- Lietuvoje yra labai daug sovietinio tipo pastatų. Kokį kontekstą, Jūsų manymu, jie suteikia miestams?
- Sovietinio tipo pastatai, kaip įprasta populiariai vadinti pokariniais industrinės statybos kvartalais, egzistuoja ne tik Lietuvoje. Jų netrūksta ir kitose šalyse. Kaip žinia, šis greitos statybos metodas buvo pradėtas Prancūzijoje, bet palaipsniui išplito kituose kraštuose, prigijo ir Sovietų sąjungoje. Sprendimai bei technologijos atitiko konkrečių šalių ekonomines galimybes. Dažniausiai tai buvo satelitiniai „miegamieji“ mikrorajonai, apjuosę istoriškai susiklosčiusių miestų branduolius. Tuo laiku konceptualiai jie simbolizavo „šviesią žmonijos ateitį“, kurioje buvo pažadėta greitai ir nebrangiai dirbančiuosius aprūpinti moderniais butais su visais patogumais. Dabar – tai nekilnojamojo turto prasme pigesni, fiziškai ir moraliai gerokai pavargę miestų kvartalai, kuriuose vyrauja vyresnio amžiaus gyventojai, skirtingai įstiklinti balkonai, duobėti privažiavimai, automobiliais užkimšti kiemai.
- Kaip apskritai jie dera prie didžiųjų Lietuvos miestų senosios architektūros?
- To meto architektūros idėjos iš esmės neigė istorizmo tradicijas ir ieškojo naujų raiškos būdų. Pastatai nebuvo derinami prie egzistuojančio konteksto. Laisvas erdvinis planavimas buvo priešpastatytas iki tol vyravusiems kvartalų perimetrams, stačiakampiai tūriai dominavo vietoje įprastų pastatų su šlaitiniais stogais ir pan. Lietuvos architektai ir tuo metu ieškojo įmanomai geriausių sprendimų, už realizaciją gaudavo aukščiausius apdovanojimus. Atsižvelgus į gamtinės aplinkos ypatybes, pasitelkus meninę fantaziją bei tinkamai panaudojus technologines galimybes būdavo išspaudžiamas maksimalus rezultatas.
Žymiai prastesni reikalai susiklostė vadinamųjų „Chruščiovo“ laikų pastatų sferoje. Jie dažniausiai būdavo realizuojami nekeliant jokių architektūros ir statybos kokybės reikalavimų, taigi dabar dažnai siūloma juos tiesiog nugriauti.
- Kaip atrodė Lietuvos didmiesčiai iki sovietinių daugiabučių pastatymo. Ar galima teigti, kad jie neigiamai pakeitė miestų veidus?
- Iki masinės industrializacijos pradžios miestai vystėsi lėčiau, istoriniai stiliai nuosekliai keitė vienas kitą. Vyravo mūrinė statyba, storos atitvarinės ir laikančios sienos, gausiai dekoruoti fasadai. Dar ir pokario laikais miesto audinys buvo tęsiamas perimetru formuojant gatvių išklotines, pastatai tebeturėjo klasicistinės architektūros bruožų. Visa tai Lietuvoje buvo nutraukta politiškai, nes po stalinizmo eros pabaigos iš Maskvos atsiųstas dekretas nurodė atsisakyti bet kokių bereikalingų formų. Modernistinės idėjos, radikaliai atmetusios nuoseklios evoliucijos kelią bei masinės urbanizacijos procesas, labai pakeitė miestų raidą.
