Inkilus statyti galima visus metus. Skirtingi paukščiai peri skirtingu laiku, kartais po kelias vadas, tačiau inkilų statymas nėra paprastas užsiėmimas. Netinkamai gaminant ar statant inkilą, darbas gali nueit šuniui ant uodegos.
„Reikia inkilus daryti pagal tam tikrus matmenis. „Ant durniaus“ padarysi ir niekas jame negyvens. Tai aukštis netinkamas, tai plotis per mažas ar anga per siaura ar per didelė paukščiui. Varnėnams – mažesnės, pelėdoms – didesnės“, – pasakojo ornitologas ir inkilų meistras Darius Musteikis.
Inkiluose užuovėją randa daug rūšių paukščių. Nuo puošniausio Lietuvoje, ant rankų pirštų suskaičiuojamo žalvarnio iki mums visiems pažįstamų zylių ir varnėnų. Pastarieji – įdomūs pavyzdžiai šioje srityje. Šie paukščiai nevengia nei savų gentainių, nei žmonių draugijos.
Varnėnai yra bene labiausiai inkilus keliančių lietuvių mylimi paukščiai. Jie nevengia žmonių kaimynystės, o ir gyvena kolonijomis, tad vienoje vietoje ar net viename medyje galima kelti net kelis inkilus.
Už kelis eurus galima nusipirkti jau profesionaliai sukonstruotą inkilą, tačiau turint entuziazmo, jį galima pasigaminti ir patiems. Internete tam yra daug tinkamų brėžinių. Faktas, kad be inkilų mūsų padangės būtų skurdesnės.
„Kodėl inkilus keliam? Nes nėra natūralių buveinių. Trūksta senų medžių su drevėmis, nėra kur perėti. Zylių ir varnėnų didelės populiacijos, bet kukučiai, pelėdos, žalvarniai, dančiasnapiai yra priversti trauktis iš savo perėjimo vietų, jei kertant medžius jiems nesukuriamos papildomos sąlygos statant inkilus“, – kalbėjo ornitologas.
Ne tik paukščiai, bet ir šikšnosparniai už iškeltą inkilą atsidėkoja žmonėms.
„Bet kokiam paukščiui iškeltas inkilas sumažins vabzdžių skaičių aplinkui. Inkiluose apsigyvena ir šikšnosparniai. Jei inkilas pagamintas pagal tinkamus brėžinius ir iškeltas tinkamame biotope, tai šikšnosparniai apsigyvens. Jų inkiluose gali įsikurti tikrai nemažai“, – pasakojo D. Musteikis.
Inkilus kelia ne tik ornitologai ir paprasti paukščių mylėtojai. Miškininkai, vykdydami miško darbus, yra įsipareigoję atsižvelgti ir į paukščių interesus. Seni drėvėti medžiai puikiai tinkami biokurui, naujų sėklų savaiminiam miško atsikūrimui nebūtinai pribarstys, tad ūkinės prasmės juos palikti kirtavietėse beveik nėra. Vis dėlto, jie stovi ir tik dėl paukščių.
Miškininkai ne tik patys kelia inkilus, bet ir moko tai daryti kitus žmones, o ypač to svarbą pasakoja vaikams.
„Raginame savo miškininkus aktyviai bendrauti su mokyklomis, su gamtininkų būreliais. Aišku, daug kas priklauso nuo biologijos mokytojų mokyklose, bet miškininkai mielai padeda. Kasmet vykdome inkilų kėlimo akcijas, o tuo pačiu pabendraujame su vaikais ir papasakojame apie kitus svarbius miškui ir gamtai dalykus“, – pasakojo Kazlų Rūdos mokomosios miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas Justinas Urbanavičius.