Tuos laikus ir pramoninės paukštininkystės Lietuvoje pradžią puikiai prisimena profesorius Vytautas Tėvelis, buvęs ilgametis „Vilniaus paukštyno“ generalinis direktorius, vėliau ėjęs Lietuvos paukštininkystės asociacijos prezidento ir Pasaulio paukštininkystės asociacijos nario pareigas.
Pavyzdžiu tapo JAV ūkiai
„Tai buvo laikotarpis, kai Lietuvoje paukštienos buvo galima įsigyti tik turguje, kur buvo pardavinėjamos kaimuose žmonių užaugintos senos ir kiaušinių nebededančios vištos. O parduotuvėse buvo galima rasti nebent šaldytą visą vištą ir tai labai retai, nes mėsiniai viščiukai nebuvo auginami. Panašiai buvo ir su kiaušiniais“, – nepritekliaus laikus, kai Lietuva dar buvo okupuota Sovietų Sąjungos, prisimena Vytautas.
Pramoninė paukštininkystė Lietuvoje prasidėjo tik praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, kai buvo imta dairytis į užsienio šalių patirtį, pirmiausia – į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), kur jau veikė dideli paukštynai ir gyvulininkystės ūkiai. Vien broilerių Amerikoje jau buvo užauginama nebe milijonai, o milijardai per metus.
„Lankydamasis JAV tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas N. Chruščiovas pamatė didelius kiaulininkystės ir paukštininkystės kompleksus. Todėl buvo nuspręsta kažką panašaus padaryti ir mūsų krašte bei taip spręsti gyventojų aprūpinimo maisto produktais problemą“, – tęsia pasakojimą profesorius.
Lietuvoje buvo pradėti projektuoti du dideli paukštynai (tais laikais jie buvo vadinami paukščių fabrikais): prie Vilniaus – vištienos produkcijai, o prie Vievio – kiaušiniams. Jie turėjo aprūpinti didžiuosius Lietuvos miestus, pirmiausia – Vilnių ir Kauną, taip pat Rusijos didmiestį Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas).
Kertinis akmuo ir neįprasta selekcija
1964 m. spalio 23-ąją 12 kilometrų į pietus nuo Vilniaus, tarp Lydos (Šalčininkų) plento ir Rudaminos miestelio, buvo padėtas kertinis akmuo „Vilniaus paukštyno“ statybvietėje. Nuo tos dienos prasidėjo įmonės istorija.
„Vilniaus paukštyne“ buvo pastatyti du cechai – viename buvo auginamos veislinės vištaitės, kurios dėdavo kiaušinius, iš kurių buvo perinami viščiukai. Vėliau jie buvo pervežami į kitą cechą, kuriame buvo auginami broileriai“, – prisimena V. Tėvelis.
Iš pradžių vadinamieji tėviniai pulkai, t. y. veisliniai viščiukai, į Vilniaus paukštyną buvo atvežami iš netoli Maskvos veikusių veislininkystės ūkių, kurie genetinę medžiagą įsigydavo Olandijoje. Vėliau veislininkystės ūkiai atsirado ir Lietuvoje.
„Nepaisant to, kad Olandijoje išvestų veislių paukščiai pasižymėjo labai dideliu produktyvumu, pas mus selekcija pakrypo į kitą pusę. Kadangi nebuvo gerų pašarų, išgyvendavo ne produktyviausi, o atspariausi veisliniai paukščiai“, – dabar su šypsena prisimena profesorius.
1970 m. – pirmas milijonas
Pasak V. Tėvelio, „Vilniaus paukštynas“ veiklą pradėjo 1967 m. nuo veislinių vištų auginimo, o po poros metų prasidėjo ir gamyba. 1969 m. Lietuvoje pradėti pardavinėti pirmieji šiame paukštyne užauginti broileriai (mėsiniai viščiukai). Tada niekas net neįsivaizdavo, koks tai paukštis – lietuviai tokio produkto ir žodžio nežinojo.
Buvo planuojama, kad „Vilniaus paukštyne“ per metus bus užauginami 2 mln. broilerių ir pagaminama 2180 tonų paukštienos. Šią užduotį pavyko įvykdyti gan greitai.
„1970 m. vasarą „Vilniaus paukštyne“ buvo užaugintas milijoninis broileris. Kaip tik tuo metu teko dirbti broilerių cecho viršininku. Prisimenu, kaip su kolektyvu važiavome į gamtą švęsti šio pasiekimo. Iki metų pabaigos įvykdėme ir numatytą 2 mln. broilerių gamybos rodiklį“, – pasakoja V. Tėvelis.
