Netradicinės pamokos
E. Vareikytė atvirauja, kad visi pedagogai nori netradicinių receptų ir magiškų ar nematytų metodų. Tačiau, jos įsitikinimu, kartais paprastos ir niekuo neypatingos pamokos atneša kur kas saldesnius vaisius. Ji mano, kad egzistuoja daug elementarių būdų, kaip pagyvinti pamoką ir mokymosi procesą.
„Svarbiausia – sukurti tam tikrą klasės kultūrą. Aš asmeniškai skatinu, kad mokiniai reikštų savo nuomonę ir diskutuotų tarpusavyje. Tarkime, mes diskutuojame net ir apie tai, kaip suskaičiuoti matematinį veiksmą. Aš klausiu vaikų, kaip jie atlieka skaičiavimus, nes kiekvienas jų turi savo minčių strategiją. Taip mes iš visų strategijų galime sudaryti lengvesnį mokymosi procesą ir padėti vieni kitiems.
Pamokose stengiuosi kalbėti apie aktualius dalykus. Pavyzdžiui, praėjusiais metais diskutavome apie Australijoje degusius miškus, kalbame ir apie įvykius Lietuvoje, kaip pavyzdžiui Alytaus tragedija dėl degančių padangų ar teršalai Kuršių mariose. Svarbu apie tai kalbėti ir diskutuoti, nes vaikai neturėtų augti uždarytoje žinių terpėje tarsi šiltnamyje. Reikia išmanyti ne tik tai, kaip parašyti vieną ar kitą nosinę raidę žodyje, bet ir tai, kas vyksta aplinkui“, – sako mokytoja.
Pasak jos, norint, kad mokymasis vyktų sklandžiai, labai svarbu sukurti ryšį su mokiniu. Pedagogė mano, kad į mokinį reikia žvelgti kaip į daug savyje turintį žmogų. Daugelis pedagogų dažnai turi tikslą diegti aukštesnes vertybės, tarsi pamiršdami, kad mokinys ir pats savimi daug ką atsineša. Tačiau pirmasis žingsnelis į ryšio kūrimą, anot E. Vareikytės, yra suvokimas, kad vaikas yra savo vertybių, pomėgių, minčių ir jausmų stebuklas.
„Svarbu ir autentiškumas – tiek mokiniui, tiek mokytojui. Nederėtų pasislėpti už dalykinio turinio, verčiau, reikėtų dalintis tuo, koks yra pats mokytojas, kokie jo pomėgiai ar interesai. Tada vaikai su mokytoju nori kažką veikti, nes mato jį artimesnį sau. Taip pat padeda kartu vykdomos iniciatyvos, kurios sukuria pridėtinę vertę mokyklos labui“, – pastebi ji.
Kuria artimą ryšį keliaudama
Elzė Vareikytė nevengia ir kiek neįprastų, kitokių būdų, padedančių užmegzti draugystę su mokiniu. Ji su mokiniais leidžiasi į įvairiausias keliones – lanko svečias šalis, tokias kaip Marokas, Graikija, Jordanija ir Prancūzija. Daug kam gali pasirodyti, kad tokios išvykos – gan rizikingos, tačiau mokytoja ramina, kad baimė neturėtų būti jėga, stabdanti daug žadančius nuotykius.
„Baimė niekada nėra pirmas jausmas, galvojant apie keliones. Niekada negalvoju, kas gali nutikti ar kokiais keistais vingiais viskas gali pasisukti. Mano vedlys – noras ir entuziazmas keliauti, nes pati tai labai mėgstu. Tad noriu ir vaikams parodyti, kaip skirtingai gyvena iš kitų kraštų kilę žmonės. Noriu, kad jų galvose „susprogtų“ visi stereotipiniai burbulai ir jie pasaulį imtų regėti plačiau“, – mintimis apie keliones su vaikais dalijasi ji.
Kitas dalykas, paskatinęs mokytoją su mokiniais keliauti į kitus kraštus – didžiulis noras parodyti mokyklos bendruomenei, kad tikrai įmanoma vaikus išsivežti į tolimą kelionę. Ji sako, kad kelionėse nutinka visokių dalykų, tad natūralu, kad kartais tenka ir išsigąsti.
„Prisimenu, kai šešiolikmečiai vaikinai kartą išėjo nusipirkti gaviųjų gėrimų, o man nepranešė. Kai grįžo, tikrai turėjau „įjungti“ mokytojos režimą ir juos sudrausminti. Būna gluminančių situacijų, tačiau vyresni vaikai dažniausiai jaučia ribas, supranta, kas yra kas, ir gali savimi pasirūpinti patys. Savarankiškumo suteikimas ir pasitikėjimas mokiniais yra dar vienas mokymasis“, – įsitikinusi pašnekovė.
