Apie trijų centimetrų ilgio vabalas išdidžiai ropinėja neilgai. Šioje gyvenimo stadijoje jis gyvena tik porą savaičių, kol susiporuoja. Iki tol jis 2-3 metus lervos pavidale praleidžia medyje, kur prasimaitina sutrešusia mediena.
Vabalai itin išrankus, jie gyvena tik senuose ąžuoluose ir tik tuose, kurie gauna pakankamai saulės šviesos.
Skerdžių laikais būtent tokiuose ąžuolynuose bandos slėpdavosi nuo vidurdienio kaitrų, kur gyvuliai nurupšnodavo medelius ir aukštą žolę. Išnykus variminiam ganymui, ąžuolynai nebegauna pakankamai šviesos ir medžių kamienai tampa per šalti lervoms.
Visgi išvyka ne vien tam, kad pasigrožėti šiais gyviais, o atkreipti dėmesį į jiems gręsiantį išnykimą. Niūriaspalvis auksavabalis įrašytas ne tik į Lietuvos, bet ir į Europos raudonąsias knygas, o jį bandoma saugoti pasitelkus europinėmis direktyvomis.
Visgi kyla klausimas kodėl ir kokią naudą gamtai gali teikti saujelė vabalų, kurie praktinės naudos gamtai, teoriškai neturi.
„Gaila, bet negaliu pasakyti, kad vabalai duoda kokią tiesioginę naudą žmogui ar gamtai. Medžių jie negydo, o ir mėsai nepanaudosi “, – juokėsi Lietuvos gamtos fondo projekto vadovė Dalia Baustytė.
Visgi, niūriaspalvis auksavabalis turi savo specifinį darbą.
„Šis vabalas yra indeksacinis. Jis parodo brandžius ąžuolynus, apaugusias ganyklas ir retus miškus. Tokios buveinės yra saugomos Europos Tarybos direktyvomis“, – kalbėjo D. Baustytė.
Ne kiekviename miške klesti bioįvairovė ir ne kiekviename įsikurs šis auksavabalis, nors jame ir nestiktų drėvėtų šimtamečių ąžuolų.
„Ąžuolynai apželia, nes nebėra ganoma juose, todėl sunkiau gauna saulės šviesos, bet ne tame jų pagrindinis pavojus. Pagrindinis pavojus – medžių fragmentacija. Vabalai juda labai mažais atstumais, o ąžuolai paprastai išsidėste gan toli vienas nuo kito“, – pasakojo D. Baustytė.
Tokių buveinių ir ekosistemų apsaugojimas įeina į kiekvieno atsakingo miškininko pareigas. Jie atveria senus medžius, ne tik ąžuolus, bet ir liepas ar klevus, kuriuose vabalas taip pat gali įsikurti, vykdo kitus gamtotvarkinius darbus.
D. Baustytė įsitikinus, kad skiriami pinigai, gamtininkų ir miškininkų laikas nėra švaistomas veltui.
„Na, auksavabalio lervomis maitinasi kitas nykstantis vabalas – prakštis, bet praktinės naudos ne vienas neturi. Nieko žmogui be jų neatsitiks. Tačiau turėsime skurdesnę gamtą, o apsaugoti ją yra mūsų moralinė pareiga“, – kalbėjo projekto vadovė.
Išvyka prasidės 11 valandą Neries Regioninio parko direkcijoje. Entomologas Giedrius Švitra papasakos apie didžiausias grėsmes auksvabaliams. Netrukus veikla persikels į Dūkštų ąžuolyną. Ten parko ekologas Aivaras Jefanovas, pasitelkęs aukštalipių įrangą, pasakos apie vabalų stebėjimo metodus ir vabalams reikalingas gamtotvarkos priemones.
Po arbatos pertraukos apie 14 valandą vabalo arba jo veiklos pėdsakų paieška. 15 valandą bus aptariami rasti pėdsakai ir renginys bus baigtas.