Šalčininkų miškų urėdijos Girios girininkijos girininkas Darius Šapokas papasakojo, kaip atrodo miškininkų darbas šiuo metu, kai kirviai ilsisi. Pirmiausia, anot jo, šiemet miškininkai kaip niekada turi būti gerai susipažinę su orų prognozėmis. Sodinukams pakenkti gali ir šaltis, ir šiluma.
„Buvo laikas, kai bijojome, kad šalnos neiškilnotų sodinukų ir buvo baisu, kad staigiai neatšiltų. Šiluma paskatina augalo vegetaciją ir iškastus sodinukus tai veikia neigiamai – jie dar nepasodinti pradeda augti. Pavasaris buvo komplikuotas ir dėl lietaus bei vėjo. Paprasčiausiai žmonės tada negali dirbti biržėse“, – pasakojo girininkas D. Šapokas.
Miškininkai medžius kerta atsakingai, turi apgalvoti daugybę faktorių – palikti medžių savaiminiam sėjimui, palikti senus stuobrius dėl biologinės įvairovės, bet ne tik kirtimai, o ir sodinimai reikalauja didelės atsakomybės.
„Dabar svarbiausi miškininko darbai – želdinimas. Kuriam ateities mišką ir nuo to kaip pasodinsi medžius, priklauso miško kokybė ateityje“, – sakė D. Šapokas.
Pasodinti medžių neužtenka. Daugybė darbo laukia ir ateityje. Vienas jų – apsaugojimas nuo žvėrių. Atėjus žiemai ir sumažėjus lengvai prieinamo maisto žvėrims, stirnos ir kiti kanopiniai žvėrys skanauja medelių ūgliais. Galima aptverti pavienius medelius, galima aptverti ištisus miško kvartalus, bet ne vienas iš šių būdų nėra labai geras.
Pirmasis labai brangus, o dėl antrojo trikdomi žvėrių migracijos keliai, o ir uogautojams bei mišką lankantiems žmonėms užtveriami keliai.
„Rudenį tepsime medelius specialiu tepalu, kad jie būtų neskanūs žvėrims ir jie jų neapgraužtų. Galima tverti ir tvoromis, bet tai reikalauja daug sąnaudų ir yra brangu“, – kalbėjo girininkas.
„Pasodinti ir pamiršti“ miško taip pat neišeis. Miškininkai privalo neprigijusius medelius pasodinti naujais. Tai ne tik dėl to, kad žemė ateinančius keliasdešimt metų nestovėtų dykai, bet ir todėl, kad medžiai, konkuruodami tarpusavyje, augtų tiesūs ir aukšti, o ne išsiklaipytų į šonus.
„Papildomas sodinimas priklauso nuo daug dalykų – pasodinimo kokybės, žvėrių pažeidimų, nepalankių gamtinių sąlygų. Plotų, kuriuose reikėtų atsodinti viską, man dirbant Girios girininkijoje, nebuvo. Prigyja mažiausiai 85 procentai sodinukų, likusius pasodiname kitais metais“, – pasakojo D. Šapokas.
Girios girininkija ypatinga. Joje ūkinė veikla vykdoma labai nedideliais mastais ir labai atsargiai. Retų augalų ir paukščių pamėgti miškai pietryčių Lietuvoje neleidžia nei daug kirsti, nei kirsti bet kada, kada nori. Girios girininkijoje šiemet bus atkurta tik apie 4 hektarus kirtaviečių, bet visoje kitoje Lietuvoje siaučia miškų sodinimo vajus.
Daugiausia miškų atkurs Kėdainių (498 ha), Panevėžio (461 ha) ir Ukmergės (433 ha) miškų urėdijos. Marijampolės miškų urėdija numato atkurti 377 ha, Tauragės – 339 ha, Pakruojo – 333 ha, Jurbarko – 307 ha. Daugiau nei po 200 ha kirtaviečių atkurs Joniškio, Mažeikių, Kuršėnų, Kretingos, Kazlų Rūdos, Kauno, Radviliškio urėdijos.