Nemažai su laukiniais gyvūnais dirbusi Lolita Grėblikienė akcentuoja, kad gulbių gerove besirūpinantys asmenys prieš skambindami aplinkosaugininkams turėtų įsitikinti, ar paukščiui tikrai reikia pagalbos.
„Kalbant apie gulbių prišalimą, labai svarbu išsklaidyti vieną mitą. Daug kam atrodo, kad paprastai prišala paukščio kojos, tačiau taip nutinka tikrai retai. Dažniausiai būna prišalusios apatinės plunksnos. Tokiu atveju paukštis tikrai netupi ramiai tarsi taupydamas energiją – jis plaka sparnais, bando ištrūkti. Po tokių bandymų išsivaduoti, ant ledo galima pamatyti ir kraujo lašų“, – pasakojo specialistė.
Ekspertės teigimu, yra daug būdų patikrinti, ar paukščiui reikalinga pagalba.
„Galima pasinaudoti garsą sukeliančiomis priemonėmis – iššauti kokią nors petardą. Kitas labai paprastas būdas – tiesiog numesti maisto. Aš, pavyzdžiui, turiu borderkolių veislės šunį, kuris yra puikus pagalbininkas. Jis ne tik gali užlipti ant ledo, kuris per plonas išlaikyti žmogų, bet ir yra išmokytas atginti pas mane sužalotus paukščius“, – atsakingo gamtos mylėtojo pasirinkimus vardijo L. Grėblikienė.
Paprastai paukščių nerekomenduojama lesinti, tačiau su gulbėmis yra visai kita situacija. Šie paukščiai buvo veisiami dvaruose bei parkuose ir per šimtmečius taip priprato prie žmogaus, kad dažna nebeturi migravimo instinkto.
Vasarą jos pačios susiranda maisto, bet žiemą gulbėms reikalingas nuolatinis šėrimas. Svarbiausia padėti žmogui suvokti, kad norint padėti paukščiui neužtenka jį palesinti balta duona vieną kartą per mėnesį. Rūpintis reikia ištisus metus, nes paukščiai lengvai prijunka prie vietovės ir kelis kartus pašerti, kitų apsilankymų ten lauks ilgai.
„Norėtųsi, kad žmogus prisidėtų prie gamtos gerovės, rūšių išsaugojimo. Gulbių atveju yra labai svarbu užtikrinti nuolatinį jų šėrimą. Išbūti žiemą šiems paukščiams sunku. O juk yra ir tokių invalidukių gulbių, kurios beveik visus metus gyvena tose vietose, kur yra nuolatinis maitinimas ir bent dalinė priežiūra. Taigi, svarbiausia įsisąmoninti, kad paukštis išalksta taip pat greitai kaip ir žmogus. Jei jau ėmėte šerti gulbes, tai darykite tai ne kartą per savaitę ar mėnesį. Vieno kito karto gali užtekti, kad paukštis paskui toje vietoje kiekvieną dieną lauktų maisto“, – aiškino specialistė.
L. Grėblikienė taip pat užsiminė, kad pagalba praverstų ir šiais metais, nors rimtų šalčių kol kas buvo palyginti nedaug. Šėrėjai kiekvieną dieną vargsta, rūpinasi ir planuoja, kad tik nepritrūktų maisto.
„Tuomet, kai vandens telkinius užtraukia ledas, gulbės nebeturi kuo maitintis. Šis paukštis minta žolelėmis ir viskuo, ką gali pasiekti vandens telkinyje. Būtų puiku, jei atsirastų ūkininkų, kurie galėtų paaukoti grūdų ar kokio kito maisto gulbėms – tokia pagalba iš karto pasiektų šėrėjus. Jiems tenka nemažai pavargti, jog šėrimo procesas nenutrūktų iki pat pavasario“, – padėti gulbėms ir jas prižiūrintiems asmenims skatino specialistė.