Pirmiausia – pagrindai
Estradinis dainavimas yra viena iš specialybių, kurias gali rinktis Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokykloje besimokantys vaikai. J. Miliauskaitė pasakoja, kad iki ketvirtos klasės vaikai turi dvi savaitines valandas, nuo penktos – tris pamokas per savaitę. Iš pradžių jie mokosi daugiabalsio dainavimo ansambliuose, o vyresnėse klasėse turi ir solinio dainavimo pamokų.
Jūratė Miliauskaitė sako, kad pramoginės muzikos vokalas savyje talpina įvairiausius žanrus: ir šiuolaikiniams muzikos stiliams pritaikytas liaudies dainas, ir džiazinę muziką, ir kokybišką populiariąją muziką, ir daugelį kitų. Vis tik, nors pramoginė muzika pasižymi savo įvairove, mokytoja įsitikinusi, kad vokalo pagrindai – visur vienodi.
„Pagrindai nesiskiria. Tai yra kvėpavimas, vokalo pozicija, garso jungimas su kvėpavimu, vokalinio aparato vystymas, garso intonacijos valdymas, dainavimo ir klausos koordinacija. O kai užvedi vaikus ant kelio, supažindini su žanrais, prasideda įvairūs niuansai. Tiesa, pramoginė muzika turi ir išskirtinumą – labai stiprią ritmiką“, – sako ji.
Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokykloje įgyvendinama ir šokio programa, o, pasak J. Miliauskaitės, būtent sceninis judesys yra neatsiejamas nuo pramoginės muzikos.
„Nebūtina demonstruoti šokio viražų, tačiau laisvumas, atsipalaidavimas, judesio štrichai, vaizdas yra labai reikalingas. Reikia žiūrovą dominti. Be to, šokis neatsiejamas nuo emocijos, žinutės, kuri yra siunčiama su kūriniu. Tai labai džiaugiuosi, kad pas mus įvedė choreografiją. Pastebiu, kad vaikai daugiau laisviau visą juda“, – džiaugiasi ji.
Kritikuoti reikia itin atsargiai
Vis dėlto, mokantis muzikos svarbu ne tik žinios ar pagrindai, bet ir ryšys tarp mokytojo bei mokinio.
„Kiekvienas mokytojas yra pusė psichologo. Jis turi tokiu būti, nes kiekvienas mokinys – kitas pasaulis, juk tai nėra vien dainuojantis aparatas. Kiekvienas ateina iš įvairių namų, su skirtinga istorija, charakteriu, temperamentu, o į tai reikia atsižvelgti“, – sako Jūratė Miliauskaitė.
Jos teigimu, agresija ar pakeltas tonas niekada nesulaukia teigiamų rezultatų: reikia gerbti vaiką kaip asmenybę ir pagarbą tinkamai rodyti.
„Žinoma, pagrindinis motyvacijos šaltinis yra pagyrimas. Jeigu kažko nori, „spaudi“ iš vaiko, būtina jį motyvuoti, girti. Galima sugalvoti kažkokias motyvacines priemones: pažymį, gerą žodį, šypseną ar personalinę užduotėlę. Aš laikausi principo, kad vaikas. Išėjęs iš pamokos, turi norėti sugrįžti. Kaip tai padaryti? Kaskart tai labai individualu. Bet, žinoma, tu turi būti ir stipri ranka, kuri žino, ko nori, ir veda vaiką į priekį, rodo pavyzdį, siekiamybę“, – kalba vokalo mokytoja.
Itin atsargiai reikia elgtis su kritika, mat neatsargiai išsakyta, ji gali sužeisti vaiką taip, kad jis nebenorės muzikuoti.
„Nei vienas nėra tobulas – mokytojas taip pat. Būna, kad ir pedagogai suklysta, jiems gali išsprūsti ir koks grubesnis ar tiesmukiškos kritikos žodis. Tad stengiesi stebėti save, kad nepadarytum kažko panašaus. Pas mane ateina įvairių vaikų – būna ir labai tylių, ir cholerikų. Stengiuosi juos suprasti, priimti tokius, kokie yra.
Jeigu sakomas kritikos žodis, tai reikia daryti atsargiai. Vaikas po griežtesnio žodžio gali visai užsidaryti, o po to iškyla nepasitikėjimo savimi grėsmė. Mokytojas yra žmogus, kuris turi padėti užauginti tuos sparnus, kad vaikas nebijotų parodyti savęs, būti unikalus ir suprastų, kad asmenybės išskirtinumas yra pats grožis“, – įsitikinusi Jūratė Miliauskaitė.
Karantino laikotarpiu – iššūkiai vokalo pamokoms
Paklausta, kaip sekėsi vokalo mokyti karantino laikotarpiu, mokytoja pripažįsta, kad buvo išties nelengva.
„Soliniame dainavime problemų yra mažiau. Mes naudojome „Zoom“ programėlę – aš išsiųsdavau dainavimo pratimus, kūrinius, jie patys pasileisdavo, dainuodavo, o aš išsakydavau pastabas. Tai ganėtinai neblogai viskas vyko.
Sudėtingesnė situacija yra su su grupiniu dainavimu. Internetu virtualiai nėra įmanoma dainuoti sinchroniškai. Tad teko daugiau dėmesio skirti kiekvienam grupėje, suteikti galimybę padainuoti po vieną", – patirtimi dalijasi J. Miliauskaitė.
Kita vertus, buvo stiprinamos solinės vaikų vokalo pozicijos.
„Siųsdavau užduotėles, kurias vaikai įrašinėdavo namuose, kad ir su telefonu. Tada jie man jas siųsdavo, aš perklausydavau, užsirašydavau pastabas ir pamokos metus mes klausydavome, analizuodavome. Po pavasarinio karantino vaikai buvo gana laimingi. Kadangi solinio dainavimo jie mokosi tik vyresnėse klasėse, tai tuo laikotarpiu kiekvienas galėjo pasireikšti ir išgirsti save, iškelti sau kažkokį iššūkį. Tai šiek tiek padidino pasitikėjimą savimi“, – priduria ji.