- Pradėkime nuo pat pradžių. Kada Lietuvoje atsirado rokas?

- Pusiau juokais, pusiau rimtai roką į Lietuvą atvežė Bona Sforca...

- Jau XVI amžiuje? (šypsosi – red. past.)

- Taip. Pirmieji užsienio muzikantai atkeliavo būtent tada. O jeigu šiek tiek rimčiau, tai buvo kovo 8-oji. 1960-ieji, Šiauliai, dviračių gamykla „Vairas“ ir to paties pavadinimo ansamblis. Tiesa, tada ansamblis dar nebuvo vadinamas „Vairu“.

- Kovo 8-oji dėl to, kad tarptautinė moters diena?

- Taip, tą dieną buvo nuspręsta surengti pirmąjį, kalbant dabartinėmis sąvokomis, roko koncertą.

- Tai būtų galima teigti, kad moterys labai daug prisidėjo prie Lietuvos roko atsiradimo? (šypsosi – red. past.)

- Tikrai taip... (šypsosi – red. past.)

- Kalbėjote apie „Vairą“. O kas buvo paskui? Kokios kitos grupės siejamos su roko pradžia Lietuvoje?

- Paskui atsiradusios žinomiausios grupės buvo „Kertukai“, „Gintarėliai“, „Antanėliai“... Be abejo, nereikėtų užmiršti ir pirmosios roko operos „Jesus Christ – Super star“, kuri buvo pastatyta nelegaliai, nurašius natas iš girdos. Tai padarė Kęstutis Antanėlis. Ši opera buvo premjera Europoje, pirmasis pastatymas.

- Kada tai įvyko?

- 1972-aisiais per Kalėdas, Vilniuje.

- Kokios priežastys lėmė, kad sovietmečiu Lietuvoje pradėjo kurtis įvairios roko grupės?

- Galbūt nustebsite ir net prieštarausite, tačiau dėl visko kaltas komjaunimas... Ir gerąja, ir blogąja to žodžio prasme. Gerąja, nes buvo skatinama saviveikla, kūrėsi agitbrigados, vokaliniai instrumentiniai ansambliai, instrumentinės grupės. Ilgainiui kai kurie kolektyviai virto roko grupėmis.

- Žodžiu, komjaunimas suvaidino ir tam tikrą teigiamą vaidmenį?

- Taip, iš vienos pusės buvo draudžiama daug ką daryti. Netrūkdavo kuriozų. Pavyzdžiui, kai kurios dainos būdavo užšifruojamos. Štai norint perdaryti Johno Lennono dainą, būdavo parašoma, kad tai amerikiečių liaudies daina. To pakakdavo, kad komjaunimas leistų tą dainą groti.

- Dabar teigiama, kad rokas buvo priešprieša sovietinei sistemai, tam tikra disidentizmo apraiška. Ar jūsų tyrinėjimai, atlikta studija tai patvirtina?

- Ir taip, ir ne... Iš vienos pusės buvo nepriklausomų muzikantų, kurie tyliai ir ramiai kūrė, kartas nuo karto profilaktiškai apsilankydavo KGB rūmuose, psichiatrinėse ligoninėse. Kita vertus, buvo kolektyvų, kurie kaip instrumentinės grupės grodavo kartu su „Oktava“, „Nerija“ filharmonijoje, važinėdavo po pasaulį ir tos grupės turėdavo oficialų statusą. Taigi galima sakyti, kad roko muzika turėjo dvi puses.

- Kodėl KGB galvojo, kad roko grupės yra pavojingos? Kodėl kviesdavosi pas save įvairiems pokalbiams neįtikusius muzikantus?

- Labai bijota maišto, kartais perdėtai. Kadangi daugelis tų, kurie patys darydavosi gitaras arba grodavo „The Beatles“ dainas, nė neketindavo maištauti. Ypač tais atvejais, kai „The Beatles“ ar J. Lennono dainos, kaip jau minėjau, būdavo užšifruojamos. Tačiau, matyt, vis tiek bijota vakarietiškos kultūros invazijos. Būdavo išleistos specialios atmintinės diskotekų vedėjams.

- Ir kas jose būdavo parašyta? (šypsosi – red. past.)

- Buvo rašoma, kad viena ar kita grupė, pavyzdžiui, „Sex Pistols“ skatina neapykantą, prievartą. Arba teigiama, kad grupė yra antikomunistinė, skatina seksą, kurio Sovietų Sąjungoje „nebuvo“ ir t. t.

