Svarbiausia – atsižvelgti į mokinio poreikius ir emocinę būklę
Chemijos mokytoja ir mokslų daktarė įsitikinusi, kad mokykla turėtų būti ta vieta, kuri pritraukia jaunus mokytojus. Jos nuomone, kiekvienas mokinys klasėje tikisi sutikti žmogų, su kuriuo būtų paprasta bendrauti.
„Aš norėčiau, kad kuo daugiau žmonių ateitų į mokyklą ir pamatytų vaikus. Jie galėtų bent dalį laiko skirti mokytojavimui, o vėliau eiti dirbti į kitas sferas“, – sako universitetinę bei mokslinę aplinką į mokyklą iškeitusi pedagogė.
Pašnekovė atvirauja, kad svarbiausia – atsižvelgti į mokinio poreikius ir jo emocinę būklę, kuri kartais gali turėti įtaką akademiniams pasiekimams. Mokytoja įsitikinusi, kad pedagogai turi aktyviai bendrauti su tėvais, pažinti šeimas, o tai jiems padės patobulinti mokymosi procesą.
„Tėvų įsitraukimas svarbus dėl to, kad galėtum pamatyti, kas vyksta vaiko šeimoje. Galbūt nutiko kažkokia nelaimė ir vaikas tam tikrą laikotarpį negali gerai mokytis, galbūt mokytojas tuo metu negali jam rašyti net pastabos ir privalo į tai atsižvelgti. Svarbu visa tai matyti labai plačiai“, – patirtimi dalijasi dr. I. Razmislevičienė.
Chemijos pamokose – dailės elementai
Taip pat ji mano, kad negalima iš mokinių reikalauti tobulumo. Mokytojos įsitikinimu, mokiniams dažniausiai sekasi išmokti dėstomą pamoką ar konkrečius dalykus. Vis tik, kartais nutinka taip, kad išmokti dalykai pasimiršta vos po kelių dienų.
Kad taip nenutiktų – svarbu nuolat kartoti išmoktą medžiagą. Pedagogė atskleidžia, kad ji savo mokymo metodus sieja su aplinka, kuri supa mokinius, ir sugalvoja netradicinių pamokų, jog išmokti dalykai ilgiau išliktų vaiko atmintyje.
„Sugalvojau būdą, kaip vaikus išmokyti cheminių indų paskirtį ir pavadinimus. Šį metodą taikau jau 4–5 metus. Iš pradžių aš niekada nepasakau, koks tai cheminis indas, – jie patys turi sugalvoti pavadinimą, kuris turi būti kūrybingas. Tada jie turi jį nupiešti. Negana to, prašau sukurti istoriją, kaip atsirado šis indas arba kaip buvo pradėtas naudoti. Vėliau jie visa tai pristato, o aš papasakoju, koks yra tas tikrasis indo pavadinimas ir kam jis iš tikrųjų naudojamas.
Taip pat integruoju mokymosi procesą su dailės mokytojos pamokomis – ant juodo popieriaus lapo baltais pieštukais jie piešia indus, atvaizduodami stiklą su šešėliais. Dailės mokytoja gauna piešinį, o aš – istoriją. Kartais pasigrožiu piešiniais, juos kabinu savo kabinete. Taip vaikai greičiau atsimena tikslią paskirtį“, – pasakoja chemijos mokytoja.
Ne paslaptis, kad chemijos pamokose vyksta ir laboratoriniai bandymai – mokytoja ir jiems yra sugalvojusi paįvairinimų.
„Su vaikais stengiuosi dalyvauti mokslo festivalyje „Erdvėlaivis Žemė“, kuris vyksta kiekvieną rudenį. Ten atliekame įvairiausius bandymus. Užpraeitais metais buvome laboratorijoje, kur mokiniai galėjo pamatyti smaragdus, deimantus – ten paaiškino, kaip juos atskirti, kaip žinoti, ar auksas – tikras.
Bendradarbiaujame su Vilniaus kolegija ir ten važiuojame atlikti bandymų, vykstame ir į Trakų Vytauto Didžiojo gimnaziją. Stengiamės išvažiuoti į kiek įmanoma daugiau ekskursijų“, – atskleidžia pašnekovė.
Mokytoja sako, kad svarbu mokiniams ne tik išdėstyti mokomąjį dalyką, bet ir pasistengti ugdyti įgūdžius, kurių gali prireikti gyvenime. Taip mokinys skatinamas mokytis net toje pamokoje, prieš kurią jis gali būti priešiškai nusistatęs.
