Pedagogo kelias prasidėjo studijų metais
Mokytojas I. Jurčiukonis pedagogo gyslelę pastebėjo dar pirmuose studijų kursuose, kai Vilniaus universitete studijavo biofiziką. Ten jis išnaudojo keletą progų padirbėti su moksleiviais, kaip organizatorius dalyvaudavo gamtos mokslų olimpiadose, kartais rengdavo paskaitas neakivaizdinėje biologų mokykloje ir organizuodavo išvykas į kitų miestų mokyklas.
„Tada ir atėjo supratimas, kad tai „veža“. Baigiantis studijoms svarsčiau prisijungti prie „Renkuosi mokyti“ projekto, bet vis šį sprendimą atidėdavau. Galiausiai po studijų užpildžiau prašymą atlikti karo tarnybą, tikėjausi nuleisti garą ir pailsinti galvą. Ten vėl pradėjo „reikštis“ pedagoginiai polinkiai.
Pagalvojau, kad daugiau nėra ko ieškoti, reikia griebti galimybę. Vasarą užpildžiau prašymą Vilniaus universitete studijuoti mokyklos pedagogiką, įstojau. Turbūt čia ir prasidėjo tas tikrasis kelias“, – prisimena jis.
Pamokose padeda kebabai
Šiandien jis mokykloje jaučiasi tarsi bandymų lauke. O į pagalbą pasitelkia įvairiausius metodus, kurie užtikrina efektyvų mokymąsi. Vienas tokių – netradicinis – bėgiojimas koridoriais bandant pasiekti įsivaizduojamą kebabą. Šio mokymo metodo metu mokyklos koridorius atstojo elektros laidą, mokiniai – elektros srovę, o kebabas – motyvaciją judėti iš vienos vietos į kitą.
„Pamokose reikia daug prisigalvoti, kad temos mokiniams patiktų. Kartais tenka naudotis interneto „memais“, ieškoti kitų bedrų taškų su mokinių kultūrine aplinka. Kitais atvejais ieškau įdomių, keistų gyvenimo patirčių, savo paties išgyventų istorijų, kuriose atsiskleistų ryšys su reikiama tema“, – sako I. Jurčiukonis.
Pasak mokytoko, mokykloje reikia ieškoti tarpdalykinių sąsajų, susipažinti su kitų mokytojų medžiaga, ir jas susieti tarpusavyje – toks mokymasis daug veiksmingenis. Jo įsitikinimu, mokytojas turi būti eruditas. Kitas svarbus raktas į dėstomos medžiagos supratimą – įvairios praktinės veiklos.
„Kartą važinėjomės liftu ir žiūrėjome, ką rodo svarstyklės, skaičiavome lifto pagreitį. Su jaunesniaisiais važinėjantis paspirtuku mokėmės apie įvairias jėgas. Inžinerijos pamokose daug dėmesio skiriame komandiniam darbui, problemų sprendimui, planavimui, darbų pasidalijimui“, – metodais dalijasi mokytojas.
Fizikos ir inžinerijos mokytojas tikina, kad fizikos mokslo prigimtis šiek tiek riboja metodų pasirinkimą, bet laisvės tikrai yra. O norėdamas pasiekti tobulumo I. Jurčiukonis stengiasi megzti dialogą su klase.
„Kalbėjimasis, klausimai ir atsakymai, pavyzdžiai, diskusijos gali būti nesunkiai pritaikyti net ir sausos teorijos pamokai. Programoje numatytus praktinius darbus stengiuosi padaryti įvairesnius, kartais – sudėtingesnius, kartais – labiau priartintus prie mokinių kasdienybės. Dar geriau – su savo pačių priemonėmis“, – sako jis.
Svarbu kurti ryšį su mokiniu
Nors fizikos mokytojas sako, kad mokinio ir mokytojo ryšys itin svarbus,jis įsitikinęs, kad nėra taisyklės, nusakančios, kaip reikėtų jį kurti. Tačiau atvirauja, kad jį patį gelbsti humoras, kuris padeda pagerinti atmosferą. Be to, svarbiausia, pasak jaunojo pedagogo, niekada nemeluoti – sakyti tiesą net tada, kai kažkas nepasiseka ir pačiam mokytojui.
„Nėra reikalo vaidinti idealų, mokiniai labai greitai tai pastebės ir „nuleis“ ant žemės. Kaukių mūsų gyvenime pakankamai, ypač dabar. Praėjusiais metais pirmą kartą teko atsisveikinti su savo mokiniais, baigusiais aštuntą klasę ir išėjusiais į kitas mokyklas. Buvo, kas pasakė, kad niekada manęs nemėgo. Ir čia yra pergalė – reiškia, pavyko sudaryti tokį ryšį, kad nereikėtų vieniems prieš kitus apsimetinėti. Buvo ir „geriausio mokytojo“ žinučių, lyginimų su kitų mokyklų mokytojais. Tai, žinoma, malonu, bet budrumo prarasti negalima – čia nėra finišo linijos, stengtis reikia visada“, – pasakoja mokytojas.
