Šiemet, kaip ir prieš aštuonerius metus, Kuršių nerijoje degė kalninės pušys. Prieš pusantro šimto metų sodinti medžiai jau pasiekė savo biologinę brandą ir yra sausi kaip šiaudai, o sausais spygliais nuklota miško paklotė medžius paverčia fakelais.
Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser pasakojo, kad pagal galiojančius teisės aktus didelė dalis atsodinamo miško turėtų būti ta pačia kalnine pušimi, o tai reiškia, kad ateityje miškai bus ne ką mažiau pavojingi.
„Pagal teisės aktus iš 90 ha išdegusių kalnapušių bent 60 ha turi būti atsodinta ta pačia kalnapuše – visas kopagubris. Manome, kad tai nėra teisinga. Kuo daugiau teritorijos reikia palikti savaiminiam atžėlimui, kokių 60 ha. Ten jau atžels paprastoji pušis, kalnapušė savaime neatželia Lietuvoje“, – kalbėjo A. Feser.
Parko vadovė konsultavosi su girininkais ir kartu jie kreipsis į Saugomų teritorijų tarnybą, kad kompetentingi specialistai ieškotų būdų pakeisti dabar esančią tvarką. Pagrindinė, bet ne vienintelė to priežastis – tas pats gaisrų pavojus atžėlus kalnapušėms.
„Mes neturėtume to palikti ateities kartoms. Turėtume remtis tuo pačiu dar Prūsijos valstybės sudarytu planu – kalnapušes laikyti tik tol, kol jos sutvirtins slenkančias kopas. Po jų turi atsirasti kiti miškai, kurie augdami tik gražėja, o ne dega, kaip dabar“, – pasakojo direktorė.
Dabar degvietėje dūlančios apdegusios kalnapušės bus pradėtos kirsti rudenį, o per dvejus metus kirtavietė privalės būti atsodinta. Anot A. Feser, gamtai būtų geriau jei miškas atželtų savaime.
„Po 2006 metų gaisro dalį išdegusio ploto palikome neatsodintą – dėl mokslinių ir eksperimentinių tikslų. Mes matome, kad tame plote medžiai atauga geriau nei atsodintame. Natūraliai atauga tik stipriausia medžiai, jie auga kur kas sveikesni nei žmonių atsodinti“, – pasakojo parko direktorė.
Gamtai nauda ne tik dėl sveikų medžių - į išdegusius plotus grįžta paukščiai, taip pat ten vietą randa ir nauji.
„Senojoje degvietėje įsikūrė viena iš saugomų rūšių – dirvoninis kalviukas. Jis peri tik atvirose vietose, o šios sąlygos dabar jam tinka. Bet miškas ataugs ir jis vėl nebeturės vietos. Mes norime, kad išliktų kuo daugiau atvirų erdvių, o kraštovaizdis būtų formuojamas atskiromis salomis, o ne ištisai atsodinimas medžiais“, – sakė A. Feser.
Šiuo metu pavojų kelianti svetima Lietuvos gamtai kalninė pušis atsirado neatsitiktinai. Kadaise vietiniai nerijos gyventojai iškirto ten plytėjusius lapuočių miškus, o iš medienos gamino medžio anglis. Tai sukėlė didžiulį gamtos atsaką ir per neriją pradėjo slinkti smėlis. Tuo metu kraštą valdę prūsai pasišovė atlikti iki tol neregėto mąsto žemės formavimo darbus ir apsodino visą neriją kalnapušėmis.
Atsodinti natūralias nerijai rūšis, anot girininkų ir A. Feser, dar per anksti. Lapuočiai gali augti tik žemesnėse vietose, palvėse, kur gruntinis vanduo yra aukščiau.
„Kopagubryje kol kas nėra jokių šansų augti lapuočiams. Degvietėje humuso sluoksnelis yra labai nedidelis. Po juo baltutėlis kopų smėlis. Antras miško atsodinimo etapas būtų paprastąja pušimi, po to - beržais. Tai būtų pirmosios kregždės lapuočių atkūrimui“, – kalbėjo A. Feser.