Vilniaus atveju, naujieji rajonai buvo gana diskretiškai statomi atokiau nuo centro, tiesiogiai nedarkant istorinio senamiesčio vaizdo. Kol pastatai buvo dar labai nauji, gatvės ir šaligatviai tvarkingi, automobilių buvo nedaug, šiuose rajonuose viskas atrodė, palyginus, neblogai. Gyventojai nuoširdžiai džiaugėsi atsikratę anglimi kūrenamų krosnių, suodžių gatvės ore, keičiamų dujų balionų virtuvėse ir žiemą-vasarą šalto vandens nešiojimo iš gatvėje stovinčios rankinės pompos čiaupo. Tačiau dabar, prabėgus dešimtmečiams, vaizdas pasikeitė iš esmės į blogąją pusę. To laikmečio objektai ir jų aplinka laukia politinės valios apraiškų, gyventojų apsisprendimo, profesionalių projektinių sprendimų, nemenkų investicijų ir rimtų statybinių darbų.
- Kaip pasikeistų miestai, jei būtų renovuota didžioji dalis daugiabučių, o galiausiai – visi daugiabučiai namai?
- Manau, kad bendras miestų vaizdas po daugiabučių renovacijos turėtų kuriam laikui pagerėti. Galime realybėje apžiūrėti „pirmąsias kregždes“ - gyvenamųjų namų atnaujinimo sprendimus Žirmūnuose, keli blokiniai fasadai sutvarkyti Karoliniškėse, yra nemažai renovuotų visuomeninių kompleksų. Galutinio rezultato sėkmė priklausys nuo sprendinių profesionalumo. Jeigu renovacija bus vykdoma pasitelkus specialistus, suformavus aiškią idėją, rimtai ir nuosekliai rengiant projektus, kokybiškai juos vykdant, tikrai įmanoma pasiekti pakankamai neblogą galutinį rezultatą.
- Renovacijos metu žmonės labai dažnai nesutaria dėl atnaujinamo namo spalvų. Kokį patarimą duotumėte gyventojams? Kokios spalvos geriausiai dera?
- Sakoma, kad skonis ir spalvos neturi draugų, tačiau miestas nėra tik privačių individų reikalas. Antra vertus – nėra blogų spalvų, yra tik nevykęs jų taikymas. Pastatų architektūra ir jų išvaizda priklauso viešųjų interesų sferai, taigi ir sprendimai turi būti atsakingi, sukoordinuoti ir suderinti tarpusavyje. Būtina įvertinti aplinkinį kontekstą, konkretaus rajono bei jo sprendimo ypatybes, sukurti atitinkančią koncepciją ir nuosekliai ją realizuoti. Tai privalu atlikti pasitelkus profesionalius specialistus. Žinia, jau nuo pirmos dienos iškils klausimas: kokia bus kvartalų spalva po renovacijos, nes dauguma pokario pastatų buvo praktiškai achromatiški, o šiandieninė aplinkos samprata yra itin laisva, daugiaplanė ir demokratiška. Į šiuos klausimus privalės atsakyti kūrėjai, formuosiantys naujas aplinkos koncepcijas ir rengsiantys konkrečius projektus. Yra atvejų kai prieš pradedant projektavimo darbus vykdomos gyventojų apklausos, renkamos nuomonės ir sprendimai priimami profesionaliai apibendrinus ir įvertinus gautus rezultatus. Į juos pagal galimybes atsižvelgiama tolimesnio darbo metu.
- Kokias klaidas, kurios turi neigiamą poveikį miesto vaizdui, dažniausiai daro gyventojai, priimdami su renovacija susijusius sprendimus?
- Demokratijos sąlygomis kiekvienas pilietis turi teisę pareikšti savo nuomonę, norus, juolab jeigu sprendžiama jo būsto ateitis bei lėšų panaudojimas. Tačiau visuomenė privalo turėti aiškią tvarką, kaip tai turi būti padaryta ir įvertinta. Visais laikais bet kokioje politinėje sistemoje savavalinė statyba yra netoleruojama, nes tai perdaug svarbi žmonijos aplinkos dalis. Namo gyventojų tarpe retai būna šios srities specialistų, taigi labai svarbu kiekvienu atveju turėti jų interesus atstovaujantį apie renovaciją gerai nusimanantį patyrusį praktiką. Bet kokios didesnės statybos atveju reikalingas techninis prižiūrėtojas. Tai – specialistas, kuris sugeba profesionaliai bendrauti su rangovais, perskaityti brėžinius, įvertinti sprendimus, nupirktas medžiagas, stebėti jų realų panaudojimą, reguliuoti finansus. Statyba yra verslas, taigi visuomet bus stengiamasi rasti įvairiausių „sutaupymo, racionalizavimo“ galimybių. Kažkas privalo tai suvokti ir pasakyti: taip bus geriau, o taip – ne. Tik tokiu būdu bus įmanoma suvaldyti sudėtingus, brangius procesus ir pasiekti norimą rezultatą.