- Savo knygoje minite ir pankroką. Galbūt jo santykis su sovietine sistema buvo aštresnis?

- Pankrokas gimė medicinos fakultete 1981-ųjų pabaigoje, 1982-aisiais, dar L. Brežnevo valdymo metais. O realiai pankrokas išsivystė apie 1984-1985 metus. Nėrius Pečiūra – Atsuktuvas, kuris irgi buvo persekiojamas KGB, darydavo įvairių pokštų, klijuodavo ranka pieštus plakatėlius, skrajutes, kuriose buvo rašoma apie tai, kad kuriasi vis daugiau pankroko grupių. Sugalvodavo įvairių pavadinimų, pavyzdžiui, „Kontrkultūra“. Tokie terminai skambėjo labai „baisiai“... N. Pečiūra su kolega Varvekliu būdavo kviečiami į KGB rūmus. Jie nieko nežinojo apie tas tariamas grupes, nes jų paprasčiausiai ir nebuvo... Saugumo pareigūnai buvo tiesiog vedžiojami už nosies.

- Ar roko gyvavimas buvo susijęs su R. Kalantos susideginimu ir po to vykusiomis akcijomis?

- R. Kalanta buvo labai jaunas, vos devyniolikos metų. Neabejoju, kad jis klausė roko muzikos ir priklausė hipių komunai, tačiau jis susidegino už Lietuvą, o ne už roką. Rokas tiesiog buvo tokia muzika, kuri kėlė įtampą tarp ano pasaulio ir kažkokio kito, išsvajoto pasaulio - utopinio. Anksčiau ar vėliau tai turėjo sprogti. Jei ne R. Kalanta, tokį protestą vienokia ar kitokia forma būtų įvykdęs kas nors kitas...

- Kodėl taip nutiko, kad Lietuvos Atgimimas, Sąjūdis sutapo su „Roko maršais“ ? Juk „Roko maršai“ buvo tai, kas ėjo dar prieš Sąjūdį, tarsi pirmosios kregždės.

- Viskas prasidėjo gana nekaltai, nuo tų pačių pankų. Į juos niekas per daug rimtai nežiūrėjo. Grupė „Antis“ įsikūrė dar 1985-ųjų išvakarėse, Naujųjų metų architektų vakarėlyje. Tik po kelių mėnesių buvo paskelbta apie M. Gorbačiovo perestroiką. Taigi „Antis“ ėjo šiek tiek priešakyje, o jau prasidėjus perestroikai buvo neišvengiama, kad žmonės turės kažkaip išsilieti. Viskas aplinkui buvo pernelyg smarkiai susikaupę. Nemanau, kad kažkoks „filmų maršas“ ar „knygų maršas“ būtų padėjęs žmonėms išsilieti. Muzika buvo idealus dalykas tokiam reiškiniui įvykti. Dėl to Algirdas Kaušpėdas ir kolegos sugalvojo „Roko maršą“. Tačiau nereikia pamiršti ir kitų festivalių: „Lituanica“, Kauno roko festivalis, daugybė įvairių lokalių festivalių. Ypač išskirtiniai buvo 1988-ieji. Tais metais, kai suklestėjo Sąjūdis, įvyko daugiausiai roko festivalių. Jie sutraukdavo po penkiasdešimt tūkstančių ar dar daugiau žmonių. Šiais laikais tokie skaičiai atrodo neįtikėtini.

- Žvelgiant į visą Lietuvos roko istoriją, atrodo, kad jo reikšmė šiandien yra sumažėjusi. Juk sovietmečiu, kaip kalbėjote, roko muzika kėlė tam tikrą įtampą, Sąjūdžio metais rokas padėjo pajusti tą bendrą atmosferą. O dabar tarsi nebėra prieš ką kovoti, oponuoti. Niekas nieko nedraudžia, turime laisvę, roko reikšmė sumažėjo...

- Ne visai sutinku. Yra, pavyzdžiui, Remigijaus Ruokio, žinomo Šiaulių muzikanto, grupė „Dalyvis“, kuri atlieka Juliaus Janonio, kitus revoliucingus tekstus. Tose dainose sakoma, kad gyvenimas yra „šūdinai puikus“, nevengiama aštraus žodžio. Tokių grupių nėra daug, bet aš, manau, kad labai daug jų ir nereikia. Rokas dabar atlieka kitas funkcijas. Rokas gali būti lopšinė, rokas gali būti ir raminamieji, nebūtinai maištas...

- Ką gi, kiekvienai epochai savas rokas... Dėkoju už pokalbį.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (7)