Apie tai, į ką turėtų atkreipti dėmesį gyventojai, jei nori kokybiško vamzdynų atnaujinimo, ir kas apskritai yra kokybiškos šilumos bei kitos sistemos – pokalbis su Lietuvos santechnikų asociacijos prezidentu Juozu Marčiulaičiu.
- Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės ryžtasi modernizuoti savo daugiabutį pagal Daugiabučių namų atnaujinimo programą – „išprotėjusi“ šilumos sistema, kai radiatoriai nebeveikia taip, kaip turėtų. Ar laikas – pagrindinė priežastis, kodėl šilumos sistemos pradeda krėsti piktus pokštus?
- Pirmiausia svarbu iš karto pasakyti, kad šilumos sistemos ne „išprotėja“, o išsiderina. Jei pažiūrėtume į pačius šilumos sistemos vamzdžius, senuose namuose jie dažniausiai plieniniai. Dabar iš plieno daro tik magistralinius vamzdynus, o visur kitur deda įvairių rūšių plastiką, kuris yra labai ilgaamžis. Grįžtant prie senų plieninių vamzdžių, teoriškai jie yra ilgaamžiai. Galbūt estetiškai nelabai gerai atrodo, tačiau jų kokybė pakankamai normali.
Todėl didžiausia šildymo sistemos problema – ne vamzdynuose, o šildymo reguliavime. Anksčiau šildymo sistemas tikrai prastai sureguliuodavo ir čia kyla visos bėdos. Todėl vienas geriausių išradimų, padedančių šildymo sistemą paversti efektyvia, be abejo, yra dabartinės galimybės ją reguliuoti. Kalbu apie termostatą ant kiekvieno radiatoriaus ir balansinius ventilius ant kiekvieno stovo, kuris eina per butus. Visa tai leidžia reguliuoti šilumos srautus ir tada nebebūna taip, kad viename aukšte gyventojai prasidarę visus langus, nes karšta, o kitame – sėdi su dviem striukėmis bute.
Antras dalykas – pasitaiko nemažai atvejų, kai daugiabutyje koks gyventojas, kuriam vis šalta, atsineša dar penkis radiatorius ir tiesiog juos prisisuka. Pas jį pradeda kaip reikiant šilti, o kiti butai išvis nebegauna šilumos. Tokia saviveikla rimtai išderina viso namo šildymo sistemą. Taigi, turime tą pačią situaciją: vieni šyla, kiti – šąla. Kenčia visas daugiabutis. Be viso kito, patarčiau visiems, atnaujinantiems šilumos sistemą, suskaičiuoti visus radiatorius name ir palikti tokį radiatorių skaičių, koks turi būti.
- Ar rinkoje egzistuoja didelis vamzdžių pasirinkimas?
- Tikrai nėra taip, kad visi vamzdžiai panašiai kainuotų ir niekuo nesiskirtų. Pasirinkimas labai didelis, variantų – ne vienas ir ne du. Lietuvoje galima įsigyti visų žinomesnių firmų gaminių iš Belgijos, Vokietijos, Čekijos, Švedijos. Turime praktiškai visų didesnių gamintojų atstovus. Pastebėčiau, jog Lietuvoje yra ir kinų gamybos vamzdžių, bet ši produkcija nėra labai populiari ir paplitusi. Džiugina, kad lietuviai vis dėlto labiau vertina kokybę, o ne žiūri vien į galutinę kainą.
Kalbant apie kainų skirtumus, galima pateikti ir vieną „prabangių“ vamzdžių pavyzdį. Pavyzdžiui, begarsiai nuotekynų vamzdžiai. Juos naudoja daugelyje naujos statybos namų. Tokių vamzdžių pliusai paprasti – jūs negirdite, ką pas save vonioje veikia kaimynas. Triukšmą mažina ir akmens vatos izoliacija. Technologijos tikrai tobulėja, nuolat galvojama apie žmogaus komfortą. Ir turint pinigų galima įsigyti tikrai labai „pažangų“ vamzdyną.
- Ar į statybų aikštelę prie daugiabučio atkeliavus vamzdžiams gyventojai gali „iš akies“ nustatyti jų kokybę? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį?
- Nemanau, kad kiekvienas gyventojas turėtų eiti prie atvežtų vamzdžių ir bandyti iš spalvos arba dar iš ko nors nustatyti jų kokybę. Tam yra techninė priežiūra, tad geriausias būdas sužinoti, kokie vamzdžiai atvežti, nueiti pas techninį prižiūrėtoją ir paprašyti, kad jis viską paaiškintų. Ši sritis tikrai nėra lengva ir ne specialistui joje susigaudyti gali būti sunku, nes čia – daug niuansų. O bandyti aiškintis savarankiškai... Sakyčiau, jog tai yra ne vamzdžių, o bendravimo ir pasitikėjimo problemos.
Antras dalykas – vamzdžių kokybe reikia rūpintis ne tuomet, kai jie jau paruošti montavimui, o rengiant investicijų planą. Tuomet ir reikėtų susirinkti kuo daugiau informacijos, viską išsiaiškinti ir jei yra noras, net apžiūrėti vamzdžius iš anksto.