Naujoje R. Garbačiausko parodoje – santykis su visuomene ir visagalės žiniasklaidos poveikis žmogui

Antradienį, liepos 8 d., 18.30 val. LDS galerijoje „Arka“ atidaroma Šiaulių universiteto Menų fakulteto profesoriaus, tapytojo Ričardo Garbačiausko tapybos paroda „Anapus sociumo“. Galerijoje bus eksponuojami ir dar nematyti nauji kūrėjo darbai. Paroda veiks iki liepos 26-osios.

Pats dailininkas apie savo parodą sako: „Anapus sociumo“ – tai sąlyginis pavadinimas, apibūdinantis mano santykį su pernelyg politizuota ir socializuota šiandiene gyvenamąja aplinka, santykį su visuomene ir agresyviu visagalės žiniasklaidos poveikiu žmogui. Parodos paveikslai – tai ritminės struktūros, ritminės kompozicijos, dinamiškos (arba statiškos) ir kontrastingos tiek savo dėmių masėmis, tiek toniniais sprendimais. Juose nėra socialinių ar politinių kontekstų, siužetų užuomazgų. Vengiu marginimo ir „puošimo“ – paveikslo paviršius tampa vis taupesnis, minimalistinis.

Norėčiau visai išvalyti paveikslo plokštumą, tuo pačiu ją padarydamas kuo paveikesnę. Kitaip tariant, iš mano paveikslų tarytum dingsta pats objektas. Nenoriu būti deklaratyvus ar plakatiškas, nors iš pirmo žvilgsnio dekoratyvios paveikslų plokštumos gali priminti kalbėjimą apie Nieką. Tačiau savo tapyba nenoriu atrodyti kaip nihilistas – vidinis mano tapybinės kalbos suvokimas yra pakankamai optimistinis, lyg ir siekiantis darnos – net jei paveikslo pirminis sumanymas niūrus, dramatiškas.

Ričardo Garbačiausko darbai – DELFI nuotraukų galerijoje:

Komponuoju gana racionaliai, piešdamas išankstinius toninius eskizus pieštuku. Paveikslo nepradedu, kol nerandu tinkamo eskizinio varianto. Vis dėlto sumanymo esmėje glūdi emocija, be jos negaliu suformuoti paveikslo. Kartais dirbant ateina nušvitimas, kai viskas atrodo paprasta ir lengva. Kai netapoma tiesiogiai iš natūros, atkrenta daugelis akademinių dalykų. Dalį darbo atlieka atsitiktinumas, tik privalai jį kontroliuoti, kad jis dirbtų tau. Pavadinimai turi labai sąlyginį pobūdį, tačiau jie kalba tiek apie tam tikras universalias ar amžinas būsenas, tiek ir apie paradoksalias situacijas.

Pastaruosiuose kūriniuose vyrauja labai svarbi meno (muzikos, dailės) raiškos dalis – erdvės, paveikslo lauko ir dėmės, kaip objekto, santykis, organizuojantis ritmą. Kita vertus, ritmas sąlygoja tam tikrą dėmių ar objektų (ilgų ar trumpų garsų) atsikartojimą. Taigi visur esantis ritmas – universali, būtina mus supančios kosminės apsupties, mikro ir makro pasaulio egzistavimo sąlyga. Ši pozicija – tai kertinė kūrinių konstravimo nuostata, kurios padedamas turiu galimybę kalbėti labai apibendrintomis, minimalizuotomis, primityvistinėmis siluetų formomis. Jos tarsi archajiški ženklai, anonimiški šiuolaikinio pasaulio figūrų siluetai, sąveikaujantys tarpusavyje. Paveikslų koloritai – ne mažiau svarbi dedamoji dalis, sukurianti emocinę - estetinę kūrinių nuotaiką.

Apie tapytoją

Tapytojas Ričardas Garbačiauskas gimė 1956 m. Vilniuje. 1980 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės institute ir pradėjo dirbti tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute (dabar – Šiaulių universitetas, menų fakultetas). Ėjo menų fakulteto dekano, tapybos katedros vedėjo pareigas. Nuo 2006 m. eina profesoriaus pareigas tapybos, dailės katedrose, 2009 m. suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas. R. Garbačiauskas yra Šiaulių universiteto Senato narys.

Nuo 1982 m. dalyvauja parodose, projektuose ir pleneruose Lietuvoje bei užsienyje (Latvijoje, Estijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Vokietijoje). Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1992 m., Šiaulių dailininkų organizacijos pirmininkas.

Ankstesnio kūrybinio etapo darbams būdingas simbolinis žmogaus figūros vaizdavimas su siurrealizmo elementais. Vėlesni darbai – abstrakčios kompozicijos, pagrįstos ritmine tapybinių formų, linijų, plokštumų kaita.