– Šiandien dirbate istorijos mokytoju. Kas šiame darbe jus labiausiai džiugina?
– Supratimas, jog tu prisidedi prie žmogaus tobulėjimo ir padedi jam augti yra varomoji šio darbo jėga. O kai pamatai, ko tavo mokyti vaikai pasiekia, nebūtinai akademinėje veikloje, džiaugsmas apima širdį.
– Baigęs Raseinių Šaltinio vidurinę mokyklą, po kelių metų į ją sugrįžote jau kaip mokytojas. Kodėl pasirinkote sugrįžti į tą pačią mokyklą?
– Iš vienos pusės, tai buvo atsitiktinumas. Iš kitos – užkoduotas pasirinkimas, nes visada norėjau būti mokytoju ir to buvau įkvėptas savo istorijos mokytojo.
Tik baigus bakalauro studijas, rugpjūčio gale, man paskambino Šaltinio progimnazijos direktorė ir paprašė grįžti į mokyklą, nes reikia istoriko. Kaip aš galėjau atsakyti savo mokyklai? Savo direktorei ir mokyklos bendruomenei? Ypač, kai skubiai reikėjo gelbėti situaciją.
Nedvejodamas sutikau. Taip, nuo 2016 m., su įvairiomis pertraukomis, dirbu mokykloje.
– Kaip į jūsų sugrįžimą reagavo mokytojai, artimieji?
Didžiausia nuostaba buvo iš kolegų Vilniuje, draugų. Visi sakė, ką aš veiksiu Raseiniuose, galėčiau daryti karjerą didmiestyje. Susidarė įspūdis, kad grįžimas į regioną yra savęs pasmerkimas. Lyg regionuose nebūtų kultūros, renginių ir ką veikti...
– Prisiminkime laikus, kai buvote ne mokytojas, o mokinys. Koks tuo metu buvote, kokį save prisimenate?
– Savo, kaip mokinio, gyvenimą skirstau į tris etapus. Pradinėse klasėse buvau pasiutęs, nedariau namų darbų, pastabos mano, tuomet pasiekimų knygutėje, netilpdavo, gale buvo įklijuoti papildomi lapai su pastabomis.
Pradėjus eiti į 5 klasę, šiek tiek surimtėjau, buvau vidutiniškai besimokantis vaikas, vidurkis siekdavo 7–8. Su klasės draugais pertraukų metu lakstydavome koridoriais, erzindavome vyresnius budėtojus. Vėliau įsigudrinome žaisti gaudynes šalia mokyklos esančiame pušynėlyje. Ir kas mums tada buvo galvoje!?
O štai 9 klasėje papuoliau tarp pirmūnų, pradėjau dalyvauti mokinių taryboje, tapau Raseinių rajono jaunimo reikalų tarybos nariu, vedžiau ir organizavau įvairius renginius mokykloje.
– O koks dabar esate mokytojas – griežtas, reiklus, o gal mėgstantis pajuokauti?
– Aš vis dar save atradinėju, nedrįstu pasakyti, koks tiksliai esu mokytojas. Į šį klausimą geriausiai atsakytų mano mokiniai.
Dabar stengiuosi susidėlioti pamokos laiką, kad spėtume padaryti viską: ir pasijuokti, ir pasimokyti. Tik noriu pasakyti, kad aš nesu griežtas žmogus.
Yra buvę atvejų, kai, supykus ant mokinių, vaidindavau griežtą, bet jie žino, kad aš toks nesu ir pamokos eigoje pats iš savo griežtumo susijuokdavau. Viena mokinė yra priėjusi ir pasakiusi: mokytojau, jūs nemokate pykti.
– Esate veiklus ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų. Ką veikiate pasibaigus pamokoms?
– Taip jau nutiko, kad mokykloje neturiu pilno krūvio, nes turiu kitą pagrindinę darbovietę. Esu viešosios įstaigos „Atrask Raseinius“ vadovas, po pamokų skubu į darbą, vedu ekskursijas po Raseinių miestą ir rajoną turistams, taip pat ir mokiniams. Užsiimu darbu su projektais ir panašia veikla.
O grįžęs namo, po visų darbų, ruošiuosi pamokoms bei įvairioms neformalioms veikloms, kurias tenka vykdyti mokykloje.
– Daug dėmesio skiriate savo tobulėjimui. Gal galėtumėte pasidalinti ateities planais – kokius iššūkius sau esate išsikėlęs?
– – Naujausias mano asmeninis projektas – savanorystė Bolivijoje. Mokykloje mano kolega pakeis mane 6 savaitėms ir aš lapkričio 10 dieną išvyksiu ten kur savanoriauti. Tai bus asmeninis iššūkis.
– Dažnai kalbama apie jaunų mokytojų trūkumą, nes jaunimui mokytojo profesija atrodo nepatraukli. Kodėl taip yra ir kas galėtų paversti mokytojo profesiją prestižine?
– Kai visi mokytojai pradės gerbti save ir supras, jog jie dirba prestižinį darbą, tuomet ši profesija taps tokia ir jaunimas ją rinksis.
Naujų ugdymo metodų taikymą, tinkamo emocinio klimato kūrimą, specialistų pritraukimą į švietimo veiklą skatina ES fondų finansuojamos priemonės - „Kokybės krepšelis“, „Ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklų veiklos tobulinimas“, „Mokytojų ir kitų švietimo sistemos darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas“ ir kt.