Žmonės nežinojo, kaip valgyti broilerius
Tais laikais paukštyne nebuvo skerdyklos, todėl į dėžes sukrauti broileriai buvo vežami į Vilniaus mėsos kombinatą. Parduotuvėse jie buvo pardavinėjami šaldyti, nesupjaustyti, sukrauti maždaug po 20 vnt. į medines dėžes.
Nors iš pradžių mėsinių viščiukų buvo užauginama palyginti nedaug, juos parduoti, anot V. Tėvelio, buvo sunku. Reikėjo laiko, kol žmonės suprato, kaip broilerių mėsą paruošti ir priprato vartoti naują produktą.
„Lietuviai buvo įpratę senas vištas dėti į puodą ir keletą valandų virti. Tą patį šeimininkės darydavo ir su broileriais – juos ilgai virdavo, nors broilerių mėsa visiškai kitokia. Ji maistinga ir greitai paruošiama, ją geriau kepti, nes net pats žodis „broileris“, kilęs iš anglų kalbos žodžio broil – kepti“, – sako profesorius.
Gamybą pavyko padvigubinti
V. Tėvelis prisimena, kad „Vilniaus paukštynas“ greitai užsitarnavo gerą vardą ir tapo pavyzdžiu kitoms paukštininkystės įmonėms – ir ne tik Lietuvoje.
„Tada broilerius augindavome apie 60 dienų ir ilgiau. Per dieną jie priaugdavo tik apie 25 g. Bet tai buvo geriausi rodikliai visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje! Nuolat dalyvaudavome visasąjunginėje parodoje Maskvoje, o už pasiekimus „Vilniaus paukštyno“ darbuotojai buvo apdovanojami parodos medaliais“, – prisimena buvęs ilgametis mūsų įmonės vadovas.
Tuo metu Lietuvoje gyveno beveik 4 mln. žmonių, tad buvo akivaizdu, kad paukštienos reikės dar daugiau. „Todėl buvo nuspręsta ir antrą cechą paversti broilerių auginimo cechu, o veislines vištas auginti netoliese veikusiame Juodšilių paukštyno veisliniame ūkyje“, – pasakoja V. Tėvelis, kaip maždaug 1980 m. „Vilniaus paukštynui“ pavyko padvigubinti gamybą iki 4 mln. broilerių per metus.
Atkūrus nepriklausomybę – naujas pokyčių etapas
Dar didesnių pokyčių etapas prasidėjo 1990 m., kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Rusija pradėjo taikyti apribojimus, trūko pašarų, labai pabrango dujos, o paukštyne nuolat reikėjo šilumos ir karšto vandens.
„Sunkūs buvo metai, nes turėjome išgyventi ir ekonomiškai išsilaikyti. Iš ministerijos net buvome gavę raštus, kad likviduotume paukščius, nes Maskva nebeduos pašarų, o Lietuva pašarinių grūdų neturėjo. Bet greitai atsirado privačių įmonių, kurios pradėjo vežti į Lietuvą pašarinius grūdus iš kitų valstybių. Tad gamyba nenutrūko“, – prisimena V. Tėvelis.
Netrukus Lietuvoje prasidėjo privatizacija. Kai kurie tuo metu veikę paukštynai buvo restruktūrizuoti, jų gamyba nutraukta, o likę pastatai parduoti – juose įsikūrė lentpjūvės, sandėliai ir pan. Pasak V. Tėvelio, buvo norinčiųjų restruktūrizuoti ir „Vilniaus paukštyną“, jame lankėsi bankų atstovai, bet įmonę įsigiję savininkai ją išsaugojo ir paukštynas toliau sėkmingai veikė.
Perėmė geriausių pasaulyje patirtį
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsivėrė ir naujos galimybės pasisemti patirties iš Vakarų Europos paukštienos gamintojų. „Lankėmės Prancūzijoje, Olandijoje, teko pabuvoti ir JAV. Tada pamatėme, kad dar daug kur atsiliekame nuo pažangiausių pasaulio paukštienos gamintojų, supratome, kad tas broilerio paros prieaugis iki 30 g, už kurį mes buvome giriami ir apdovanojami, yra labai prastas rodiklis. Jie jau kalbėjo apie 45 g prieaugį ir jų pašarų sąnaudos buvo beveik perpus mažesnės nei mūsų. Turėjome daug ką pakeisti – pradedant paukščių selekcija ir baigiant infrastruktūros pertvarkymu, kad sumažintume dujų, elektros išlaidas“, – pasakoja profesorius.
