yra ir tokių, kas į šį verslą puolė nesusimąstę“, – teigė P. McGrathas.
Daugelis naujų įmonių finansuojamos įkūrėjų lėšomis, nes bankai nenoriai skolina nuo neprognozuojamų veiksnių, pavyzdžiui, oro sąlygų, priklausomiems verslams. Tarp paskolų negavusių verslų yra ir „Rathfinny“ – Sasekso grafystėje įsikūręs 240 hektarų vynuogynas su vaizdu į Lamanšo sąsiaurį. Rizikos draudimo fondą palikusio M. Driverio įkurtas verslas aukštos klasės vyną pirmą kartą pradėjo pardavinėti praeitais metais.
Prieš 13 metų „Nyetimber“ nusipirkęs olandas E. Heerema tikisi, kad kai kuriems rinkos dalyviams nesugebant susidoroti su nenumatytomis išlaidomis, rinka taps pastovesnė. Devintajame dešimtmetyje pirmąsias vynuoges pasodinusi „Nyetimber“ išaugo ir tapo didžiausia Anglijos putojančio vyno gamintoja, iš Anglijos pietryčiuose plytinčių vynuogynų pagaminančia daugiau kaip 1 mln. butelių vyno. Per kitus dešimt metų E. Heerema šį kiekį norėtų beveik padvigubinti.
„Nyetimber“ vyno gaminimo išlaidas „padengiu iš savo kišenės, ir nors mes savo finansinių duomenų neatskleidžiame, galiu užtikrinti, kad išlaidos labai didelės“, – kalbėjo vyras įmonės biure rizikos fondų vadovų ir rusų oligarchų pamėgtame Londono Mayfairo rajone. Nors E. Heerema daugiausiai dėmesio skiria prekės ženklo garsinimui, verslininkas teigia, kad jei didelė Šampanės vyno gamintoja pateiktų patrauklų pasiūlymą, jis „tikrai išklausytų“.
Pradėti gaminti vyną dažnai motyvuoja ir linksmesnės priežastys negu įmonės pajamos. 2007 m. spalį prieš metus iš karjeros Europos aukšto pajamingumo skolų rinkose pasitraukęs N. Coatesas su šeima nuskrido iš Londono į Bordo aplankyti vyno verslu užsiimančio draugo Christiano Seely. Vyrai vienas kitą pažinojo nuo tada, kai kartu mokėsi netoli Paryžiaus įsikūrusioje INSEAD verslo mokykloje.
Abu anglai užsisėdėjo iki vėlumos gerdami gerą vyną ir stebėdami, kaip jų komanda Regbio pasaulio taurės finale pralošia prieš Pietų Afriką. Paryčiais C. Seely atidarė dar vieną butelį „Pol Roger“ šampano ir pakartojo tiek Napoleonui, tiek Vinstonui Čerčiliui priskiriamą citatą: „Nugalėjus to nusipelnoma. Pralaimėjus to reikia.“
Būtent tada N. Coatesas pasiūlė sodinti vynuoges pietų Anglijoje. Jo nuostabai, paaiškėjo, kad keliolikos Prancūzijos draudimo įmonei AXA priklausančių privačių vynuogynų visame pasaulyje valdymui vadovaujantis C. Seely panašų verslo planą bandė įsiūlyti savo patėviui. Juodu pasisamdė gabių vyno gamintojų iš Šampanės, kad padėtų išpilstyti vynus, dabar kainuojančius nuo 31,95 svaro sterlingo už butelį.
„Reikia iš ko nors mokytis, kaip romėnai mokėsi iš graikų, – tikina N. Coatesas, įsispirdamas į tamsiai mėlynas velveto šlepetes ir žarstydamas židinį. – Mums Šampanės vyno gamintojai – tai graikai, o patys viliamės vieną dieną tapti romėnais.“
Pasak N. Coateso, dėl Šampanės ir Anglijos žemės panašumų tarp šių dviejų regionų atsiranda „didžiulis vertės skirtumas“. Hektaras vynuogyno Šampanėje gali kainuoti daugiau kaip 1 mln. eurų – 10 ar 20 kartų daugiau, negu panašaus ploto vynuogynas Anglijoje.
Vis dėlto norintiems investuoti reikėtų būti kantriems – kad atsikratytų nuostolių, „Coates & Seely“ teko laukti maždaug aštuonerius metus. Įgavus svarbių klientų, pavyzdžiui, žirgų lenktynių konsorciumo „Jockey Club“ bei organizacijos „Historic Royal Palaces“ palankumą, N. Coatesas nori pradėti savo putojančio vyno prekės ženklą pradėti garsinti ir tarptautinėje rinkoje. Įmonei jau pavyko prasibrauti į svarbiausius mūšio laukus Paryžiuje, pavyzdžiui, „George V Hotel“ viešbutį ir virėjo Alaino Ducasse firminį restoraną. Dabar vynas parduodamas aštuoniose šalyse, o N. Coatesas pasamdė sūnų Tristramą per kitus dešimt metų praplėsti pardavimus užsienyje.
„Ką veiksiu paskui? Kieme kabo hamakas, o mano didžiausia svajonė – suptis jame einant visam gyvenimui suteiktas įmonės prezidento pareigas ir gauti pinigų nieko neveikiant, – tikina N. Coatesas. – Jei kada nors kas nors parašys mano nekrologą, noriu, kad jame būtų parašyta šis tas daugiau, o ne tik „investicijų srities bankininkas“.