Šalčininkų miškų urėdijos Girios girininkija yra unikali. Joje bene didžiausią paukščių įvairovė Lietuvos miškuose. Sovietmečiu joje buvo įkurtas aviacijos poligonas. Jame taikinius bombarduodavo naikintuvai ir sraigtasparniai. Pasitraukus kariuomenei, netruko įsikurti vieni rečiausių mūsų šalies paukščių.

Girios girininkijoje galima sutikti erelį rėksnį, tripirščių genių, kurtinių, lutučių, lėlių, dirvoninių kalviukų, vapsvaėdžių, o didžiulėse, dėl bombardavimų susidariusiose smėlio plynėse, sparną apie pateles rėžia tetervinai ir kurtiniai. Tačiau geriau jų nebandyti ieškoti ir paukščių ramybės netrikdyti.

Vien dėl vapsvaėdžio Girios girininkijoje pagrindiniai miško kirtimai nevykdomi 400 hektarų plote. 30 hektarų užima veisimosi zona, o visame kitame plote paukščiai ieško maisto. 1500 hektarų plote karaliauja vos kiek daugiau nei pusantro šimto tetervinų, dar 1200 hektarai - kurtinių teritorija. Tai beveik pusė visos 8000 hektarų ploto girininkijos.

Pagal miško kirtimo taisykles, apsaugos zonose tokie kirtimai nevykdomi didžiąją metų dalį – nuo sausio pirmos iki rugsėjo pirmos dienos. Anot Girios girininkijos girininko Dariaus Šapokos, tai sukelia nemažai finansinių nuostolių, bet gamtai tokios apsaugos priemonės labai reikalingos.

„Ne mes vieni šeimininkai girioje. Negalima paukščių trikdyti nei tuoktuvių metu, nei perint kiaušinius, nei auginant jauniklius. Jei ten aplinkui vaikščiosime, tai paukščiai neturės ramybės, negalės nei patys maitintis, nei jauniklių pamaitinti“, – sakė miškininkas.

Miške įsikūręs retas paukštis paprastam miškininkui gali pridaryti problemų, priversti koreguoti įvairius miško darbus. Tuo tarpu D. Šapokai tai kasdienybė.

„Tai komplikuoja mūsų ūkinę veiklą. Geriausia miško darbus daryti sausį, per pačius šalčius, kai žemė įšalusi ir galima lengviau ištraukti medieną, o pagal miško kirtimo taisykles, būtent tada ir yra stabdomi pagrindiniai miško kirtimai“, – kalbėjo girininkas.

Tačiau girininkijos vadovo galvoje sukasi ne miškavežiai, ir ne pinigai banko sąskaitoje. 

„Čia mes turime prisitaikyti, planuoti. Mūsų girininkija nėra pramoninė ir medienos ruošai nėra skirta. Mūsų pirmasis tikslas – retų rūšių saugojimas“, – kalbėjo girininkas.

Girios girininkija išsiskiria retu grožiu. Joje dunkso retos žemyninės kopos, gervės klykauja raistuose, greitu metu sužydės viržiai, bet miškininkai be darbo nesėdi ir nepoilsiauja gamtoje.

D. Šapokas pasakojo, kad urėdijos darbuotojai dabar atlieka kitus darbus – tvarko melioracinius griovius, dažo miško žymėjimo stulpelius, šienauja pakeles, formuoja mišką – retina netinkamus medelius ir panašiai, svarbiausia, kad paukščių ramybė, perėjimas ir jauniklių maitinimas nebūtų sutrikdytas.