Vadinamoji veislinė medžiaga (tėviniai paukščiai) buvo pradėti tiekti tiesiai iš Olandijos ir Prancūzijos. Buvo pertvarkyta pašarų gamyba, paukštyne buvo įrengta nauja šildymo sistema. „Anksčiau šildymas į paukštides buvo tiekiamas centralizuotai per visą paukštyno teritoriją, bet vamzdžiai buvo blogai izoliuoti, todėl toje žemėje, kuri jie buvo užkasti, žiemą žolė žaliavo – galėjai pomidorus auginti“, – juokauja V. Tėvelis ir priduria, kad nuo 1990 m. iki 2000 m. buvo įtemptas laikas, kai reikėjo išspręsti daug klausimų, norint pasivyti pažangiausius pasaulio paukštienos gamintojus.
Pirmieji švieži ir išpjaustyti produktai
Nepaisant visų iššūkių jau dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje į Lietuvos parduotuves pradėta tiekti šviežia produkcija, iki tol prekybos centruose buvo tik šaldyta paukštiena. Kadangi švieži produktai turi neilgą galiojimo terminą, prekybininkai šviežių produktų užsakydavo nedaug, o gyventojai nežinojo, ką daryti su šviežia vištiena, todėl ją užšaldydavo, nes nuo deficito laikų buvo įpratę, kad vėliau jos gali parduotuvėje ir nebegauti.
„Važinėdami po Europą pamatėme, kad ten parduotuvėse prekiaujama ir išpjaustyta bei gražiai gabaliukais supakuota vištiena, o Lietuvoje buvo galima įsigyti tik visą broilerį. Todėl išpjaustyti ir gaminti naujus produktus pradėjome ir mes“, – pasakoja buvęs įmonės vadovas.
Pasak V. Tėvelio, kiekvienas šių pokyčių reikalavo ir naujų sprendimų. Pavyzdžiui, šviežią produkciją į parduotuves teko vežioti gerokai dažniau nei šaldytą, todėl reikėjo daugiau transporto, vairuotojų, ekspeditorių. Pradėjus vištieną išpjaustyti atskiromis dalimis, atsirado daugiau produktų, todėl sudėtingesnė tapo jų apskaita – ją reikėjo kompiuterizuoti. Prekyboje taip pat atsirado ir brūkšninių kodų sistema, prie kurios teko prisitaikyti. Be to, prie naujų produktų reikėjo pratinti ir žmones.
„Vartotojams darėme seminarus, mokėme, kokius patiekalus iš kiekvienos paukštienos dalies galima pagaminti. Nes būdavo taip, kad šeimininkės nusipirkdavo vištos krūtinėlę ir išvirusios stebėdavosi, kodėl ji kieta. Reikėjo kelių metų, kol vartotojai prie šių naujų produktų įprato“, – pasakoja V. Tėvelis.
Konkurencija su Bušo šlaunelėmis
Nelengvas etapas buvo ir Lietuvai ruošiantis stoti į Europos Sąjungą, kai atsivėrė rinkos ir reikėjo atlaikyti milžinišką konkurenciją. „Įvairūs tiekėjai pradėjo į Lietuvą įvežinėti vadinamąsias Bušo šlauneles. Kadangi Vakarų šalių gyventojai buvo įpratę valgyti vištų krūtinėles, o kulšelės, blauzdelės ir kitos vištienos dalys nebuvo taip vertinamos, todėl jų buvo prikaupta sandėliuose. Šiais produktais jie užvertė mūsų rinką ir dar labiau pasunkino mūsų produktų realizaciją. Turėjome konkuruoti“, – prisimena buvęs įmonės vadovas.
Geras vardas išsaugotas iki šių dienų
Pasak V. Tėvelio, kiekviename įmonės istorijos etape gyvenimas diktavo naujus iššūkius, kuriuos reikėjo įveikti rekonstruojant ir modernizuojant įmonę, didinant gamybos pajėgumus, diegiant automatizuotas produktų paruošimo linijas, nes seniau išpjaustymo ir kiti darbai buvo atliekami rankomis.
Šiandien galima pasidžiaugti, kad ilgą kelią nuėjęs ir daug pamokų išmokęs „Vilniaus paukštynas“ yra savo srities lyderis, kuriame veikia moderniausia įranga ir yra sukaupta daugelio metų patirtis.
„Nuo pat savo veiklos pradžios iki šių dienų „Vilniaus paukštynas“ išsaugojo savo geros gamybos vardą“, – sako profesorius V. Tėvelis.
Pasak jo, visais laikotarpiais „Vilniaus paukštyno“ vardas buvo tariamas su pasididžiavimu – kaip pavyzdys. „Man pačiam tekdavo akcentuoti darbuotojams , kad mes – paukštynas, mes – kolektyvas, mes galime padaryti, mes turime padaryti. Ir padarydavome“, – sako buvęs ilgametis įmonės vadovas.