„Ateityje bus taip, kad komandoje reikės dirbti ir su tais žmonėmis, su kuriais nesutari. Mokykloje aš skatinu skirtingų gebėjimų turinčių vaikų bendradarbiavimą. Tarp jų gali nebūti draugiškų santykių, bet turi atsirasti bendras taškas, ties kuriuo jie sutaria. Taip jie mokosi vieni iš kitų. Jei grupėje yra stiprus mokinys, mokydamas kitus jis gali netgi kitais žodžiais ką nors paaiškinti ir užpildyti tas spragas, kurios liko po mano pamokos.
Pati labai mėgstu žiūrėti viktorinų tipo laidas, atkreipiu dėmesį, kurie klausimai buvo apie chemiją. Kai mokiniai klausia, kodėl jiems tai reikia žinoti, aš jiems atsakau, kad kada nors galbūt dalyvausite panašiame konkurse ir laimėsite vertingų prizų. Juk ten užduodama labai daug klausimų susijusių su chemija“, – šypsosi ji.
Chemijos pamokoms kojos nepakišo net karantinas
Kaip ir daugeliui Lietuvos mokytojų, dr. I. Razmislevičienei karantinas buvo vienas laikotarpių, pareikalavęs itin didelės ištvermės bei dvigubai didesnių pastangų. Tačiau ir čia ji nesutriko – atrado būdus, kurie padėjo sėkmingai tęsti mokymosi procesą.
„Stebėjau labai daug virtualių laboratorinių darbų. Sugaišau daug laiko, kol atrinkau tinkamus eksperimentus. Sunčiau mokiniams nuorodas, kad jie patys pasižiūrėtų. Esu labai dėkinga chemijos vadovėlių autoriams, nes jie – pasakiškai parašyti, viskas paryškinta, labai gerai paaiškinta“, – sako ji.
Žinoma, mokiniai ir patys turėjo įdėti daug pastangų – patys skaitė, o mokytoja stengdavosi vesti konsultacines pamokas tiems, kurie kažko nesuprasdavo.
„Prašydavau supratusius temą atsijungti nuo pokalbio, kas nesuprasdavo – likdavome kalbėtis. Rodžiau vadovėliuose konkrečias vietas, kurias reikia akcentuoti. Man jie taip pat atsiųsdavo nufotografavę atliktus namų darbus. Šiemet skiriu papildomų pamokų, kad galėtume geriau įsigilinti ir pakartoti praėjusių metų temas“, – patirtimi dalijasi mokytoja.
Svarbu mokinius skatinti ir nebijoti pagirti
Chemijos mokytoja sako, kad pedagogai neturėtų bijoti pagirti savo mokinių. Pasak jos, reikia pastebėti menkiausius patobulėjimus, kurie galėtų tapti motyvacija, skatinanti mokinį judėti pirmyn.
„Ne tik dėl tėvų, bet ir dėl vaikų ištaisius kontrolinį darbą prie pažymio parašau 3–4 sakinių atsiliepimą. Pirmiausia, pradedu nuo to, kas puikiai sekasi, bet jeigu matau, kad vis dar yra spragų, dedu kablelį ir rašau „bet“ – nurodau, kokių žinių trūksta.
Taip pat papildomai prirašau, kada vyks konsultacinė valanda. Sugalvoju visokių paskatinimų, pavyzdžiui, sakau, kad iš akių matau, jog šiam mokiniui chemija turėtų sektis gerai“, – apie paskatinimo būdus kalba dr. Ina Razmislevičienė.
Ji net ir pertraukų metu ragina mokinius ateiti bei išsiaiškinti užsilikusias spragas. Nevengia ir išklausyti asmeninių mokinių problemų, stengiasi su mokiniu bendrauti draugiškai bei surasti ryšį.
„Aš vis tiek esu mokytoja, nenoriu jiems būti draugė. Tačiau tikiuosi, kad jie nebijos ateiti ko nors paklausti ar pasikonsultuoti dėl asmeninių sunkumų, pasiteirauti, kaip jie turėtų elgtis. Esu žmogus, kuris vertina mokinius skaidriai – čia negali būti jokių simpatijų ir antipatijų – ir gabus olimpiadininkas gali gauti dvejetuką, lygiai taip pat mažiau pažengęs gali gauti dešimtuką“, – pastebi ji.
Naujų ugdymo metodų taikymą, tinkamo emocinio klimato kūrimą, mokytojų kvalifikacijos tobulinimą skatina ES fondų finansuojamos priemonės – „Kokybės krepšelis“, „Ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklų veiklos tobulinimas“, „Mokytojų ir kitų švietimo sistemos darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas“ ir kt.