Kelionėse ji vaikus ne tik moko įvairiausių dalykų, plečia jų pasaulėžiūrą, bet ir pati mokosi. „Prisimenu, kai buvome Paryžiaus Monmartre, kuriame dailininkai piešia paveikslus. Viena mano mokinė Agnė man pasakė, kad ji niekada neturėjo savo portreto. Aš jai pasiūliau čia pat jį ir gauti. Tada mes nustojome lėkti ir skubėti – tiesiog žiūrėjome, kaip dailininkas piešia Agnės portretą. Žinoma, man viduje įsijungė skepticizmas: galvojau – kam to reikia? Tačiau per tas 25 minutes mes tiesiog sustojome ir įsijautėme į Paryžiaus gyvenimą. Tada supratau, kad jeigu kažko nori – imi ir darai. Kartais vaikai išmoko nusiimti skepticizmo rėmus. Tas labai įkvepia ir skatina keliauti toliau“, – teigia pašnekovė.
Mokyti regione – tarsi privilegija
Jaunoji mokytoja išvyko vaikų mokyti į regioną, užnugaryje palikdama didžiųjų miestų mokyklas. Ji įsitikinusi, kad čia atsiveria daugiau galimybių bei perspektyvų, priešingai nei įpratę manyti daugelis visuomenės.
„Mažų miestelių mokyklos – laisvesnės kurti bendruomenę. Visų pirma, dirba mažiau pedagogų, mokosi mažiau mokinių. Tad mokytojos turi nuostabią galimybę mokyti mažose klasėse. Manau, kad bendruomenė yra kertinė ašis mokykloje. Nesvarbu, kokio tai dydžio mokykla arba kur ji yra. Mokykloje turi augti bendruomenė ir ji turi sprendimus priimti kartu. Tada visi jos nariai tampa laimingi – administracija, pagalbinis personalas, mokytojai, vaikai ir jų tėvai“, – apie regioninių mokyklų privalumus pasakoja E. Vareikytė.
Kalbėdama apie tai, kaip mokykloje svarbu bendruomeniškumas, ji atvirauja, kad bendrų taškų tarpusavyje turėtų surasti ir mokytojai. Pasak pedagogės, sėkmingam darbui įtakos turi ir mokymasis vieniems iš kitų.
„Linkiu bandyti atrasti laiko, motyvacijos bei noro kartu susėsti ir bendradarbiauti su skirtingais mokytojais. Jeigu įmanoma, derėtų suburti mokymosi grupes, kurios veiktų ne tik kaip paplepėjimas prie kavos puodelio. Aš labai tikiu, kad mokytojai Lietuvoje – fantastiški ir jie gali labai daug, tačiau stinga bendradarbiavimo tarpusavyje ir mokymosi iš vidinių resursų. Nebūtina užsakyti mokymų, galima mokytis iš Daivos, kuri turi kabinetą mokyklos trečiame aukšte“, – šypsosi ji.
Kitas nuostabus dalykas regionuose – galybė gamtos turtų, o gyvenimas regione padeda greičiau pasiekti piliakalnius, miškus, upes, tam tikrų vietų legendas. Ji įsitikinusi, kad šių dalykų prieinamumas yra didesnis, nes būnant Vilniuje ar Kaune, kurie tarsi viską turi savyje, o gyvenant mieste kažkur išvykti kur kas sunkiau.
Karantinas atnešė iššūkių
Pasak E. Vareikytės, daugelis pedagogų karantino laikotarpį prisimena kaip tokį, kurio metu teko kardinaliai pertvarkyti mokymosi procesą ir susidurti su daug technologinių sunkumų ir iššūkių. O štai jaunoji mokytoja į pandemijos laikotarpį pažvelgė kiek iš kitokios perspektyvos.
„Susidūrėme su iššūkiais, kai tėvai pamatė, kaip jų vaikas mokosi iš tikrųjų. Mūsų mokykla labai stipriai akcentavo būtinybę kiekvienam vaikui judėti savu tempu. Tačiau kai kurie tėvai pastebėdavo, kad jų vaiko tempas nėra toks, koks turėtų būti arba koks norėtų, kad būtų. Tad jie labai stipriai dėl to išgyveno. Teko ieškoti ryšio su tėvais ir juos raminti, kad viskas yra gerai ir mes taip mokomės, raginti tėvus vaikų nespausti, o kartais galbūt ir daugiau įsikišti į vaiko mokymosi procesą“, – prisimena ji.
Žinoma, mokytojai teko šiek tiek pasukti galvą ir dėl kai kurių technologinių dalykų – aprūpinti mokinius reikiamomis technologijomis, tokiomis kaip planšetė ar pasirūpinti, kad namuose jiems būtų įdiegtas reikalingas internetas.
Tačiau, nepaisant to, ji įžvelgia ir nemažai teigiamų dalykų. Pedagogė galėjo stebėti, kaip vis savarankiškėja ketvirtokai ar kaip mokyklos išsiilgsta pradinukai. Juk jiems tai nėra tik mokykla, verčiau – antrieji namai, kuriuose jie ne tik mokosi, bet ir žaidžia bei bendrauja su bendraamžiais.
Naujų ugdymo metodų taikymą, tinkamo emocinio klimato kūrimą, mokytojų kvalifikacijos tobulinimą skatina ES fondų finansuojamos priemonės – „Kokybės krepšelis“, „Ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklų veiklos tobulinimas“, „Mokytojų ir kitų švietimo sistemos darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas“ ir kt.