Viena tokių kerpių, apie kurias svarbu žinoti yra islandinė kerpena. Kaip ir kitos kerpės, islandinė kerpena yra simbiotinis darinys, susidedantis iš grybo ir dumblio. Nors ją tikriausiai yra matę daugelis, pažįsta tikrai ne visi — net ir tie, kurie šiek tiek žino apie kerpes, ją dažnai painioja su jos giminaite stačiąja kerpena.
Islandinė kerpena būna rusvos spalvos, sudrėkusi — žalsvai rusva.
Kerpenos gniužulas yra sudarytas iš netaisyklingos formos, plokščių lakštų, kurių galuose yra rusvos adatiškos ataugos. Kerpenos dažniausiai sutinkamos rytų ir pietų Lietuvos pušynuose ir skurdžiuose, smėlinguose dirvožemiuose.
Pasak Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos vadovės Jurgos Motiejūnaitės, islandinė kerpena turi savo svarbią vietą gamtoje.
„Kerpenos kaip ir kitos kerpės bei visi organizmai dalyvauja bendroje ekosistemos medžiagų apykaitoje, maistmedžiagių kaupime ir paskirstyme. Jos ypač svarbios ten, kur maismedžiagių negausu. Kerpės būna kelių tipų – sudarančios simbiozę su melsvadumbliais arba žaliadumbliais, o kartais ir su abiem. Tos, kurios turi melsvadumblių, dar dalyvauja ir atmosferos azoto fiksavime. Kerpena turi žaliadumblių, tad ji azoto fiksavime nedalyvauja. Jos funkcija labiau panaši į augalų – kaupti maistmedžiages per fotosintezę“, — aiškino lichenologė J. Motiejūnaitė.
Biomedicinos mokslų daktarė akcentavo, kad kol kas islandiška kerpena nėra nei nykstantis, nei saugomas augalas. Tačiau atmesti jos patekimo į nykstančių rūšių sąrašą pirmiausiai negalima dėl jos naudojimo vaistų gamybai perspektyvų.
Islandinėje kerpenoje gausu naudingų medžiagų. Jos preparatai dažniausiai naudojami peršalimui ir kosuliui gydyti, imunitetui stiprinti.
„Nežinau, kaip yra dabar, bet prieš maždaug 40-50 metų islandinę kerpeną tikrai rinkdavo ir Lietuvoje. Iš vaikystės netgi atsimenu, kad kompanija „Švenčionių vaistažolės” gamino arbatą „Islandinė kerpena“. Lietuva tikrai nėra ta vieta, kur šią kerpeną būtų galima rekomenduoti rinkti pramoniniu būdu. Tada ji tikrai gali pradėti nykti”, — įspėjo mokslininkė.
Taip pat būtina suvokti, kad islandinei kerpenai pradėjus nykti dėl jos rinkimo pramoniniu mastu, šis procesas būtų sunkiai sustabdomas. Dėl to galioja griežti kerpenos rinkimo reikalavimai. Pirmiausiai nurodoma, kad islandines kerpenas toje pačioje vietoje galima rinkti ne dažniau nei kas 5-6 metus. Kitas esminis reikalavimas – turi būti palikti žemesni nei 5 centimetrų aukščio kerpių gniužulai. J. Motiejūnaitė tai aiškina tuo, jog kerpenos auga labai lėtai ir nėra jokių garantijų, kad jos ataugs toje pačioje vietoje, kur buvo prieš tai.
„Jos lėtai atsistato. Jei yra aukštas, t.y. 5-10 centimetrų aukščio, krūmelis, jis auga net 10-15 metų. Taigi, lyginant su augalais, kerpena auga labai lėtai. Kai išrenkamas didelis jų plotas, reikia labai daug laiko, kad jos kažkiek atželtų. Tai, beje, gali ir iš viso nenutikti, nes kerpenos prastai konkuruoja su samanomis ir augalais“, — neatsakingos veiklos padaromą žalą gamtai ir jos pasekmes aiškino mokslų daktarė.