- Labai dažnai tenka girdėti nusiskundimų dėl projektuotojų, kurie rengia renovacijos projektus, kompetencijos stokos. Ar iš tikrųjų Lietuvoje sunku surasti gerų specialistų?
- Lietuvoje šiuo metu tikrai gausu gerų projektuotojų ir kitų šios srities specialistų. Visos problemos prasideda ieškant pigiausių išeičių ir pradedant besąlygiškai taupyti jau nuo projektavimo stadijos. Tuomet ir užkoduojamos problemos. Daug kam atrodo, kad projektas – tiesiog formaliai reikalaujama popierių krūva, o darbo esmė – realizacija. Populiariai sakoma: ateis statybininkai ir padarys. Reikia suprasti, jog būtent projektiniuose sprendimuose, medžiagų parinkime, mazgų ir detalių profesionalume slypi tolimesnės sėkmės šaknys, o statybos metu visa tai tiesiog įgyvendinama. Nepasiklysti šių dienų rinkos pasiūlos jūroje be profesionalų pagalbos neįmanoma. Suprasti technologines ir gamybines subtilybes ir atskirti niuansus gali tik patirtį turintis, aukštai kvalifikuotas specialistas. Ir tai dar pasitaiko klaidų, nes gyvenimas nestovi vietoje, kas kart atsiranda nauji sprendimai ir privalu nuolatos tobulėjant sugebėti orientuotis tarp visų naujovių, mokėti atsirinkti tai, kas svarbiausia kiekvienu atveju. Renovacijos procesai yra sunkiai nuspėjami iš anksto, visuomet galima netikėtumo tikimybė. Tuomet reikia sugebėti operatyviai ir tinkamai koreguoti projektus, rasti geriausias išeitis.
- Gal galite pateikti konkrečios valstybės pavyzdį, kur po namų renovacijos gražiai pasikeitė jos miestai?
- Neišskirčiau kokios nors vienos valstybės ar jos dalies, kaip geriausio pavyzdžio, nes visur būna visko. Galima nemažai diskutuoti apie pasiektus rezultatus ir mūsų kaimyninėse šalyse. Matyt, tai susiję su kiekvieno krašto skirtingu ekonominiu pajėgumu ir statybos kultūros tradicijomis. Kai kur, pavyzdžiui, Vokietijoje, pasitaikė atvejų, kai pastatai, laikinai iškeldinus gyventojus, tiesiog nugriauti ir perstatyti iš naujo. Apskaičiavus atsiperkamumą, nustačius materialios vertės likučius kai kur paprasčiausiai atsisakyta renovacijos idėjos kaip neperspektyvios. Tai skamba radikaliai, tačiau – ne visuomet gyvenimiškai. Lietuvos atveju renovacija vertinama, kaip paprasčiausias ir realiausias kelias šiame etape pagerinti pastatų būklę, neiškeldinant gyventojų, nesiveliant į kitus iš esmės nelengvai įgyvendinamus sprendimus. Užsienio pavyzdžiai, aišku, mums yra labai svarbūs, bet geriausia yra stebėti ir analizuoti savo aplinką, suprasti galimybes, vertinti jau atliktus darbus, vengti klaidų pasikartojimo ir patiems daryti išvadas tobulinant sprendimus.