Dėl ąžuolyno buveinių ir joms būdingų rūšių retumo Europoje ir Lietuvoje – teritorija svarbi tarptautiniu mastu. Šiame ąžuolyne įrengtas pažintinis takas, kuris lyg įvadas į Neries regioninį parką.
Dūkštų ąžuolynas ne koks archeologinis muziejus. Jame svarbi buveinė įvairioms rūšims.
Dūkštų ąžuolyno pažintinio tako gidas Saulius Pupininkas pasakojo, kad ąžuolus senovės lietuviai laikė Dievo namais, Perkūnui skirtais medžiais. Visose baltų žemėse ąžuolai ir ąžuolų giraitės buvo laikomos šventomis, jose nebuvo galima net šakelės nulaužti.
„Palei Dūkštų ąžuolyno pažintinį taką pastatyta apie 40 skulptūrų, vaizduojančių lietuvių legendų ir mitologijos personažus. Visas šio tako maršrutas – 2,3 km – yra pritaikytas neįgaliesiems — paklota medinių lentų danga. Šis takas labiausiai lankomas Neries regioninio parko objektas“, - kalbėjo gidas.
Anot pašnekovo, praėjusiais metais pažintiniu taku žingsniavo apie 35000 lankytojų.
„Turime pagirti parko lankytojus – nepaisant tokio didelio žmonių srauto, jie nepadarė beveik jokios neigiamos įtakos ąžuolyno ekosistemai ir pažintinio tako įrangai“ — kalbėjo jis.
Dūkštų ąžuolynas ypatingas ir gamtiniu požiūriu. Tyrimų metu čia rastos net 77 retos ir saugomos gyvūnų, augalų, kerpių ir grybų rūšys ir nustatyti 5 Europos Bendrijos svarbos gamtinių buveinių tipai.
„Dūkštų ąžuolyne gyvena keistas vabalas niūraspalvis auksavabalis - vienas paslaptingiausių ir rečiausių šio miško gyventojų. Šie vabalai gyvena senų ąžuolų drevėse, o jų vystymosi ciklas – itin specifiškas.
Toje pačioje drevėje niūraspalviai auksavabaliai gali gyventi net 50 metų, kol visas medžio kamieno vidus sunaudojamas ar supūva. Lietuvoje žinoma tik 20 – 30 vietų, kuriose šis vabalas gyvena“, - apie ąžuolyno bioįvairovę kalbėjo S. Pupininkas.
Jis taip pat paminėjo, jog šioje teritorijoje aptinkami net 8 iš 14 Lietuvoje randamų šikšnosparnių. Dūkštų ąžuolyne jiems iškelta 100 specialios konstrukcijos inkilų.
Gidas užsiminė, kad Dūkštų ąžuolyno glūdumoje yra kūdra, kuri atsirado bebrams patvenkus per ąžuolyną tekantį upelį. Atėjus prie šios kūdros gegužės mėnesį galima išgirsti gegutės kukavimą ar skudučius primenančių varliagyvių — raudonpilvių kūmučių balsus. Išgirsti jas lengva, o pamatyti – sunku.
Jos puikiai prisitaikiusios slėptis gamtoje. Jų nugaros oda rusvai žalsva su tamsesnėmis dėmelėmis.
„Štai birželio antroje pusėje šiame miške pražysta lietuviškos orchidėjos - aukštosios gegūnės. Šios puikios ir labai gražios gėlės – daugiamečiai, kartais net 1 metro aukščio užaugantys augalai“, — dėstė S. Pupininkas.
Pažintinio tako žinovas taip pat papasakojo apie itin atsargius ir slėpiningus ąžuolyno gyventojus - juoduosius gandrus. Anot apylinkių žmonių, šios rūšies paukščiai Dūkštų ąžuolyne gyvena jau mažiausiai 70 metų. Skirtingai nuo baltojo gandro, įsikuriančio šalia žmogaus, juodasis savo lizdui renkasi itin nuošalias, drėgnas miškų vietas, esančias netoli balų ar upelių.
„Šis paukštis – tikras slapukas, todėl jį pamatyti dažniausiai yra staigmena ir didelė sėkmė. Dėl to eidami pažintiniu taku, nepamirškite karts nuo karto pakelti akių į dangų - gal ir jums pasiseks išvysti ties medžių viršūnėmis tyliai praskrendantį juodąjį gandrą“, - patarimais dalijosi pašnekovas.
Deja, pagrindinė problema Dūkštų ąžuolyne yra ta, jog čia nevyksta natūralus medyno atsikūrimas. Senų ąžuolų būklė blogėja, jie džiūsta, labai blogai vyksta savaiminis ąžuolų atžėlimas. Iš nukritusių gilių išdygę ąžuoliukai paskęsta lazdynų šešėlyje ir dažniausiais po kelių metų tiesiog žūsta. Miškas sensta: brandūs ąžuolynai čia užima 85 proc., o jaunuolynai – vos 6 proc. visos teritorijos.
„Nenorėdami vien pasyviai stebėti šio proceso ir siekdami išsaugoti tiek puikų ąžuolyną, tiek retuosius jo gyventojus, ėmėme dirbtinai sodinti ąžuoliukus, taip pat dalyje teritorijos iškertami ąžuoliukus stelbiantys medžiai tokie kaip beržai, drebulės, eglės bei atliekami kiti apsaugos darbai“, — vardino pažintinio tako gidas.
Pagrindinis pažintinio tako tikslas yra visuomenės švietimas. Tik gamtoje vykstančius procesus ir sengirių svarbą gamtai suprantanti visuomenė gali leisti išlikti šioms svarbioms būveinėms.
„Jų metu kartu su lankytojais stebime ąžuolyne vykstančius gamtinius procesus, grožimės šimtamečiais ąžuolais, apžiūrime šikšnosparniams iškeltus inkilus, vykdomus ąžuolyno atkūrimo darbus, o taip pat bandome įminti ąžuolyno pakraštyje stūksančio, legendomis apipinto Airėnų akmens su ženklais paslaptis“, — kalbėjo pašnekovas.