Be to, jis mokykloje įkūrė ir fizikos būrelį, o mokinių skaičius tris kartus perkopė narių skaičių, kai tik prasidėjo karantinas. Mokytojas atvirauja, kad jis nemėgsta nustatytų darbo valandų, tad kartais užsiėmimai trunka kur kas ilgiau, nei planuota. O į būrelį susirenka ne tik tie, kuriems patinka fizika, bet ir tie, kuriems trūksta bendravimo.
„Vėliausiai vaizdo skambutį pabaigėme apie pusę dvylikos, kai su aštuntokais pradėjome gilintis į dešimtos klasės fiziką ir universiteto biofotonikos ar neurobiologijos kursus. Iš mokyklos išėję mokiniai irgi kartais paprašo pagalbos, ypač jei sunkiai randa kalbą su naujais mokytojais – čia irgi neleidžiu sau gailėti laiko“, – teigia jis.
Mokytojas pripažįsta, kad kartais tenka pabūti griežtu, jei siekiama aukštų akademinių rezultatų. Jis pasakoja, kad kartą konsultacijos ir darbų perrašymai mokykloje užtruko iki gerokai po devintos vakaro.
„Nei vieno nelaikiau per prievartą, bet jeigu man atsakymas į klausimą ar parodytas supratimo lygis atrodo nepakankamas, aš taip ir pasakau. Ir vertinu atitinkamai. Visada būna, kad kažkam vertinimas nepatinka ir žūtbūt norisi aukštesnio. Bet kai ilgos derybos ir prašymai nepadeda, tenka mokytis“, – pabrėžia jis.
I. Jurčiukonis mano, kad mokinių pažinimas ir ryšio su jais suradimas taip pat padeda mokytojui tvirčiau jaustis mokykloje bei užtikrintai atlikti savo pareigas.
„Gal ir vilioja tas mokyklos durų uždarymas po pamokų ir atsiribojimas nuo visko iki aštuntos ryto, bet, mano galva, čia yra mokinių pavertimas darbo žaliava. O jie yra asmenybės, ieškantys, kuriantys. O kai sudarai jiems sąlygas, dar ir labai nustebinantys. Mūsų darbas – tikėti mokiniais“, – pastebi jis.
Karantinas neišgąsdino
Kitaip nei kai kurie mokytojai, I. Jurčiukonis džiaugiasi pandemijos atneštais iššūkiais. Pasak jo, virtualus mokymas jam buvo pilnas atradimų. Karantino laikotarpis sutaupė laiko, mat nereikėjo keliauti į darbą, nebeliko kasdienio triukšmo, o mokinių darbų neteko temptis į namus – jie visada buvo pasiekiami internete.
„Kai buvo priimti sprendimai mokykloje, supratau, kad nepražūsime. Teko greitai išmokti nuotolinio mokymosi platformos subtilybių ir intensyviai apmokyti kolegas. Balandis darbo krūvio prasme buvo turbūt pats intensyviausias, tačiau ir labiausiai apdovanojo.
Susikūrė puikūs ryšiai su kolegomis, su kuriais anksčiau nelabai turėdavome bendrų taškų, kasdienis naujų funkcijų ir galimybių atradimas irgi atnešė daug džiaugsmo. Aš tikrai negaliu skųstis tuo laikotarpiu. Dalis mokinių irgi buvo patenkinti, labai pagerėjo rezultatai,“, – teigia pašnekovas.
Skatina bendradarbiauti
Fizikas įsitikinęs, kad mokykloje itin svarbu bendradarbiauti. O draugiškas ryšys turėtų būti mezgamas ne tik tarp mokinių, bet ir mokytojų, mat tai gali įkvėpti abejojantį ar tiesiog palaikymo ieškantį mokytoją.
„Įkvėpimas ir patarimai vienareikšmiškai ateina iš kolegų. Vyksta puikūs mainai – tie, kas ilgiau dirba mokykloje, pasidalija patirtimi, praktiniais patarimais, o naujai atėję labiau linkę apeiti vienas ar kitas normas, tada kyla drąsesnės, didesnės idėjos“, – pastebi I. Jurčiukonis.
Jis atvirauja, kad jam padeda ir šeima. Pašnekovas su drauge save vadina pedagogine šeima, kuri atlieka pamokų planavimo sesijas namuose, mat kartu veda inžinerijos kursą. Tai, pasak jo, geriausias idėjų inkubatorius.
Taip pat Ignas Jurčiukonis sako, kad reikėtų nepamiršti, jog visame pasaulyje dirba mokytojai ir visi jie susiduria su tomis pačiomis problemomis. Kontaktai iš įvairių projektų, konferencijų, ar net „Facebook“ grupių gali atnešti gaivaus oro gūsį į jų darbą.
Naujų ugdymo metodų taikymą, tinkamo emocinio klimato kūrimą, mokytojų kvalifikacijos tobulinimą skatina ES fondų finansuojamos priemonės – „Kokybės krepšelis“, „Ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklų veiklos tobulinimas“, „Mokytojų ir kitų švietimo sistemos darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas“ ir kt.