Pedagogė Vilija Sušinskienė savo akimis stebėjo per kelis dešimtmečius įvykusį mokyklos virsmą. Jau devintus metus mokykloje direktore dirbanti moteris prieš tai 15 metų dirbo direktoriaus pavaduotoja, o dar prieš tai – mokytoja.
Pašnekovė pastebi, kad didžiausias pokytis per visus šiuos metus – požiūris į vaiką kaip individualų žmogų ir santykių mokykloje svarba. V. Sušinskienė taip pat mato, kad vaikai tampa vis laisvesni, o kartu besikeičiant vaikams ir švietimo programoms turi keistis ir mokytojai. Tiesa, vyresnio amžiaus mokytojams tai kartais tampa nelengvu iššūkiu.
– Mokykloje vykdote nuoseklaus socialinio emocinio ugdymo programą. Gal galite papasakoti daugiau apie ją?
Iš pradžių neturėjome skirtų konkrečių valandų šiai programai, todėl veikla buvo epizodiška. Vėliau nusprendėme socialinį emocinį ugdymą įtraukti į mokymo planus, ir tik tuomet, kai šis ugdymas tapo pastovus ir nuoseklus, jis pradėjo duoti rezultatų.
Kartu mokykloje sukūrėme darbo grupę, kuri pradėjo stebėti užsiėmimų kokybę. Pastebėjome, kad ne visi mokytojai turi išvystytą socialinį emocinį intelektą, todėl paruošėme socialinio emocinio ugdymo mokytojus. Iš pradžių turėjome vieną, o dabar turime du, kurie dirba kartu su klasės auklėtoju. Norime, kad ir patys auklėtojai mokytųsi, ir vaikai kartu. Šis metodas mums labiausiai pasiteisino.
Pamokų metu bandoma daugiau įsigilinti į savimonę, savivoką, teisingą sprendimų pasirinkimą, savanorystės programos prijungtos, konfliktinių situacijų valdymas. Kiekviena klasė turi šį užsiėmimą vieną kartą per savaitę.
– Ar asmeniškai pastebite, kad šios pamokos turi įtakos vaikų savijautai ar elgesiui bendruomenėje?
– Tikrai taip. Mes taip pat atliekame tyrimus, kaip keičiasi vaikų savijauta ir suvokimas. Įdomiausia pamatyti vaikų pokytį aštuntoje klasėje, kai jie jau išeina iš mokyklos. Visuomet aštuntokams vedu baigiamąją pamoką, kur mokiniai patys įvertina, kaip jie per visus metus pasikeitė. Būna labai džiugu girdėti, kai vaikai jau moka save analizuoti, žino, kaip reaguoti į įvairias situacija. Žinoma, dar ne visi, bet jau matosi teigiama raida.
– Mokykloje daug dėmesio skiriate ne tik emocinei mokinių būsenai ir ryšiams bendruomenei, bet ir mokymosi kokybei. Esate įdiegę STEAM metodologiją. Galbūt galite papasakoti, ką tai suteikia jūsų mokyklai?
– STEAM vienija technologijas, menus, inžineriją ir kartu kūrybiškumą. Mes tai diegiame nuo pradinių klasių. Kai pradėjome, pirmasis mūsų žingsnis – šachmatų įvedimas į mokymo procesą. Pradinėse klasėse turime keturis mokytojus, kurie puikiai žaidžia šachmatais ir bendrajame ugdyme turime šachmatus įvaldžiusius tris mokytojus. Visi šie mokytojai sutiko mokyti ir integruoti šachmatus ugdyme.
Pradinėse klasės mokytojas šachmatus integruoja į tokias pamokas kaip pasaulio pažinimas, kūno kultūra, matematika. Vyresnėse klasėse mes šachmatus naudojame kūno kultūros pamokose, kai vaikai būna atleisti nuo kūno kultūros pamokos.
Be to, turime ir būrelius, kur vaikai gali dar labiau gilintis į šachmatus, bet mes labai siekiame, kad būtų kuo daugiau įtraukta jų į ugdymo procesą.
Taip pat nuo pradinių klasių diegiame informatikos ir programavimo pradmenis. Dar prieš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai paskelbiant apie tokį projektą, mes jau pradėjome tai įtraukti į mokyklos pradinį ugdymą. Visose klasėse turime ir kompiuterių, ir planšečių, o kiekvienas vaikas turi pagal savo galimybes pramokti to per pamokas. Pastebėjome, kad informatikos ir programavimo integravimas ypač padeda matematikos pamokose.
Be to, turime pradinėms ir vyresnėms klasėms laboratoriją. Ypač laboratoriją gerai išnaudoja ir integruoja pradinių klasių mokytojai. Be to, mokytojai su vaikais atlieka daug tyrimų. Taip pat pasirinkę temas nuo penktos klasės vaikai rašo tiriamuosius darbus – o jie įvairiausi, net ir iš dailės.
Mokykloje taip pat turime 3D spausdintuvą, o į technologijų pamokas pradėjome integruoti konstravimą ir inžineriją, robotiką.
– Kas privertė jus taip entuziastingai imtis visų projektų? Ar jautėte spaudimą iš tėvų? O gal čia mokyklos personalo iniciatyvumas?
– Užsiminėte apie mokyklos laboratoriją, kompiuterius klasėse ir kitas investicijų reikalaujančias priemones. Bet dažnai esame įpratę girdėti, kad mokykloms labai trūksta pinigų.
– Jei yra noras, viską galima turėti. Aš niekada mokytojams nesakau, kad neturime kažkam pinigų. Visada sakau, kad jei yra poreikis, mokomės, darom, o paskui pinigų tikrai atsiras. Dažniausiai taip ir nutinka – ką nusimatom, tam lėšų ir gauname. Ir savivaldybė palaiko, ir rėmėjų randame. Taip pat naudojamės tuo, kad naujų ugdymo metodų taikymas, tinkamo emocinio klimato kūrimas yra skatinamas ir ES fondų finansuojamomis priemonėmis.
– Kokia Jūsų dabar pagrindinė vizija mokyklos ateičiai?
– Turime labai ambicingą viziją, kaip mūsų miestui. Norime turėti inžinerinę programą mokykloje. Jau susitarėme su gimnazija, į kurią mūsų vaikai išeina dažniausiai, kad kartu imsimės šio iššūkio.