„Dauguma grybų rūšių Lietuvoje vaisiakūnius formuoja vasarą ir rudenį. Manoma, kad didžiausi grybų derliai susidaro nuo rugpjūčio antrosios pusės iki spalio pradžios“, — pokalbį pradėjo Vilniaus universiteto Botanikos ir genetikos katedros profesorius dr. Ernestas Kutorga.
Pašnekovas tęsė, jog dabartiniu metu galima aptikti įvairių rūšių valgomųjų grybų, ir skylėtbudinių (baravykinių) ir lakštabudinių (ūmėdžių, rudmėsių, baltikų, kelmučių, kelmiukių). Tam tikrose vietose dabar gausiai dera skirtingų rūšių kazlėkai, baravykai, raudonviršiai, lepšiai, voveraitės, kelmučiai.
Grybautojai visų grybų rūšių dar nežino, todėl įprastai renka tik tuos, kuriuos gerai pažįsta.
„Tai yra labai gerai, nes viena iš esminių saugaus grybavimo taisyklių yra: valgymui rinkti tik gerai pažįstamus, nesukirmijusius ir nepasenusius grybus“, — pabrėžė Lietuvos mikologų draugijos valdybos pirmininkas.
Anot jo, grybų vaisiakūnių nuodingumą galima sužinoti tik nustačius grybų rūšį.
„Grybų vaisiakūnių morfologija ir jų nuodingumas bei valgomumas yra du skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, vaisiakūnio koto pamatinėje dalyje susidariusią išnarą turi mirtinai nuodinga žalsvoji musmirė ir tokie valgomieji grybai kaip karališkoji musmirė ir juosvadryžė šydabudė“, — kalbėjo specialistas.
Jis pridūrė, jog grybų rūšių ir jų savybių pažinimas yra naudingas ir įdomus užsiėmimas. Rinkdami šias gėrybes, turime stengtis nepažeisti miško paklotės, nesugadinti grybienos.
„Vietose, kuriose išdraskoma miško paklotė, keičiasi dirvožemio savybės, ir tai gali trukdyti normaliai vystytis grybams. Pavyzdžiui, miško dirvožemiai, kurių paklotė išdraskyta arba pašalinta, greičiau įšyla ir netenka drėgmės. Tokiame dirvožemyje sulėtėja arba sustoja grybienos ir vaisiakūnių vystymasis“, — apie problemą kalbėjo E. Kutorga.
Mikologas pridūrė, kad poveikis grybams labai priklauso nuo pažaidų dydžio.
„Miško paklotės pažeidimas nedideliame plotelyje neigiamo poveikio grybams neturės, o didesniame plote, pavyzdžiui, kelių kvadratinių metrų ir daugiau gali ženkliai pabloginti dirvožemio saprotrofinių ir mikorizinių grybų vystymąsi“, — kalbėjo mokslininkas.
Pasak pašnekovo, rizikuojame pirkdami grybus iš pardavėjų pakelėse, kadangi tai pavojinga sveikatai be to, praktika rodo, kad tokiose prekybos vietose kartais įvyksta skaudūs autoįvykiai, kurių metu nukenčia žmonės.
„Grybų pirkimas iš pardavėjų turgavietėse ir pakelėse skiriasi tuo, kad pakelėse parduodami grybai gali būti labiau užteršti kelio dulkėmis ir automobilių išmetamais skystais ir kietais teršalais. Pavyzdžiui, suodžiais, dilimo produktais bei kenksmingosios medžiagos, sukibusios su kietomis dulkėmis. Tarp jų gali būti tokių kenksmingų elementų kaip švinas, benzopirenas, fosforas, chromas, molibdenas, gyvsidabris“, — vardino profesorius.
Išsiruošus rinkti grybų svarbu nepamiršti, kad jeigu šie išraunami iš paklotės arba dirvožemio su visu kotu, tai dirvožemyje likusią skylę būtina vėl uždengti, kad grybiena neišdžiūtų.
„Taip pat kadangi grybų vaisiakūniai yra daugelio gyvūnų maisto šaltinis ir net buveinė, nederėtų rinkti daugiau grybų negu galite suvartoti. Pasenusius arba pakirmijusius vaisiakūnius vertėtų iš karto palikti miške“, — teigė E. Kutorga.
Specialistas pabrėžė, jog draudžiama rinkti saugomus grybus ir grybus, augančius gamtiniuose rezervatuose.