Iš kitų žemynų įvairiais būdais į gamtą pakliuvusios rūšys neretai atranda pranašumų naujose buveinėse. Vietiniai gyvūnai negali apsisaugoti nuo plėšrūnų, atėjūnai nukonkuruoja kitas rūšys ir platina įvairius parazitus ir ligas, prie kurių patys yra prisitaikę, tačiau nuo jų kenčia senbuviai.
Gamtininkas Selemonas Paltanavičius teigia, kad didžiausią įtaką darantys svetimžemiai gyvūnai Lietuvoje buvo įkurdinti tikslingai, o ne paplito netyčiomis.
„Sovietiniais laikais buvo toks šūkis – nelaukime malonių iš gamtos, iš gamtos viską patys turime pasiimti. Buvo tokia politika - gamtoje priveisti kuo daugiau rūšių, kad kuo daugiau kailių, kuo daugiau mėsos ir kuo daugiau galėtų visko iš jos galėtume pasiimti. Buvo laikai, kai ondatros kailio kepurė buvo pagarbos reikalas, o audinės kepurė ar kailiniai buvo didelės prabangos ženklas“, – sakė gamtininkas.
Anot S. Paltanavičiaus, ondatros elgiasi nuosaikiai vietinės gyvūnijos atžvilgiu. Tuo tarpu plėšrios audinės kelia rimtą grėsmę paukščiams ir smaguriauja jų kiaušiniais. Visgi, jos dar ne patys pavojingiausi įsibrovėliai mūsų miškuose.
„Visoje Europoje iš Šiaurės Amerikos įvežtas meškėnas sukėlė labai daug problemų. Meškėnas priklauso plėšriesiems gyvūnams, bet yra visaėdis. Miške, kur įsikuria meškėnas, praktiškai nebelieka vietos paukščiams. Jie nebegali susisukti lizdų“, – pasakojo S. Paltanavičius.
Dėl vertingo kailio į Europą įvežtas meškėnas, išgyventi gali bet kokiomis sąlygomis, nuo jo joks silpnesnis gyvūnas neturi šansų pasislėpti, o už savęs jis palieka negyvus, tuščius miškus.
„Meškėnas puikiai plaukia, gali panerti po vandeniu, lenda į visas olas, lipa į visus medžius. Praktiškai jis pasiekia visus įmanomus lizdus. Jis yra labai agresyvus viso kas gyva naikintojas. Lietuvoje jau buvo trys ar keturi meškėnai rasti ir sumedžioti. Medžioklės taisyklės numato, kad meškėnai yra medžiojami visus metus. Jiems medžioti nereikia jokio leidimo ir ši rūšis yra naikinama“, – sakė gamtininkas.
Atsidavusiam gamtos saugotojui nė kiek nevirpa širdis dėl tokio šios rūšies likimo Lietuvoje.
„Jos negali būti mūsų gamtoje. Mums jau užtenka manguto – ūsurinio šuns ir kanadinės audinės. Kai jie buvo įveisti, vėl dėl kailių, mums kilo daugybė problemų“, – sakė jis.
Visgi, pasitaikė ir ekologiškai mažiau pavojingų introdukcijos atvejų. 1905 į Austrijos-Vengrijos imperiją įvežtos ondatros beveik nedaro poveikio vietinėms rūšims, bet praturtina kailių išteklius. Ironiška, bet į bebrą panašūs, tik daug smulkesni, graužikai, labiausiai kenčia nuo invazinių audinių.
„Praktiškai ondatra, neturinti konkurentų aplinkoje, neužėmė jokios nišos ir jokio vietinio gyvūno neišstūmė. Taip pat nemažai yra vabzdžių, žinoma ne Kolorado vabalas, žalos nedarančių. Bet mes per mažai apie juos žinome. Jie tiesiogiai gal ir nedaro įtakos, bet jos gali turėti savo specifinius parazitus, kurie joms normalūs, bet mirtinai pavojingi vietinėms rūšims“, – sakė gamtininkas.
Aštuntajame dešimtmetyje buvo prisiveisę gausybė ondatrų, kurių populiacija tapo sunkiai kontroliuojama. Visgi, gamta rado savo būdą. Prasidėjo graužikų maras, kuris smarkiai sumažino šių gyvūnų populiaciją.
„Gamtoje daug dalykų, kurie negali būti prognozuojami“, – sakė gamtininkas.
Visgi, nors ondatros iš pažiūros ir nepavojingos, bet jas medžioti galima be jokių draudimų visus metus, taip pat ir selektyviniais, užtikrinančiais staigią mirtį, spąstais.